Ką gi, pirmiausia norėčiau pradėti nuo asmenybės ugdymo. Jei sakytume, kad mokyklos tikslas – sudaryti tinkamas sąlygas visapusiškai ugdyti asmenybę, kas turima galvoje kalbant apie asmenybės ugdymą ir ką apibūdintume kaip asmenybę?
Apibrėžimų yra 100 ir vienas. Šiaip, jeigu trumpai, tai turima galvoje, kad vaikai turi tapti socialiai atsakingomis asmenybėmis, taigi viena iš būtinų savybių yra socialinė atsakomybė. Taip pat būtinas gebėjimas savarankiškai priimti atsakingus sprendimus, ir tie sprendimai turi būti tinkami pagal bendruomenėje galiojančias normas. O išugdyti socialiai atsakingą asmenybę – labai sudėtingas procesas.
Koks mokyklos vaidmuo šiame procese?
Ne paslaptis, kad mokykla pirmiausia stengiasi suteikti žinių. Ugdyti socialinius-emocinius gebėjimus ar socialines-emocines kompetencijas dažniausiai tiesiog nebelieka laiko, nes krūviai didžiuliai. O ir pagrindinis švietimo tikslas vis dėlto yra žinios. Tačiau dabar ateina nauja banga –neformalusis ugdymas. Taigi per neformalų ugdymą, jeigu jis iš tiesų bus įdiegtas mokyklose, visiškai įmanomas ir socialinis-emocinis ugdymas. Tačiau yra vienas trūkumas: vertybių sugrąžinimas arba bent jau supažindinimas su vertybėmis – tai yra didžioji problema.
Kas gi tas neformalusis ugdymas?
Neformalusis ugdymas – tai populiariai vadinama popamokinė veikla. Tik popamokinė veikla šiuo metu apsiriboja tuo, kad mokytojas sėdi klasėje, vaikai yra saugūs, jie turi galimybę paruošti pamokas tuo metu, kol tėvai yra užimti darbo rinkoje. Tačiau ugdymo – socialinio ir emocinio – deja, kol kas nė
O kaip būtų galima spęsti šią problemą?
Lietuvoje yra pakankamai neformalaus ugdymo institucijų, t.y. neformalaus ugdymo statusą turinčių įstaigų vaikų arba suaugusiųjų ugdymo srityje. Ir jeigu mokyklos turėtų jėgų, laiko ir noro, taip pat prisidėtų mokykloje esančios tėvų bendruomenės, tai mokykla galėtų turėti socialinius partnerius, minėtąsias neformalaus ugdymo institucijas. Taip popamokinę veiklą, kuri dabar iš esmės skirta tik pamokoms paruošti, būtų galima praturtinti iki tokio lygmens, kad būtų ugdomi vaikų socialiniai ir dvasiniai gebėjimai. Taip pat labai svarbus yra dorinis auklėjimas. Tiesa, dabar dorinis auklėjimas Lietuvoje skamba vos ne kaip keiksmažodis. Tačiau į tai taip pat būtina atkreipti dėmesį. Visos šios vertybės įeina į tai, kas apibūdina asmenybę. Norint išugdyti socialinę atsakomybę, be šių vertybių to niekaip neįmanoma padaryti.
O kaip dėl kūrybingumo? Dabar ypač pabrėžiama kūrybingumo svarba ugdant asmenybę. Koks čia mokyklos vaidmuo?
Yra pasakyta: jie taip padarė tik dėl to, kad nežinojo, kad to padaryti neįmanoma. Tai ir yra kūrybiškumas. Norint ugdyti kūrybiškumą, reikia naujo sukirpimo mokytojų, ir ne pedagogų, bet tikrų mokytojų, kurie patys žinotų, kas tai yra. Štai čia ir atsiranda naujos kompetencijos, pačių ugdytojų patirtis. Ir žinių čia jau per maža.
Tai šiuolaikinė mokykla dar neturi tokių specialistų, kurie galėtų arba norėtų tą daryti?
Na, vienareikšmiškai taip pasakyti nedrįsčiau. Nes iš tiesų yra labai daug mokytojų, kurie ypatingai dėsto medžiagą, savo dalyką pateikia įdomiai. Netgi sugeba vaikus tiek sudominti, kad jie vėliau ir tas specialybes pasirenka.
Žodžiu, nėra taip beviltiška?
Ne. Tikrai nėra.
Tačiau kad ir kokie geri būtų mokytojų ketinimai, savo darbą turi padaryti ir vaikai. Kaip motyvuoti vaikus mokytis?
Už motyvacijos receptą dar niekas negavo Nobelio premijos, vadinasi, vienas koks nors receptas ar viena vienintelė išeitis kaip ir neegzistuoja. Pirmiausia – kas gi yra motyvacija? Man norėtųsi pasakyti palyginimą iš pasakos apie Alisą stebuklų šalyje. Alisa eina mišku ir sutinka katiną. Klausia ji katino: „Ar aš teisingai einu?“ Katinas Alisai irgi atsako klausimu: „O kur tu eini?“ Alisa sako nežinanti. Į tai katinas atsako: „Tu teisingai eini.“
Kiek aš galiu pasakyti iš savo darbo patirties, tai labai mažai šeimų kalba apie tikslą, padeda vaikams suvokti, kas yra pašaukimas, arba turi gebėjimą atpažinti savo vaiko pašaukimą ir vaiką nukreipia kryptingai arba sudaro sąlygas jam pačiam atrasti save. Paprastai tam nebūna laiko, trūksta pinigų ar nėra kokių kitų galimybių. Tai kalbant apie šeimą. Tačiau mokykloje yra lygiai tas, kadangi, kaip kalbėjome, tikslas yra žinios, ir kiekvienas mokytojas pirmiausia nori perteikti žinias, išmokyti. Taigi (be abejo, tai yra mano nuomonė), atsiranda vartotojiškas santykis. Vaikas jaučiasi kaip daiktas, kaip robotas arba kaip kietasis kompiuterio diskas, į kurį norima sugrūsti tam tikrą informaciją. Niekas neklausia, kaip vaikas jaučiasi, kokia jo nuomonė. Juk net tokiems klausimams pamokos metu tiesiog nėra laiko.
Liūdnokai skamba, bet yra mokytojų, kurie stengiasi, bet pats vaikas žiūri atsainiai. Jis mano, kad, sakykim, jam tos fizikos gyvenime neprireiks, jis rinksis humanitarinius mokslus, ar atvirkščiai. Kai vis dėlto atrasti stimulą mokytis, kai kokio nors dalyko gyvenime realiai kaip ir neprireiks?
Na, be fizikos, chemijos, be bendro suvokimo, bendrų žinių yra sunku išugdyti vadinamąjį globalų mąstymą. Tokiais atvejais vienintelis dalykas, kurį mokytojai galėtų pasitelkti ir iš tikrųjų sėkmingai naudoja, tai tiesiog pateikti medžiagą taip, kad vaikus sudomintų, nes nuostaba ir smalsumas yra du varikliai, kurie varo protą. Jeigu vaiką sudomini, paremi faktais, pavyzdžiui, pateiki kokius nors tyrimus, vaikas tikrai noriai priima informaciją. Bet jeigu pateiksi tik tai, ką privalai, tik formules, kurių gyvenime galbūt nereikės ir kurias reikia būtinai iškalti mintinai, atsakas bus neigiamas, tai yra akivaizdu.
Teko sutikti tokį teiginį, kad vienas iš mokymosi motyvų yra nesėkmių vengimas, sėkmės išgyvenimas pasiekus sėkmę. Prašyčiau plačiau pakomentuoti.
Jei orientuotumės tik į sėkmės išgyvenimą, tuomet asmenybės užaugtų labai neatsparios nesėkmėms. O tai yra viena iš emocinių kompetencijų – gebėjimas susidoroti su iššūkiais, be to, juk kiekviena nesėkmė yra pati geriausia pamoka. Taip, šį kartą nepavyko, ar nori, kad padėčiau tau suprasti, kodėl nepavyko ir ką iš to galima išmokti, kad kitą kartą pavyktų? – taip reikėtų kalbėtis su vaiku. Tai būtų tikroji motyvacija.
Bet jeigu visą laiką tik raminsi, vaikas gali priprasti: esą nieko tokio, nepasisekė – pasimokiau. Ar netaps tie nepasisekimai norma?
Na, čia jau reiktų kalbėti apie sveiką ir nesveiką riziką. Tai labai sudėtingi dalykai. Sveika ir nesveika rizika patenka į vadinamosios pozityviosios lyderystės akiratį ir yra susijusios su tokiomis sąvokomis, kaip tikslingas svajojimas, moralinio tikslo suvokimas ir t.t.
Mano nuomone, pirmiausia reikia papildomos kompetencijos mokytojams. Būtų puiku, jei mokytojams atsirastų galimybė kelti kvalifikaciją būtent šitais kompetencijų punktais. Manau, kad visi mokytojai tuo suinteresuoti, nes kiekvienas nori pasiekti geresnių rezultatų, tėvai nori, kad vaikai daugiau pasiektų, o ir patys vaikai to nori. Tai kaip vienas bendras tikslas.
Na, prasidėjus mokslo metams, šiokią tokią įtampą jaučia ne tik vaikai, mokytojai, bet ir tėvai – pareigos ir atsakomybė daro dirglesnius ir mažiau pakančius vaikų atžvilgiu. Kaip dorotis tėvams?
Jei kalbėtume apie pirmokus, kai vaikas vedamas visai į kitą instituciją, tai tokia šeima apibūdinama kaip išgyvenanti krizę. Tam reikia sąmoningai pasiruošti, skirti laiko situacijai įvertinti. Tam mokyklos organizuoja pirmokų tėvams susirinkimus, aiškina, ko reikėtų, kalbasi, ir tai sumažina nerimą. Jeigu tėveliai į susirinkimus neina, nesidomi, tai tiek vaikui, tiek tėveliams stresas yra daug didesnis, palyginti su tais tėveliais, kurie artėja prie šios situacijos nuosekliai. Pavyzdžiui, leidžia vaiką į parengiamąją grupę, ateina į mokyklą susipažinti ir pan. Visa tai yra streso sumažinimo priemonės. Na, o tais atvejais, kai vaikai vyresni, tai vienintelė galimybė įveikti sunkumus yra kantrybė.
Dauguma žmonių neretai pernelyg smarkiai jaudinasi ir kai kuriais gyvenimo atvejais patiria itin stipraus streso būseną. Kartais nerimas suaktyvėja ir nedingsta, o galiausiai netgi tampa labai stiprus ir jaučiamas visada. Tuomet diagnozuojamas nerimo sutrikimas. Kartu pasireiškia įvairių vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimo simptomų. Nustatyta, kad nerimo sutrikimais serga 3–5 proc. visų žmonių....
Skaityti daugiauRankose laikote žurnalą „Sveikas žmogus“, kuriame įprasta rasti daugybę informacijos apie įvairias ligas bei jų gydymą, sveiką gyvenseną, sportą, liaudies mediciną, psichologiją. Visa tai logiška, tačiau ar nevertėtų savęs paklausti, ar viso to užtenka, kad žmogus būtų visavertis ir sveikas plačiąja prasme? Kad gerai jaustųsi ne tik dėl to, kad neserga, bet ir todėl, kad gali laisvai bendrauti, pasitiki savimi, nejaučia jokių barjerų. Viena iš sričių, kurios neišmanydamas joks žmogus nesijaus laisvai bet kurioje situacijoje, – etiketas. Taigi apie etiketą, jo prasmę, esmę ir dar daugiau kalbamės su etiketo protokolo specialistu Seimo nariu Arminu LYDEKA...
Skaityti daugiauar ilgai reikia gydyti depresiją? paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai...
Skaityti daugiauyra daug būdų, padedančių kovoti su depresija: • prisiminkite, kad...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauLytinis brendimas – sudėtingas ir labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo periodas. Šį keletą metų besitęsianti procesą galima apžvelgti ir iš fiziologinės, ir iš psichologinės pusės. Fiziologija veikia bręstančio vaiko psichologiją. O psichinė bręstančio žmogaus būsena dažnai keičiasi ir jam pačiam net kartais būna sunku su savimi, jau nekalbant apie aplinkinius. Lytinis brendimas – periodas, kuris gali turėti įtakos ir tolimesniam žmogaus gyvenimui. Tad verta žinoti, ką apie šį nelengvą laikotarpį mano gydytojas psichoterapeutas-seksologas bei lytinio brendimo fiziologiją stebinti vaikų endokrinologė. ...
Skaityti daugiauGyvenimas lieka gyvenimu, ir norime to ar ne, kartais atsiduriame meilės trikampyje. Gana dažnai moterys draugauja su vedusiais vyrais. Kartais tai tęsiasi ne metus ar dvejus, o dešimtmečius. Kodėl tai vyksta? Mūsų pašnekovė gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė sako: „Esu moteris, sukaupusi nemažą gyvenimo patirtį. Bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją.“ Taigi laisvos moters ir vedusio vyro santykių peripetijos ir perspektyvos moterų gydytojos akimis....
Skaityti daugiauNieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta DIELIAUTIENĖ, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. ...
Skaityti daugiauKaip bet kuri kita emocija, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius: supykus į kraują plūsteli adrenalinas, padažnėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimas, įsitempia raumenys, padidėja prakaitavimas, keičiasi mąstymas, nuslopsta virškinimo ir medžiagų pasisavinimo procesai. Vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo ryšį tarp pykčio ir ligų. ...
Skaityti daugiauManipuliacija – tai slaptas psichologinis poveikis kitam žmogui, siekiant naudos sau. Iš tikrųjų manipuliacija yra visur, kur nėra logikos, ir tai yra tiek įprastas bendravimo būdas, kad dažniausiai jo net nepastebime. Kai sakome „Kaip man pasisekė“ ir kartu tikimės pagyrimo, – tai jau manipuliacija. Jei žmogus norės būti mandagus ir pasirodyti geranoriškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, – jis bus priverstas pagirti. Manipuliatorius visada apeliuoja į jausmus, o ne į proto argumentus....
Skaityti daugiauŽmonės (dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų) teiraujasi, kaip padėti šeimos nariui ar partneriui išmokti kontroliuoti pyktį arba kaip padėti jį išsklaidyti. Tokie asmenys paprastai sako, kad myli savo žmoną (vyrą), kad tai puikus žmogus, turintis tik vieną trūkumą – pykčio priepuolius. Tokius pykčio priepuolius sunkiai išgyvena vaikai, dažnai tampantys pykčio objektu, kaip silpnesni ir nemokantys apsiginti. ...
Skaityti daugiauKairiarankystė — ne liga, ne įprotis ir ne defektas. Manoma, kad tai įgimtas dalies žmonių organizmo požymis, už kurį nuolat buvo baudžiama ir šaipomasi. Mokslininkų teigimu, dešiniarankiai ir kairiarankiai – visiškai skirtingi žmonių tipai, turintys skirtingą sąmonę ir pasaulio suvokimą. Kairiarankiams sunkiau gyventi ne pagal savo įpročius sutvarkytame pasaulyje, tačiau jie puikiai sugeba prisitaikyti ir naudotis savo unikalumu....
Skaityti daugiauSkonį vadina penktuoju jausmu. Dažniausiai net nesusimąstome, kaip praturtina mūsų gyvenimą gebėjimas jausti skonį. Valgydami skanų patiekalą jaučiame malonumą vien dėl to, kad galime pajusti ir įvertinti jo skonį, ir neprisiliečiame prie jo, jei skonis pasirodo įtartinas. ...
Skaityti daugiauNiekas negali išvengti streso - tai yra neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Prie to prisideda įtampa darbe, šeimoje ir netaisyklingi mitybos įpročiai. Tačiau jūs stresą galite valdyti. Šie patarimai padės jums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir valdyti įtampą bet kurioje situacijoje....
Skaityti daugiauKartais sakoma, kad „visos ligos dėl nervų“. Ir čia yra nemažai tiesos – nervų įtampa gali sukelti ne vieną ligą. Sirgti nenorime nė vienas, bet kaip šios įtampos išvengti? Apie tai kalbamės su medicinos centro „Neuromeda“ neurologe dr. Vanda LIESIENE....
Skaityti daugiauGydytojo duris dažnai praveria pacientai, skųsdamiesi, jog jų galvos smegenų funkcijos suprastėjo: sunku susikaupti, mąstymas sulėtėjo, tapo išsiblaškę, lieka daug neatliktų darbų. Ar tai su amžiumi susiję pokyčiai? Bei jei pacientui tik 30? Ar gali tokių sutrikimų atsirasti dėl nuovargio?...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę