Kelionė į save… baidarėmis

Šiam straipsniui atsirasti lėmė noras pasidalinti mintimis ir patirtais įspūdžiais plaukiant Ūlos upe. Nustebino tai, jog išsiruošus į nesudėtingą žygį, iš kurio geriausiu atveju galėjome tikėtis gražios gamtos ir šlapių nuotykių, iš tiesų nuplaukėme kur kas toliau. Matėsi, kad kiekvienas dalyvis praplaukė „savus krantus“, patyrė asmeninių išgyvenimų, ir įveikė ne vieną „povandeninę kliūtį. Tai ir paskatino prisėsti prie šio teksto.
Suprantu, kad šia viena įdomiausių, savo vingiuota vaga ir begale kliūčių baidarių sporto mėgėjus viliojančia upe plaukė ne vienas. Tačiau vis dėlto dažna bičiulių kompanija apsiriboja vienos dviejų dienų plaukimu, kurį vainikuoja vakarėlis kaimo turizmo sodyboje. Taip, Ūlą galima praplaukti greitai ar pasitenkinti išbandžius kelias jos atkarpas. Bet nesistenkite paskubinti ir taip vis didesniu greičiu lekiančio gyvenimo. Patikėkite, Lietuvos gamta verta daug daugiau nei sportines varžybas primenantis plaukimas ir šašlykų vakarėlis. Tad šiame straipsnyje norėčiau pasidalinti patirtimi ir leisti sau vieną kitą patarimą tiems, kurie norėtų savaitei pasijusti gamtos dalimi, išgirsti jos nuostabius garsus ir pamatyti reginius.
Pasiruošimas kelionei – itin svarbus
Išankstinio pasiruošimo šiam žygiui nebuvo, tik, mano nuomone, būtini skiepai nuo erkinio encefalito. Plaukimo maršrutą pradėję Krokšlyje, praplaukėme Rudnią, Kašėtas, Pauosupę, Zervynas, Žiūrus, Mančiagirę, Paulius, Mardasavą, Kasčiūnus, Lankininkus, Merkinę. Plaukdamas supranti, kodėl tai nacionalinis parkas. Šioje Dzūkijos teritorijoje sustingusi dalis Lietuvos istorijos, su savo architektūra, padavimais, papročiais. Tvyro ramybė ir jaukus grožis. Kaimeliai didesni ar mažesni, bet visuose vyksta panašus gyvenimas vasaros ritmu. Liekančiųjų žiemoti beveik nėra, bet vasarą gyvenimas juose atgyja, sugirgžda šulinių rentiniai, kiemai pasipuošia gėlių guotais, gatvelėmis laksto būriai vaikų, kuriems dar teko laimė žinoti, kad vasara – ne tik Turkija ir Egiptas, o ir maudynės upelyje, karstymasis medžiais, rytinė rasa, dilgėlės ir duona su medumi. Sodybų gyventojai mielai dalinasi vandeniu, obuoliais ir patarimais.
Bet jei niekuomet to nepatyrei ir esi miesto gyventojas, savaitę praleisti gamtos prieglobstyje nėra taip paprasta. Todėl pasiruošti kelionei – itin svarbu. Nuo to, ar tinkamai pasirinksite miegmaišius, drabužius, kurie turėtų būti atsparūs drėgmei, – priklauso dalis sėkmės. Maistą taip pat reikia tinkamai pasirinkti, nes, plaukiant į tikrą žygį, viską reikia pasiimti su savimi. Svoris limituotas.

Tolerancijos ir pareigingumo mokykla
Plaukiant didesne bičiulių ar bendradarbių kompanija, reikalingas susiklausymas, tolerancija ir savitarpio supratimas, nes ir tarp pačių geriausių draugų iškyla sunkiau sprendžiamų klausimų. O tai garantuoja išankstinis pareigų pasidalinimas. Tiksliai žinant, kas dengia stalą, valo daržoves, kas verda, tvarko aplinką ar plauna indus, išvengiama nesusipratimų. Tai yra ir puikus pavyzdys vaikams, parodantis, ką reiškia žinoti savo pareigą ir ją gerai atlikti. Patikėkite, veikia daug geriau nei nesibaigiantys moralizavimai ir tėvų „paskaitos“, sėdint patogiuose namuose. Smagu žiūrėti, kaip net mažiukai sparčiai renka šakas, neša vandenį, kuria laužą. Po to labai pelnytai didžiuojasi savimi.
Prieš sėdant prie irklų, patartina išklausyti gero plaukimo instruktoriaus rekomendacijų, kaip valdyti baidarę. Gaila, bet mūsų krašte dažnai apsiribojama trumpais komentarais ar tiesiog juoką keliančiu pasakymu: „čia irklai, čia baidarė“, o gelbėjimosi liemenė naudojama kaip pagalvėlė. Kai atsiduri sraunioje upėje, pilnoje paskendusių medžių, akmenų ir kitokių kliūčių, juokai nebeima. Kuo mažiau žinių, tuo daugiau jėgų reikia išeikvoti, tuo didesnis nuovargis. Kai sužinai bent kelias irklavimo gudrybes ir jas pritaikai, tai, kas buvo sunku, tampa lengva ir labai įdomu. Jau nekalbant apie saugumą, kuris smarkiai padidėja, kai moki valdyti laivelį taip, kaip reikia. Tad instruktažas prieš leidžiantis į žygį yra būtinas. Mums pasisekė. Grupės vadovo Jens pamokos ir patarimai ne tik padėjo žygiui tapti įdomiam ir neužmirštamam, bet paskatino pasvajoti apie kitas galimybes praplaukti įnoringesnėmis upėmis, išbandyti save.
Bendravimo atradimai ir atsakomybės pamokos
Jei pasirenkate plaukti dvivietėmis baidarėmis, reikėtų prisiminti, kad kelionės sėkmė priklausys ne vien nuo jūsų. Laukia daug atradimų bendraujant su partneriu. Labai greitai išaiškėja, kas moka klausyti ir suprasti, kam priimtiniau vadovauti ar net įsakinėti. Plaukiant dviviete baidare, didesnė atsakomybė tenka tam, kas sėdi gale, tad priekiniam irkluotojui nuolat kyla pagunda išvis pasijusti atostogose ir atsipalaiduoti. Tik tas, kas jaučia atsakomybę už komandą ar savo kolegą, sugebės išlaikyti dėmesį, laiku pastebės kliūtis, tinkamu metu prisidės prie laivelio manevravimo.
Visko galima išmokti, o baidarių žygis tam ypač tinkamas. Smagu matyti, kaip žmonės keičiasi: drovesni pradeda patys priimti sprendimus, įgyja pasitikėjimo savimi, o linkusieji vadovauti išmoksta gerbti kitų sprendimus.
Susiklausymas ir tolerancija turi ir labai praktišką naudą. Sklandžiai irkluojant, yra galimybė išsaugoti visą savo mantą, kuri plukdoma kartu. Maistas, kurį reikia pasiimti visai kelionei, nes mažuose kaimeliuose parduotuvių tiesiog nėra, indai, rūbai, palapinė ir miegmaišiai, telefonai ir fotoaparatai, vaistinėlė, kurioje būtina turėti ir raumenų skausmą malšinančio tepalo, – viskas su jumis. Tad hermetiniai kelionės maišai – būtinybė.
Blogas miegas – tik pirmą naktį
Pirmą dieną, įveikus nelabai ilgą plaukimo ruožą, bet jau trinant skaudančias nugaras ir rankas, kelionės vadovas pajuokavo, kad žygyje blogai miegosi tik pirmąją naktį, vėliau miegas bus puikus.
Žvelgiant į ploną čiužinuką, kuris septynioms naktims turėjo atstoti patogią lovą, man taip neatrodė.
Bet jis buvo teisus. Grynas oras, fizinis krūvis nuramina nervų sistemą ir dauguma komforto detalių tampa visai nereikalingos. Tačiau vis tiek labai patartina prieš leidžiantis į žygį įdėmiai patikrinti, kokioms oro sąlygoms pritaikyta jūsų turistinė įranga, ypač miegmaišis. Drėgnomis ir vėsiomis naktimis šiluma kaulų tikrai nelaužo.
Gamta vietoje kompiuterio ir dilgėlių traškučiai nuo laužo
Jei diena gerai suplanuota, jei neužsibrėžta nuplaukti varginančių atstumų, vakaras gali būti tikrai gražus. Yra laiko ir pasimaudyti, neskubant stovyklavietę įsirengti, knygą paskaityti, o po vakarienės ir prie laužo pasėdėti. Tyla, rūkas, žvaigždės. Vaikai, neturėdami kompiuterių ir kitokių mieste paliktų užsiėmimų, puikiai prisitaiko prie esamų sąlygų, sugeba sugalvoti žaidimų čia pat gamtoje.
Bet įdomiausia tą gamtą stebėti. Nematyti augalai, nuostabios rytinės rasotų voratinklių galerijos, įdomūs medžiai, ant kurių galima užsiropšti, paukščių gausybė ir grožis, ne visuomet matomi, bet juntami gyvūnėliai, kurie yra netoliese – viskas stebina. O vabzdžių įvairovė tokia, kad ir į parodas eiti nereikia. Gali stebėti, kaip sukasi gamtos ratas – dedami kiaušiniai, ieškoma maisto. Matėme net kaip vieni kitus medžioja ar... ryja.
Vaikus labai nustebino ir tai, kiek gamtoje yra buičiai pritaikomų dalykų. Jie išmoko didžiulį laužą nuo tošelės įkurti, maistą ant jo pasigaminti, palapines greitai pastatyti. Čiobrelių, mėtų, jonažolių arbatos – tiesiai iš pievos, sočiai sriubai tinka rūgštynės,o troškiniui pagardinti – kadagio uogos. Viskas šalia. O didžiausias atradimas – dilgėlių traškučiai ! Pasirodo, dilgėlių lapelius lengvai pakepinus aliejuje, galima vaišintis puikiausiais traškučiais, primenančiais bulvinius. Skanu ir sveika.
Sužinojome, kad, labai užsinorėjus, miške ir duoną ir šakotį galima išsikepti. Tiesa, duonytė buvo blynų formos, bet labai gardi, o šakotis visai kitoks, tačiau, žalioje šilo terasoje geriant kavą, – desertas, vertas geriausio restorano konditerijos.
Kelionės metu niekas nesusirgo, neperšalo, nors orų buvo visokių. Kiek vieną rytą ir vakarą maudėmės ežere ar upėje, dušo juk nėra.. Jauti, kad šaltoka, bet, sukaupęs drąsą, įšoki. Tada išlįsti iš vandens nesinori.
Ekologijos pamokos ir praktika
Kai tiek gauni iš mus supančios nuostabios gamtos, nesinori ir jai likti skolingam. Todėl vadovavomės devizu „Palik geriau, nei radai“. Viskas labai paprasta – paliekant stovyklavietę, turi atrodyti, kad joje niekas ir nebuvo apsistojęs. Lieka tik sandariai supakuotos šiukšlės, kurias patartina gudriai „paslėpti“ nuo žvėrių. Gal dėl to, kad plaukėme nacionalinio parko teritorija, kuri griežčiau prižiūrima, bet tikrai neradome tautiečių nusiaubtų vietų. Problema – žvėreliai, kurie pilnus šiukšlių maišus išdrasko, jei jie greitai nesurenkami. Tad iškeliaujant, jei yra galimybė, juos reikia pakelti aukščiau.
Kadangi maudėmės ir indus plovėme upėje, išmokome tausoti vandenį. Naudojome iš vokiškas plovimo priemones, kurios draugiškos upei – lengvai jos perdirbamos ir neišlieka kaip teršalai. Tokių galima nusipirkti ir Lietuvoje. Linkiu visiems pabandyti! Plaukų minkštumas ir purumas išplovus juos šia priemone upės vandenyje – neapsakomas. Po tokios praktikos supranti, kad išsimuiluoti ežere ar upėje galvą įprastu šampūnu gali tik labai mažai žinantis ar mąstantis žmogus. Nelinkiu niekam tokių kaimynų. Kita vertus, mes dar tik pakeliui į EKO revoliuciją ir žmonėms trūksta informacijos. Bet juk sakoma „ieškok ir rasi“.
Plaukimas baidarėmis – tikra puota visoms žmogaus juslėms. Tikriausiai nekyla klausimų, ką duoda galimybė nors trumpam pabūti gamtos prieglobstyje. Be viso to grožio, kurį Lietuvos miškai ir upės dar turi, be švaraus oro ir vandens poveikio mūsų sveikatai, be tos galimybės nors trumpam palikti savo amžinus „stresus“ dėl vis greičiau lekiančio gyvenimo, mes dar galime patys išmokti ir vaikus išmokyti saugoti ir mylėti pirmapradę gamtą, savo šalį, ir patys save. Juk savo krašto unikalumo supratimas ar paprasčiausias patriotizmas turi išlikti ir kai baigiasi krepšinio čempionatai. Pasirodo, tam gali padėti ir gerai suplanuotas žygis upe. Siūlau įtraukti į kitų atostogų planus. Tikrai verta!