Kodėl žmonės meluoja?

„Melas yra pažeminimas ir tartum savo žmogiškojo orumo sunaikinimas, – rašė filosofas Imanuelis Kantas. – Melo priežastis gali būti ir lengvabūdiškumas arba netgi geraširdiškumas; dar daugiau, melu galima siekti tikrai gero tikslo; bet pats siekimo būdas vien savo forma yra žmogaus nusikaltimas sau pačiam ir niekšybė, kuri turi padaryti žmogų vertą neapykantos jo paties akyse.“ Žmonių visuomenė šį egoistišką elgesį smerkia ir laiko moralės normų pažeidimu. Apie melą kalbamės su psichologe-psichoterapeute Genovaite Petroniene.

Ar iš žmogaus elgesio galima suprasti, kad jis sako netiesą?

Norint suprasti, ar žmogus nemeluoja, reikia stebėti, ar jo kūno kalba atitinka jo pasakytus žodžius. Jeigu jūsų pašnekovas labai nerimauja, sėdėdamas judina kojas, grąžo rankas, kalbėdamas gerus dalykus apie kitą žmogų tai sako nedraugiška intonacija, visa tai gali byloti, jog žmogus galimai sako netiesą.

Yra vienas geras būdas atskirti, ar žmogus tikrai nemeluoja. Greitai užduokite klausimą jūsų rūpima tema, ir jeigu pašnekovas ilgai galvoja arba pradėjęs kalbėti staiga sustoja, bando sugalvoti, ką atsakyti, galima įtarti, kad žmogus meluoja. Tiesa paprastai atsakoma greitai ir aiškiai, o jeigu pašnekovas blaškosi, pasimeta, abejoja, yra didelė tikimybė, kad jis bando suregzti melą.

Kartais netiesa išaiškėja paprašius pašnekovo patikslinti konkrečias detales. Melagiai paprastai kalba abstrakčiai, o jei žmogus sugeba konkrečiai apibūdinti jūsų prašomus teiginius, greičiausiai jis nemeluoja. Mat greitai sugalvoti konkrečias detales yra ne taip lengva, todėl melagiai stengiasi jų išvengti, kad nebūtų pagauti sakantys netiesą.

Kitas dalykas, jei žmogų pažįstame seniai, su juo kartu gyvename šeimoje arba esame susieti kitais giminystės ryšiais. Tada yra lengva greičiau pastebėti net ir nedidelio melo apraiškas, nes smulkmenose pasikeičia artimo žmogaus elgesys, jo balso intonacija, jis elgiasi kiek kitaip, nei mums įprasta jį matyti. O bendraujant su svetimu žmogumi lengviau susekti stambesnį melą.

Kartais melą atskleisti padeda žmogaus perspėjimas, kad jei jis meluos, jo laukia vienokios ar kitokios bausmės. Dažnai asmenys po tokių perspėjimų apsisprendžia pasakyti tiesą. Jei žmogus yra kankinamas siekiant atskleisti tiesą, paprastai jis neištveria ilgiau nei porą dienų, ir tada palūžta pasakydamas tiesą.

Dažniausiai žmogus meluoja ko nors bijodamas ir/arba siekdamas sau naudos. Jau vaikystėje net smulkmenose išmokstame slėpti tiesą, bijodami, kad nebūtume nubausti.

Tačiau gali būti ir kitų melo priežasčių. Yra psichopatinės asmenybės, kurios meluoja nuolat ir visur. Tai patologiniai melagiai. Jų iškreiptos vertybės, gyvenimas nuolatinėje kovoje pagal principą „žmogus žmogui – vilkas“ ir to palydovas melas yra vienas iš būdų kovoti su kitais žmonėmis. Šie žmonės gali būti linkę nusikalsti, tačiau gali būti ir visuomenės gerbiami piliečiai. Savo gyvenime įvairiose situacijose jie dažnai vadovaujasi taisykle – tikslas pateisina priemones.

Melas yra nuolatinis išdidžių ir pasipūtusių asmenybių palydovas, nes visuomenėje tokie žmonės nuolat stengiasi pasirodyti protingesni, šaunesni, labiau išsilavinę ir turtingesni nei yra iš tiesų. Jie meluoja ir nuslepia tiesą vos ne kiekviename žingsnyje: kalbėdami kažką nuslepia, kažką prideda, pagražina arba sutirština spalvas.

Artistiškos, teatrališkos asmenybės taip pat neišvengia melo. Tokie žmonės meluoja norėdami įsiteikti, gauti taip trokštamą dėmesį ir taip sukurti sau tinkamą aplinką, tinkamus santykius su kitais žmonėmis, kurie ateityje atneš jiems naudos.

Yra daugybė profesijų, kurios vienareikšmiai yra pagrįstos melu. Pavyzdžiui, reklamos srityje visuomenei dažnai pateikiama tik prekę ar paslaugą išaukštinančios gerosios savybės, nuslepiant savybes, kurios yra nereikšmingos arba net neigiamos. Jau nekalbant apie aktorius, rašytojus ir panašias kūrybines profesijas, kuriose tiesos dažnai apskritai nėra, arba ji yra sugalvota ar suvaidinta.

Prie visuotinai priimto melo galima priskirti ir gydytojų nuo pacientų slepiamas tikrąsias jų diagnozes, ypač kai liga yra mirtina ar sunkiai pagydoma, ir tais atvejais, kai bijoma, kad tikroji diagnozė ligonį gali labiau sužlugdyti nei melagingoji. Tai netgi vadinama šventu melu.

Dar viena dažna melo išraiška – kai žmogus meluoja pats sau ir nustoja tai daryti tik atsidūręs situacijoje be išeities arba kitų žmonių priremtas prie sienos. Nepaisant, kad visi aplinkui mato, koks žmogus yra iš tiesų, dažnai puikybės apimtas sau meluojantis žmogus nenori suprasti tiesos, meluoja sau, kad jis yra kitoks, toks, kokį jis pats ir nori matyti. Taip žmonės daro todėl, kad visomis išgalėmis stengiasi išvengti socialiai neigiamų emocijų, kurios nepatinka aplinkiniams, o ir patys apie save nieko blogo nenori žinoti.

Melas sau yra labai paplitęs, žmonės save apgaudinėja net po kelis šimtus kartų per dieną. Pavyzdžiui, su mažais vaikais namuose sėdinti jauna žmona grįžusiam iš darbo vyrui užsimena, kad norėtų su drauge nueiti į kiną. Tačiau po šiuo teiginiu gali slypėti kur kas aiškesnė tiesa, kuri byloja, kad moteriai nusibodo sėdėti su mažais vaikais ir ji tetrokšta nors kelioms valandoms išbėgti kur akys mato, kad galėtų atsipalaiduoti nuo buities rūpesčių.

Melas neišvengiamas socialiniuose santykiuose. Meluojama tiesiogiai, pasakojami nebūti dalykai, iškreiptai atsakoma į klausimą. Kitoks melas gali būti bendraujant diplomatiškai, nutylint ir perdedant tiesą arba jos nepasakant iki galo.

Darbinėje socialinėje aplinkoje, daug kartų dažniau nei artimuosiuose santykiuose pasitaiko nedidelio melo apraiškų. Tačiau šeimoje, nepaisant pastangų būti nuoširdiems, neišvengiama specifinio melo (tiesa slepiama nenorint įskaudinti artimo žmogaus), taip pat šeimoje dažniau meluojama sau pačiam.

Paprastai sąmoningai nutylėta tiesa ir vadinama tiesiog nutylėjimu. Tačiau jei ta tiesa yra reikšminga žmogui, su kuriuo bendraujama, tada jos nutylėjimas turėtų būti prilyginamas melui. Tarkim, jei žmogus turi problemų darbe ir apie jas nutyli savo namiškiams, nenorėdamas užkrauti jų savo bloga nuotaika, tai kažin ar tai gali būti laikoma melu. Tačiau jei vyras sąmoningai nuslėpė nuo savo žmonos, kad turi meilužę, tai įvardijama akivaizdžiu melu, kuriam išaiškėjus gali netgi sugriūti šeimos santykiai.

Pagal gyvenimo pastebėjimus galima teigti, kad dažniau meluoja moterys. Jos yra silpnesnė lytis, dažnai priklausomos finansiškai nuo savo vyrų, sunkiau gyvenančios mažų vaikų auginimo arba senų tėvų karšinimo laikotarpiu. Tuo metu moterys dažniau meluoja, nes melas joms yra kaip kovos ir išgyvenimo būdas.

O vyrai dažniau meluoja darbo aplinkoje, susidūrę su konkurencija, kai kalba eina apie jų verslo reikalus, ir kai melas jiems yra vienas iš būdų tikslui pasiekti. Beje, šeimoje, – priklauso nuo to, kieno yra valdžia, – dažniau meluoja tas, kuris yra silpnesnis, ir nesvarbu, kas vadovauja šeimai, vyras ar moteris. 

Negalėčiau to pasakyti. Didžiausi melagiai yra psichopatinės asmenybės, kurios dažnai nėra labai išsilavinusios. Sakyčiau, kad išsilavinimas pastato žmogų į tam tikrą kultūros lygį, o kultūringas žmogus paprastai stengiasi sakyti tiesą. Kita vertus, inteligentas gali kur kas gudriau suregzti melą ir nebūti pagautas sakydamas netiesą mažiau išsilavinusiam ir patiklesniam žmogui.

O štai turtingi žmonės iš tiesų meluoja dažniau. Jie daug dažniau nei nepasiturintys žmonės patenka į dviprasmiškas situacijas, kurios išprovokuoja juos meluoti.

Apie melą ir melagius

80 proc. žmonių „nekaltai“ meluoja kiekvieną dieną.

2 proc. žmonių įsitikinę, kad melas yra būtinas.

44 proc. asmenų meluoja ką nors pasakodami vien dėl to, kad pasakojimas būtų įdomesnis.

40 proc. tėvų įsitikinę, kad meluoti vaikams yra normalu.

26 proc. vyrų ir 9 proc. moterų melą dėl neištikimybės laiko normaliu dalyku.

29 proc. kartu gyvenančių porų melavo savo antrajai pusei apie finansines išlaidas.