Dvasingumas - tai regimi žmogaus darbai

Dvasingumo realybė


“Mums nepatinka, kai susiduriame su neprieinamais ar nesuprantamais reiškiniais. Bet nederėtų stengtis jų aiškinti ar vertinti nežinant, pagal kokius kriterijus tai daryti”, - rašė prancūzų filosofė Mirra Rišar, tarsi norėdama nuraminti tuos, kurie negali taikstytis su nežinojimu, o pažinimą sieja su kažkuo užbaigtu, aiškiu, galutiniu. Šiandien fizikai pripažįsta, kad, norint paaiškinti pasaulio sąrangą, reikia pasitelkti ir - metafizikos dėsnius, o ir marksizmo klasikai, teigę, kad “...tiesa – tai objektyvi realybė, egzistuojanti neatsižvelgiant į mūsų žinias apie ją”, taip pat paliko erdvės nematerialios realybės aiškintojų tiesoms. Ilgai smalsavęs, kas slypi Žemėje, kaimyninėse planetose ir kas - už jų, šiandienos žmogus neretai pasijunta beveik nieko nežinąs, kas yra jis pats...
 

Į kelionę!


Algimantas Tauras 1996-ųjų gruodį, baigęs darbą Lietuvos Respublikos Seime (dirbo 1992-1996 m. kadencijoje), su grupe lietuvių piligrimų išvyko į kelionę. Algimantas ir anksčiau domėjosi Indija. Jis skaitė apie šalies pietuose, Putapartyje, gyvenantį dvasinį mokytoją, avatarą Satją Sai Babą, girdėjo apie jo toleranciją visoms religijoms, mokymą gyventi tiesoje ir meilėje. Tačiau vertino atsargiai, “kaip ir priklauso europiečiui”. Algimantas norėjo savo akimis pamatyti ir, kaip jis sako, “...patyrinėti šių dienų dvasinį mokytoją”.
 

Patyrimo pradžia – “nušvilptos” basutės


Iš Delio aerouosto į Putapartį vykstama traukiniu. Algimantas prisimena, kaip sudirgo geležinkelio stotyje: nešvara, netvarka, tamsiame perone - gausybė chaotiškai skubančių keleivių. Įsispraudus į sausakimšą vagoną, pakako vienai akimirkai pasatyti lagaminą, ir jis “išgaravo”. Algimantas neteko būtiniausių asmeninių daiktų, tarp jų - ir basučių.
Atvykus į Putapartį, slogi nuotaika dingo. Po varginančios kelionės jaukus miestelis keliauninkams priminė rojų. Čia tvyrojo ramybė, tvarka, žmonės buvo malonūs ir niekur neskubėjo, buvo ramūs, apsirengę šviesiais rūbais.
Pirmiausia Algimantas įsigijo basutes. Nepastebėjo, kad jos buvo su defektu ir vėliau pritrynė pirštą. Nors žaizdelė kasdien didėjo, Algimantas jos neaprišo, nesaugojo nuo gatvės dulkių, braidė po Čitravati upę. Kai tai pastebėjusi grupės narė medicinos sesuo Angelė žaizdą dezinfekavo ir aprišo, buvo jau vėlu. Vieną rytą Algimantas pamatė: koja sutinusi, tamsiai raudona. Raudonis plito, kilo aukštyn. Ligoniui buvo silpna, kūno temperatūra pakilo iki 40 laipsnių. Draugai Algimantą nuvežė į miestelio polikliniką.
Solidžiai atrodantis indas, aukštas ir išvaizdus medicinos daktaras diagnozavo: “Tromboflebitas!”. Jis skyrė vaistų, liepė saugoti, nesutrenkti kojos, paaiškino, kad teks ilgai gulėti, o gydymas truks 2-3 mėnesius.


Reikiamų vaistų miestelio vaistinėje nebuvo. Po šešių dienų reikėjo keliauti namo. Algimantui draugai nieko nesakė, tačiau tarpusavyje tarėsi, kuris iš jų liks slaugyti ligonį, iš kur gauti vaistų.
 

“Žinojau, kad viskas bus gerai!”


Būklė negerėjo: raudonis kasdien kilo vis aukščiau, sutinimas neatlėgo, laikėsi aukšta kūno temperatūra. Tačiau stipraus skausmo, kuris būdingas ligai, Algimantas nejautė. “Tikėjausi ir žinojau, kad viskas bus gerai. Gulėjau kukliame viešbutuko kambaryje. Vakare įėjusi Angelė švytėdama pasakė, kad Sai Baba per amerikietį gydytoją Džoną, pas kurį mūsų grupei teko viešėti atvykus į Putapartį, siunčia Sai Babos materializuoto vibučio (šventintų pelenų). Koks džiaugsmas! Vibučiu reikėjo švelniai patrinti koją, truputį jo išgerti. Angelė atsargiai pabarstė koją vibučiu, švelniai pamasažavo. Tai buvo svarbiausias, lemiamas gydymas kūnui. Tą naktį neužmigau iš džiaugsmo, kad dvasinis mokytojas rūpinasi savo piligrimais! “Aš duodu jums dovanų ne todėl, kad siekčiau jūsų palankumo, o kad jūs galėtumėte atsiremti į mane” - prisiminiau - avataro žodžius”, - pasakojo Algimantas.
 

“Putaparčio žemėlapis”


Rytą kojos patinimas atslūgo, raudonis nustojo plitęs. Tai sužinojęs, profesorius Džonas, nors žadėjo aplankyti ligonį, nusprendė negaišti. Geroji Angelė dar kartą pamasažavo koją vibučiu. Nors viskas ėjo į gera, draugai nuvyko į už 200 kilometrų esantį Bangalorą, nupirko gydytojo paskirtųjų vaistų. Po poros dienų poliklinikoje Algimantą vėl apžiūrėjo gydytojas indas. Kiek nustebintas spartaus ligonio būklės gerėjimo, tepasakė: “Galite rengtis į kelionę”.
Grįžęs į Lietuvą Algimantas, dvejodamas, ar yra visiškai pasveikęs, kreipėsi į Kauno medicinos universiteto Bendrosios chirurgijos katedros doc. gydytoją Eduardą Kelbauską. Jis pripažino, kad piligrimas “sučiupo” pavojingą tropinį užkratą, dėl kurio išsivystė ne tik venų uždegimas, bet ir rožė. Vos matomus ligos pėdsakus, likusius ant kairiosios blauzdos, dabar Algimantas vadina “Putaparčio žemėlapiu”.
 

Tikėjimas ir pasitikėjimas


“Manau, kad žmogui svarbiausia mokėti džiaugtis tuo, ką jis turi, mylėti Dievą, savo artimus žmones bei visą Kūriniją. Tvirtai tikiu, kad visuotinė Dievo meilė gali gydyti, įveikti įvairias ligas, o psichosomatines - visas! Anksčiau maniau, kad sveikatai vienodai svarbūs keturi komponentai: racionali mityba, grūdinimasis, fizinis aktyvumas ir pozityvus mąstymas. Dabar manau, kad žmogaus sveikata 90 proc. priklauso nuo dvasinių, vidinių nuostatų. Žinoma, kai reikia chirurgo pagalbos, kiti būdai nepadės. Ir Sai Babos įsteigtose ligoninėse atliekamos sudėtingiausios chirurginės operacijos”.
Kelionės išgyvenimus Algimantas vadina didžiausia pamoka. Jis mano, kad jos kibirkštį įžiebė jis pats. Tai atsitiko tuo momentu, kai sausakimšame Delio geležinkelio stoties perone piktinosi netvarka. Susidūręs su reiškiniais, kai mintys materializuojasi, jis suprato, kaip svarbiu siekti nuolatinės minčių švaros, žodžių ir darbų vienovės. “Įsitikinau, kad egzistuoja dvasinis realybės lygis ir kad jis gali reikštis net regima forma”, - sakė Algimantas Tauras.
Drauge į Indiją keliavo rašytojai Elena Kurklietytė ir Vytautas Bubnys. Savo įspūdžius jie aprašė knygoje “Slaptingoji prema”, jau išėjo trys šios knygos leidimai. Bendrakeleivio Algimanto pasveikimo atvejis, pasak rašytojos E.Kurklietytės, yra “... iš tikro tikėjimo”, t.y. šimtaprocentinio tikėjimo ir pasitikėjimo rezultatas.
 

Medikų komentarai


KMU Bendrosios
chirurgijos katedros docentas Eduardas Kelbauskas:

“A.Tauras prieš keletą metų kreipėsi ir jį gydžiau nuo rožės. Žmogus laikėsi nurodymų, be to, gyvena aktyviai, sveikai, tad tikėtina, kad liga, paprastai lydinti visą gyvenimą, nepasikartos.
Šioje istorijoje nėra jokios mistikos. Šilto klimato kraštuose gausu infekcinio užkrato, o žmogaus organizmo rezervai gali būti labai svarbus veiksnys kovojant su infekcija. Kita vertus, galbūt milteliuose, kuriais buvo trinta koja, buvo antibiotikų.
Praktikoje pasitaiko atvejų, kai, medikų nuostabai, prieštaraujant medicinos žinioms, išgyja organas ar visas organizmas. Tokie atvejai įrodo, kad medicinos mokslas bei diagnostikos metodai dar yra riboti.
Kalbant apie ligonių pasitikėjimą ir tikėjimą gydymo sėkme reikia pasakyti, kad tai - kertinis medicinos akmuo. Šis principas ypač svarbus ne tik psichiatrijoje, bet ir kitose srityse. Kaip gydytojas, galiu tik pasidžiaugti, kad yra ligonių, kurie tiki gera lemtimi ar “stebuklais”. Gydytojui lengviau dirbti, nes šie ligoniai dažniausiai tiki ir gydytojo pagalba bei vaistų poveikiu. Dar Hipokratas teigė, kad labai daug priklauso nuo paciento pasirinkimo - ar jis išvien su gydytoju, ar su liga”.
KMU Neurochirurgijos klinikos vadovas
doc. Juozas Šidiškis:

“Tiek išoriniai veiksniai, tiek vidiniai, tokie kaip žmogaus psichoemocinė būsena, veikia žmogaus sveikatą. Tai įrodo atvejai medicinos praktikos, kai išgyvena “nurašyti” žmonės. Vydūnas teigė, kad žmogų, sąmoningai suvokiantį jausmų, minčių ir fizinio kūno santykį, galima vadinti šeimininku, save valdančiu. “Supratau, kad egzistuoja dvasinės realybės lygis ir kad jis gali reikštis net regima forma”, - sako šios istorijos herojus. Tai vadinamosios fenomenalios realybės išraiška. Visos egzistuojančios formos yra dvasios raiškos priemonės. Indijos dvasiniuose mokymuose nėra griežtų ribų tarp materialios ir dvasinės realybės. Dominuoja suvokimas, kad kiekvienas žmogus yra dvasinė būtybė, o žmogaus tikslas ir esmė yra leisti jai iki galo reikštis per minčių, jausmų ir fizinį kūnus. Tai žmogus vykdo tinkamai naudodamas savo “instrumentus”: dirbdamas, sąmoningai kontroliuodamas mintis ir jausmus, teikdamas žmonėms gėrį ir meilę, kaupdamas ir dalydamas išmintį ir patirtį. Tačiau ir mažiau sąmoninga forma suprantama kaip formuojančiojo prado išraiška. Už kiekvieno reiškinio slypi jį formuojantys veiksniai. Rytuose taikomos senos psichinės realybės supratimo bei valdymo tradicijos. Reikia pastebėti, kad fenomenalių asmenybių jėga ar ypatingų galių pasireiškimas yra ne jų pačių nuopelnas, o galimybė per jas veikti didesnėms jėgoms. Tačiau kraštutinumai atitolina žmones nuo tikrojo dvasingumo. Motinos Teresės pasiaukojančiame tarnavime vargšams ir silpnesniems nėra jokių “fenomenų”, nors iš tiesų Motina Teresė buvo ypatingo šventumo asmenybė, o jos gyvenimas - tikrojo dvasingumo apraiška”.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Guka
2006-11-09 18:46
Labai gerai, kad pagaliau medicinos mokslu atstovai vis dagiau sneka apie zmogaus kaip dvasines ir fizines buties vienove. Gal pagaliau fizinio kuno susirgimo priezasciu bus ieskoma zmogaus dvasiniame neigalume. Butu dziugu, kad bendradarbiaujant medikams ir dvasininkams sios zinios igautu mokslini pagrinda.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai