Virtuvės šefas Linas Samėnas: jaučiuosi menininkas

Smalsumas. Tai jausmas, kuris vilnietį ar sostinės svečią atveda į senamiesčio gatvelių sankirtoje įsikūrusį restoranėlį. Ir greičiausiai dar nė vienas nepasigailėjo čia užklydęs. Tiesą pasakius, žodis užklydęs čia visai netinka, nes, iš anksto nesuplanavę ir neužsakę staliuko, čia vargiai papietausite. Uoslę maloniai kutenantys kvapai, šeimininkės, Lino žmonos Monikos, šypsena, rami, santūri Lino ruoša anapus baro sukuria jaukią namus primenančią atmosferą. Gal todėl, vos pakilus vieniems svečiams, dedama kortelė „rezervuota“ ir stalelis ruošiamas kitiems.

 

Į savo kūną negalime dėti bet ko

 

Kas taip masina Lino Samėno restorano lankytojus? Šeimininko žinomumas? Noras jį gyvai pamatyti ar pirmapradis žmogaus poreikis pavalgyti? Nežinia, kokia tikroji priežastis, bet, matyt, svarbios visos. Prisėdęs už stalelio pajunti, kad šios vietos trauką nulemia ir virtuvės šefo požiūris į maistą. Puikus estetikos ir skonio derinys. Čia galite ne tik pamatyti mažus meno kūrinėlius lėkštėje, bet ir pajusti šeimininko filosofiją: ant jo stalo gali būti tik šviežias maistas. Ir greičiausiai tai ne vien garbės reikalas, bet ir požiūris į sveikatą.

„Sveikata – labai svarbus dalykas, bet šia tema yra ir spekuliuojama, – sako Linas. – Daug žmonių apsimeta, kad gyvena sveikai. Kiti perdėtai rūpinasi savo sveikata. Manau, kad žmogaus gyvenimo būdas turi jam tikti fiziologiškai. Jeigu žmogus įsiklausys į savo kūną, jis išgirs, ką tinka daryti, o ką ne. Ką valgyti, kaip sportuoti. Pavyzdžiui, man netinka kilnoti svarsčius. Norėjosi jaunystėje pabandyti, bet supratau, kad tai visai ne man. Aš labiau menininkas (juokiasi). Taip ir su patiekalais. Bandau įsiklausyti į savo organizmą, ko jam tikrai reikia. Stengiuosi tinkamai maitintis, nors tai tikrai nelengva.

Neslepiu, kad kai situacija priverčia, užvažiuoju į greito maisto restoraną ir suvalgau mėsainį. Bet kai galiu rinktis, renkuosi tik šviežią maistą. Jei nueinu į restoraną ir paragavęs suprantu, kad maistas nešviežias, – iškart tai vietai kryžius. Nerėkauju, nesipiktinu garsiai, tiesiog niekada ten negrįžtu. Mano nuomone, sveikatai labai tinka grynas maistas. Nedaug apdorotas, saikingai pagardintas prieskoniais ir padažais. Į savo kūną negalime dėti bet ko. Kūno poreikius reikia išgirsti. Pavyzdžiui, aš turiu įprotį negerti vandens. Užmirštu ir visą dieną be jo galiu išbūti. Tada skrandis man primena. Atsigeriu už kelias valandas, ir vėl prie darbo.

Kaip matote, mano restorane ant staliukų nėra druskos. Aš maistą truputį pasūdau, bet ne per daug. Jei klientui trūks druskos, jis paprašys. O jei padėsiu, dauguma ims piltis net neparagavę. Taip ir patiekalo skonis iškraipomas, ir sveikatai nieko gera.

Greičiausiai metams bėgant ateina išmintis ir kalbant apie maistą, ir apie sveikatą apskritai. Jau galvoji apie kitus dalykus. Jei žiūri sveikatos laidą, matai, kaip taisyklingai kelti dėžę obuolių, tai ir įsimeni, kad stuburą patausotum.“

 

Namai ir šeima – visuomet pirmoje vietoje

 

Linas nesimaitina ypatingu maistu, namuose negamina įmantrių patiekalų. Sako, kad jo maistas – „tarybųsąjunginis“ – toks, prie kokio priprato augdamas. Bet namuose dažniau gamina jo žmona Monika, ji jau seniai rūpinasi namais, sūnumi ir vyru, ir tuo, kas Samėnų šeimoje dedama ant stalo. Pamaniau – drąsi moteris, nebijo būti sukritikuota ne vienus laurus pelniusio virtuvės šefo. Linas, tarsi išgirdęs mano mintis, sako, kad turi už ką padėkoti Monikai.

„Savo žmonai dėkingas už daug ką. Ji puikiai maitina mane ir sūnų. Jei ne ji, ir restoraną atidaryti nebūtų taip sklandžiai pavykę. Ji mane ir prižiūri, ir sveikata pasirūpina. Anksčiau rūkiau. Būdavo, išbėgi pro duris, porą kartų užsitrauki, ir vėl į virtuvę prie darbo. Dirbi po šešiolika valandų. Pavalgyti nesuspėji niekada. Cigaretės ir kava. Kokiais devyniasdešimt septintaisiais aš, būdamas metro devyniasdešimt trijų, svėriau šešiasdešimt devynis kilogramus. Atsirado žmona – iškart už sprando, ir viskas atsistojo į savo vietas. Įpratino salotas valgyti, savimi rūpintis, žmogų iš manęs padarė“, – juokiasi Linas.

Dabar žinau, kad žmona ir sūnus yra daug svarbiau negu darbas. Sunkiai su tuo darbu išsiskiriu, bet išsiskiriu. Reikia žiūrėti į priekį, senatvėje ne darbas mane prižiūrės, o mano šeima.

Namuose gaminame įvairius patiekalus, mėgstame ir salotas, ir mėsos pjausnius, ir ką lengviau, bet būna, kad viską metam ir važiuojam į visiems gerai žinomą greito maisto restoraną. Sėdžiu prie užsakymų atsiėmimo langelio ir taip kvailai jaučiuosi. Galvoju: „Na, ar aš ne žmogus, ar negaliu kai kada tokio maisto paragauti?“ Manau, kad negerai save įrėminti. Reikia sau leisti pasielgti taip, kaip norisi. Gal tuo metu būtent tai geriausias sprendimas? Reikia suteikti sau daugiau laisvės.

Bet ne visuomet ji tinka prie viryklės. Yra žmonių, kurie sako mėgstantys eksperimentuoti virtuvėje. Būkite atsargūs. Toli gražu ne visi gali tai sau leisti. Reikia žinoti daug pagrindinių dalykų, kad eksperimentai pavyktų.“

 

Svarbu turėti svajonę, ir ji išsipildys

 

Linas – estetas. Tai jaučiasi ir restoranėlyje, žvelgiant į patiekalus, į darbo vietą ir net į kontrastingai ir darniai subertus rudojo ir balto cukraus gabalėlius stiklo induose. Skaidrūs, švara tviskantys vandens buteliai taip pat galėtų būti interjero elementai.

„Mano zodiako ženklas – vėžys. Pasirodo, jie viską mato paveiksliukais. Ir aš taip matau. Pavyzdžiui, jei rytą įsivaizduoju, kad mano patiekalas atrodys taip, tai trūks plyš turiu jį tokį ir patiekti. Ir jei dėl laiko stokos to padaryti nepavyksta, labai save koneveikiu, kad neįgyvendinau savo idėjos.

Skaniai, šviežiai, estetiškai! Tai mano pozicija, kurios siekiu kiek galiu. Gaila, kad nebuvo progos pasimokyti virėjų Mekoje – Prancūzijoje. Turėčiau daug daugiau žinių ir praktikos.“

Tačiau Linas į viską žiūri optimistiškai ir sako dirbdamas sau esąs laimingas žmogus.

„Svarbu turėti svajonę. Jei ją turi, tikrai išsipildys. Suprantama, stengtis reikia ir pačiam. Aš labai norėjau turėti savo restoraną. Maniau – kažin ar pavyks. Žmona sakė – tikrai turėsi, neabejok. Palaikė mane. Dabar abu darbuojamės šeimos restoranėlyje.

Aš neskubu gyventi, neplanuoju to, ko dar negaliu įgyvendinti, nesiskolinu lėšų, nes noriu būti laisvas. Ir tuo džiaugiuosi.

Dirbu, aišku, daug, bet ir poilsiui, kuris taip reikalingas sveikatai, randu laiko. Mano poilsis yra sūnus. Stengiuosi jam skirti kuo daugiau dėmesio. Jo hobis – ledo rutulys. Dabar ir aš pradėjau čiuožti, ir mes jau turime apie ką vyriškai pakalbėti. Bėgiojame, vasarą žolės riedulį žaidžiame.

Pailsėti tikrai svarbu, nes persidirbusį, pervargusį žmogų apleidžia ir sėkmė. Žiūrėkite, kaip daro užsieniečiai: atėjo laikas baigti darbus – durys užrakinamos, ir prasideda poilsis. Jei dirbi gerai – klientai niekur nedings. Mes stengiamės, kad jiems čia patiktų. Šeimos restorane svarbu, kad žmogus ramiai, skaniai, nuotaikingai pavalgytų. Išeitų patenkintas, nesumokėjęs „milijono“ už nieką.

 

Atsipalaiduokime, ir gyvenimas bus gražesnis

 

„O ko palinkėtumėte restorano lankytojams? Dirbate tris mėnesius, tad jau galite šiek tiek apibendrinti pastebėjimus? – klausiame Lino. „Būti mažiau susikausčiusiems ir mažiau sureikšminti atėjimą į šią vietą, – sako restorano savininkas. – Suprantu, kad restoranų lankymas Lietuvoje visada buvo šventė, įvykis. Bet aš palinkėčiau, kad žmonės labiau atsipalaiduotų. Kai dirbi uždaroje virtuvėje, nieko nematai. Bet pas mane bendraujama betarpiškai, aš matau savo svečius, jie mane, tad pastebiu, kad žmonės labai susikaustę. Valgo nerodydami jokių emocijų, žiūri į vieną tašką. Tada galvoju: gal maistas neskanus? Negiriu užsieniečių, bet su jais daug lengviau, jie bendrauja. Suprantu, kad mes uždaresni, bet smagu būtų, kad svečiai daugiau kontaktuotų, reikštų savo nuomonę, pastabas ar klaustų. Perdėto santūrumo čia nereikia.

„Gal žmones trikdo, kad Jūs ne visai paprastas virėjas. Jūs šou žmogus, tarsi nužengęs iš svajonių erdvės – televizijos. Gal ir elgesys kitoks atsiranda?“ – klausiu pašnekovo.

„Aš esu paprastas žmogus, mėgstantis gaminti valgyti ir turintis šeimos restoraną. Tai tiek, – sako Linas. – Užsienyje tokiose vietose viskas vyksta labai smagiai. Priėjo šefas, staltiesę paklojo: „Sveiki, kaip laikotės?“, svečiai – „Labas labas, viskas gerai! Ką mums skanaus pasiūlysi šiandien?“ Visi linksmi, bendrauja nuo pirmų minučių. Pas mus kitaip, santūriau, tad nežinai klientų lūkesčių, norų. Tautiečiams linkėčiau išlįsti iš narvelių, į kuriuos save patys uždarė. Nebijokite. Nėra gyvenime svarbiausia, ką kaimynas pasakys. Nes kaimynui jūs nė motais, – juokiasi Linas. – Daugiau bendraukite ir reikškite savo nuomonę. Tuomet ir gyvenimas bus gražesnis, ir sveikata geresnė.“

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai