){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Dažnai, nors ir ne visada, iš tiesų žmonės bijo šiek tiek grėsmingų situacijų. Kai baimė būna nepagrįsta, perdėta, trukdo žmogui prisitaikyti kasdieniniame gyvenime, ją vadiname fobija. Kartais baimės susijusios su mūsų fiziologiniais ypatumais, pavyzdžiui, prasta koordinacija pasižymintis žmogus vengs lipti į aukštus pastatus, karstytis po medžius. Neretai fobijos būna susijusios su mūsų praeities patyrimu, negatyviais, stipriais išgyvenimais. Kartais gydant fobijas taikoma hipnozė, siekiant atgaminti atmintyje situacijas (jei pats žmogus jų nepamena), kurios ir paskatino fobijos susiformavimą. Tačiau būna, kad baimės būna susijusios su gilesniais psichologiniais sunkumais. Pavyzdžiui, žmogus, kuris mėgsta viską kontroliuoti, valdyti ir pasąmoningai bijo nesukontroliuoti savo vidinių impulsų, gali bijoti situacijų, kurias gali būti sunku suvaldyti, – plaukti nesiekiant dugno, šokti su parašiutu ar pan.
Jei baimės stiprėja ir tęsiasi jau ilgai, gydymas būtinas. Tokiais atvejais negydomos baimės komplikuojasi, apsipina kitomis problemomis. Pavyzdžiui, dažnai užsitęsusios baimės komplikuojasi agorafobija – imama vengti visų situacijų, kurios gali sukelti neigiamus išgyvenimus, žmogus užsidaro, vengia išeiti iš namų.
Žvelgiant paprastai, tai logiška – mes, skirtingai nei katės, negalime gerai matyti tamsoje, taigi, jau dėl to situacija tampa nesaugi ir mažiau kontroliuojama. Žvelgiant giliau, tamsa asocijuojasi su tuo, kas mūsų pasąmonėje nepažinta, ko mes bijome, – visi be išimties turime impulsų, kurių savyje nenorime turėti. Taigi neretai tamsoje aktualizuojasi tokios baimės, kaip smurto, užpuolimo, agresijos.
Visų pirma, vaikai dažniausiai turi mažiau neigiamo patyrimo. Net ir užsigavę, vaikai tiek fiziškai, tiek psichologiškai greičiau atsigauna – tokia gamtos duotybė. Be to, jie prasčiau sugeba įvertinti galimus pavojus – ypač kad kažkas juos nuskriaus. Vaikai iki tam tikro amžiaus nesuvokia ir mirties galimybės – jiems atrodo, kad net jei kažkas ir mirė, tai, kaip animaciniame filmuke, netrukus prisikels ir vėl žais.
Jūsų klausimas greičiausiai susijęs su riba tarp baimės ir fobijos. Normalu šiek tiek bijoti aukščio, ligų, gyvačių, jaudintis prieš viešą pasirodymą ir pan., tačiau kartais tos baimės, net jei ir pagrįstos, pradeda pernelyg riboti žmogų. Jei, pavyzdžiui, galite sėkmingai gyventi bijodami gyvačių (mažai tikėtina, kad Lietuvoje jus užpuls gyvatė, jei nevaikščiosite po pelkes), tai baimė skaityti pranešimus prieš auditoriją gali visiškai sužlugdyti dėstytojo ar vadybininko karjerą.
Tokios baimės turi gana gilias priežastis. Labai dažnai savo darbe susiduriu, kad, net ir suvokdami, jog sėkmei būtinas tikėjimas ja, žmonės negali patikėti, kad jie tos sėkmės verti, kad gali ją patirti. Dažnai tai būna susiję su ankstyvuoju vaikystės patyrimu – vaikas buvo nelaukiamas, jam daug kas buvo draudžiama, buvo šaipomasi iš nepasisekimų ar pan. Tokiems vidiniams tikėjimams pakeisti dažnai prireikia ne vienų metų psichoterapijos ir gausaus „sėkmės“ patyrimo.
Taip, manau, kad tai dažnai susiję su baime, kad nepasiseks, o nuolat pastebint neigiamus dalykus, akcentuojant galimus nepasisekimus padidinama nepasisekimo tikimybė. Tačiau neretai toks neigiamų dalykų akcentavimas, paradoksalu, bet būna susijęs ir su sėkmės baime – kartais norisi, kad pasisektų, bet baisu, kad tuomet daug kas pasikeis, teks keistis pačiam (todėl lengviau, paprasčiau bambėti dėl „seno ir blogo“). Kai man žmogus, nebūtinai klientas, ima bambėti dėl beviltiško darbo, politikos ar meilės, aš dažniausiai pasiūlau keisti darbą, partnerį, kelti kandidatūrą rinkimuose. Ir nors mano pasiūlymas visiškai realus, pasipila „atsikalbinėjimai“ – kas gi mane rinks, kur mane daugiau priims dirbti per krizę, ar mano amžiuje susirasti žmoną? Na, jei nebandysi keisti, niekas tikrai nesikeis.
Nemanau, kad moterys labiau bijo prarasti meilę, gal tik jos labiau tai parodo, daugiau apie tai šneka. Šiuo atveju mylimą žmogų prarasti gali būti iš tiesų labai baisu, nes meilės išgyvenimas, kaip labai stiprus jausmas, mus pririša prie kito žmogaus, suteikia jam didelę „psichologinę vertę“. Į santykius mes daug investuojame – laiko, pinigų, pastangų – tai dar papildomai sukuria vertę, kurią vis baisiau prarasti. Baisu prarasti ir dėl vienatvės baimės, finansinio nesaugumo, nenoro išgyventi neigiamus išsiskyrimo išgyvenimus – tokios baimės, nenorai kartais dar ilgai skatina išlaikyti beprasmius santykius.
Manau, kad tai viena iš stipriausių ir giliausių baimių, susijusi su mūsų egzistencijos baigtinumo suvokimu. Todėl nelabai tikiu tais, kurie sako, kad nebijo mirti. Greičiausiai jie neįsisąmonina savo baimės arba tam tuo metu nėra realios grėsmės. Be abejo, ši baimė susijusi su amžiumi – viena vertus, jauni žmonės retai apie tai susimąsto, kita vertus, atsiradus grėsmei išgyvena stiprią mirties baimę. Didžia dalimi, manau, tai susiję su tuo, kad žmogus yra dar mažai save įprasminęs, dar nenori baigtinumo – dar nedaug pasiekęs, neįvykdęs savo planų, nepratęsęs savęs šeimoje, nepatyręs įvairių potyrių, kuriuos planavo, norėjo. Brandžiame amžiuje žmogus, atsigręždamas į save, įvertindamas savo pasiekimus, viduje įprasmina savo gyvenimą – „buvau/esu geras darbuotojas, tėvas, draugas, kalvis“ ar pan., pradeda suvokti, kad kažko jau nebepasieks, pradeda jausti fizinius apribojimus, lengviau priima gamtos dėsnį, susijusį su baigtinumu. Tačiau tai neabsoliuti taisyklė. Ypač, manau, ji keičiasi šiais laikais – kai didėja žmonių ambicingumas (vis negana pasiekimų, patyrimų) bei galimybės (net ir vyresniame amžiuje medicinos, švietimo sistemos, darbinių galimybių dėka ilgai galima sėkmingai būti aktyviam, veikliam).
Yra žmonių ir situacijų, kai, net suvokdami padidėjusią mirties tikimybę, mes prioritetais laikome kitus dalykus. Ekstremalaus sporto atveju išsiskiriantis adrenalinas verčia kitaip pažvelgti į situaciją, adrenalino antplūdžio momentai tampa svarbesniais nei galima rizika. Kad geriau suvoktumėte, ką noriu pasakyti, prisiminkite, jei teko patekti į įtampos, susijaudinimo situacijas (pavyzdžiui, gaisrą) – elgesys ir mąstymas pakito, ėmėtės gelbėti kitus, rizikuodami savo gerove ar net gyvybe.
Visuomet verta pabandyti savo baimes įveikti pačiam. Jei nepasiseks, pas specialistą visuomet suspėsite (žinoma, išskyrus atvejus, kai baimė jau tęsiasi ilgai, darosi grėsminga, komplikuojasi). Tačiau yra keli pagrindiniai dalykai. Pirmiausia turite išmokti atsipalaiduoti (negrėsmingose situacijose) – tam tinka įvairiausi būdai – išmokite jogos, relaksacijos, meditacijos ar pan. Tuomet, būdami atsipalaidavę, pradėkite labai palaipsniui įsivaizduoti minimaliai grėsmingas situacijas, kurių bijote. Neskubėkite, kiekvieną kartą įsivaizduokite tik tiek, kiek jausitės pakankamai saugiai (nors ir patirsite nerimą). Galiausiai atsipalaidavimo būsenoje įsivaizduokite maksimaliai grėsmingą situaciją. Tuomet, būdami atsipalaidavę, pereikite ir prie realių veiksmų – leiskite sau realiai susidurti su grėsmingomis situacijomis (vėlgi – labai palaipsniui, po nedidelį žingsnelį). Būkite kantrūs – prireiks tikrai nemažai laiko! Nepamirškite apdovanoti save už pasisekimus ir nebausti už nesėkmes, kurių tikrai pasitaikys!
Sėkmės!
Dauguma žmonių neretai pernelyg smarkiai jaudinasi ir kai kuriais gyvenimo atvejais patiria itin stipraus streso būseną. Kartais nerimas suaktyvėja ir nedingsta, o galiausiai netgi tampa labai stiprus ir jaučiamas visada. Tuomet diagnozuojamas nerimo sutrikimas. Kartu pasireiškia įvairių vidaus organų nervinės reguliacijos sutrikimo simptomų. Nustatyta, kad nerimo sutrikimais serga 3–5 proc. visų žmonių....
Skaityti daugiauRankose laikote žurnalą „Sveikas žmogus“, kuriame įprasta rasti daugybę informacijos apie įvairias ligas bei jų gydymą, sveiką gyvenseną, sportą, liaudies mediciną, psichologiją. Visa tai logiška, tačiau ar nevertėtų savęs paklausti, ar viso to užtenka, kad žmogus būtų visavertis ir sveikas plačiąja prasme? Kad gerai jaustųsi ne tik dėl to, kad neserga, bet ir todėl, kad gali laisvai bendrauti, pasitiki savimi, nejaučia jokių barjerų. Viena iš sričių, kurios neišmanydamas joks žmogus nesijaus laisvai bet kurioje situacijoje, – etiketas. Taigi apie etiketą, jo prasmę, esmę ir dar daugiau kalbamės su etiketo protokolo specialistu Seimo nariu Arminu LYDEKA...
Skaityti daugiauar ilgai reikia gydyti depresiją? paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai...
Skaityti daugiauyra daug būdų, padedančių kovoti su depresija: • prisiminkite, kad...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauLytinis brendimas – sudėtingas ir labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo periodas. Šį keletą metų besitęsianti procesą galima apžvelgti ir iš fiziologinės, ir iš psichologinės pusės. Fiziologija veikia bręstančio vaiko psichologiją. O psichinė bręstančio žmogaus būsena dažnai keičiasi ir jam pačiam net kartais būna sunku su savimi, jau nekalbant apie aplinkinius. Lytinis brendimas – periodas, kuris gali turėti įtakos ir tolimesniam žmogaus gyvenimui. Tad verta žinoti, ką apie šį nelengvą laikotarpį mano gydytojas psichoterapeutas-seksologas bei lytinio brendimo fiziologiją stebinti vaikų endokrinologė. ...
Skaityti daugiauGyvenimas lieka gyvenimu, ir norime to ar ne, kartais atsiduriame meilės trikampyje. Gana dažnai moterys draugauja su vedusiais vyrais. Kartais tai tęsiasi ne metus ar dvejus, o dešimtmečius. Kodėl tai vyksta? Mūsų pašnekovė gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė sako: „Esu moteris, sukaupusi nemažą gyvenimo patirtį. Bėgant metams jaunatvišką maksimalizmą iškeičiau į maksimalią toleranciją.“ Taigi laisvos moters ir vedusio vyro santykių peripetijos ir perspektyvos moterų gydytojos akimis....
Skaityti daugiauNieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta DIELIAUTIENĖ, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. ...
Skaityti daugiauKaip bet kuri kita emocija, pyktis sukelia tam tikrus fiziologinius pokyčius: supykus į kraują plūsteli adrenalinas, padažnėja širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimas, įsitempia raumenys, padidėja prakaitavimas, keičiasi mąstymas, nuslopsta virškinimo ir medžiagų pasisavinimo procesai. Vis daugiau mokslinių tyrimų įrodo ryšį tarp pykčio ir ligų. ...
Skaityti daugiauManipuliacija – tai slaptas psichologinis poveikis kitam žmogui, siekiant naudos sau. Iš tikrųjų manipuliacija yra visur, kur nėra logikos, ir tai yra tiek įprastas bendravimo būdas, kad dažniausiai jo net nepastebime. Kai sakome „Kaip man pasisekė“ ir kartu tikimės pagyrimo, – tai jau manipuliacija. Jei žmogus norės būti mandagus ir pasirodyti geranoriškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, – jis bus priverstas pagirti. Manipuliatorius visada apeliuoja į jausmus, o ne į proto argumentus....
Skaityti daugiauŽmonės (dažniau moterys, nors pasitaiko ir vyrų) teiraujasi, kaip padėti šeimos nariui ar partneriui išmokti kontroliuoti pyktį arba kaip padėti jį išsklaidyti. Tokie asmenys paprastai sako, kad myli savo žmoną (vyrą), kad tai puikus žmogus, turintis tik vieną trūkumą – pykčio priepuolius. Tokius pykčio priepuolius sunkiai išgyvena vaikai, dažnai tampantys pykčio objektu, kaip silpnesni ir nemokantys apsiginti. ...
Skaityti daugiauKairiarankystė — ne liga, ne įprotis ir ne defektas. Manoma, kad tai įgimtas dalies žmonių organizmo požymis, už kurį nuolat buvo baudžiama ir šaipomasi. Mokslininkų teigimu, dešiniarankiai ir kairiarankiai – visiškai skirtingi žmonių tipai, turintys skirtingą sąmonę ir pasaulio suvokimą. Kairiarankiams sunkiau gyventi ne pagal savo įpročius sutvarkytame pasaulyje, tačiau jie puikiai sugeba prisitaikyti ir naudotis savo unikalumu....
Skaityti daugiauSkonį vadina penktuoju jausmu. Dažniausiai net nesusimąstome, kaip praturtina mūsų gyvenimą gebėjimas jausti skonį. Valgydami skanų patiekalą jaučiame malonumą vien dėl to, kad galime pajusti ir įvertinti jo skonį, ir neprisiliečiame prie jo, jei skonis pasirodo įtartinas. ...
Skaityti daugiauNiekas negali išvengti streso - tai yra neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalis. Prie to prisideda įtampa darbe, šeimoje ir netaisyklingi mitybos įpročiai. Tačiau jūs stresą galite valdyti. Šie patarimai padės jums apmąstyti savo gyvenimo būdą ir valdyti įtampą bet kurioje situacijoje....
Skaityti daugiauKartais sakoma, kad „visos ligos dėl nervų“. Ir čia yra nemažai tiesos – nervų įtampa gali sukelti ne vieną ligą. Sirgti nenorime nė vienas, bet kaip šios įtampos išvengti? Apie tai kalbamės su medicinos centro „Neuromeda“ neurologe dr. Vanda LIESIENE....
Skaityti daugiauGydytojo duris dažnai praveria pacientai, skųsdamiesi, jog jų galvos smegenų funkcijos suprastėjo: sunku susikaupti, mąstymas sulėtėjo, tapo išsiblaškę, lieka daug neatliktų darbų. Ar tai su amžiumi susiję pokyčiai? Bei jei pacientui tik 30? Ar gali tokių sutrikimų atsirasti dėl nuovargio?...
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę