Kelionėje aplink pasaulį be vaistų išsiversti būtų buvę sunku...

Drąsi ekstremalė Evelina Savickaitė su tuomet dar tik būsimuoju vyru Karoliu Kazlauskiu (dabar jie jau susituokę, gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje) prieš kelerius metus metė sau rimtą iššūkį – apkeliauti pasaulį! Ir ne tūkstančius eurų tokiai kelionei paaukojant, o… autostopu! Kaip tarė jauna pora, taip ir padarė. Kalbuosi su Evelina, kas jiems tokią mintį „pamėtėjo“, ir kuo ši pusantrų metų trukusi kelionė įsiminė…

Pirmasis klausimas – prisistatykite mūsų skaitytojams.

Ir aš, ir dabartinis mano vyras Karolis gimėme ir užaugome Lietuvoje. Aš – Kauno Santakos krūmus ir Kauno pilies kertes išlakstęs vaikas, Karolis – buvęs Šilalės šaligatvių „mindytojas“. Taip viskas susiklostė, kad Didžiojoje Britanijoje, Niukastlio mieste, abu atsidūrėme skirtingais keliais… Karolis studijavo kompiuterinę inžineriją, o aš, kitame mieste gilindamasi į meno psichoterapiją, apsigyvenau čia ir radau darbą. Būtent šiame Šiaurės Anglijos krašte ir gimė, ko gero, didžiausio gyvenimo iššūkio idėja.

Tas iššūkis buvo – apkeliauti pasaulį? Ir ne susitaupius tūkstančius eurų, o pasirenkant kaip įmanoma pigesnį variantą – autostopu? Kuriam iš judviejų tokia mintis pirma šovė į galvą?

Su Karoliu susipažinome lietuvių bendruomenėje minint Vasario 16-ąją. Netrukus kartu su draugų būreliu pamėgome savaitgaliais žygiuoti ežerų krašto ar Škoti jos kalvomis. Tada abu ir pajutome, kad vis norime kažko sudėtingesnio, sunkesnio, trumpai tariant – „nukrypti“ nuo įprasto maršruto. Todėl gana greitai atidėjome kitus gyvenimo planus ir vieną vakarą, gurkšnodami žaliąją arbatą ir tyrinėdami žemėlapį, sutarėme, kad leisimės į kelionę aplink pasaulį. Keliones labai mėgau nuo anksčiau, turėdama kelias laisvas dienas ar savaites, visada išsiruošdavau į skirtingus kontinentus. Man buvo be galo įdomu susipažinti su skirtingomis kultūromis, pasibastyti po gamtą ar atlikti praktiką meno terapijos srityje. O Karolis turėjo nemenkos kelionių autostopu patirties Europoje, todėl jis ir buvo būtent tokio keliavimo entuziastas. Man, tranzavusiai daugiausia Lietuvoje, mintyse iškart kilo keli nemalonūs scenarijai – o jeigu kokia bėda?.. Tačiau nuotykiai, kuriuos jau įsivaizdavau, viliojo kur kas stipriau, nei gąsdino galimi netikėtumai. Mūsų situacijai toks minimalistinis keliavimo būdas tiko idealiai: abu nesibaidėme miegoti palapinėje tiek per didžiausią šaltį, tiek per karščius... Prireikė pusmečio pasiruošti kelionei, ir – pirmyn į nežinomybę...

Kaip vyko pasiruošimas šiam neeiliniam, ne vieną mėnesį trukusiam įvykiui?

Žmonės į svečius, nežinomus kraštus vykdavo, tyrinėdavo atrastas teritorijas, mėgaudavosi pasaulio pažinimu nuo senų laikų... Net pasakose dažnas personažas pasileidžia į tolimas šalis laimės ieškoti... Vis dėlto mudu su Karoliu laimės neieškojome, nes buvome laimingi ir be kelionės (juokiasi). Mums galbūt norėjosi „išeiti“ iš komforto zonos, pamatyti nepagražintai gyvenančius žmones kur nors Sudane ar Gvatemaloje, patiems ar padedant vietiniams atrasti įspūdingus gamtos kampelius dykynėse, taigoje ar džiunglėse ir, žinoma, išmėginti save. Pasaulyje, o dabar ir Lietuvoje, jau yra gana populiaru keliauti aplink pasaulį dviračiais, pėsčiomis, tranzu ar kitomis priemonėmis. Kas anksčiau buvo įmanoma nebent retam entuziastui, šiandien įmanoma, galima sakyti, bet kuriam iš mūsų, be to, išsiverčiant tik su minimaliu biudžetu.

Kad ir kaip ten būtų, nekėlėte kojos iš laikinų namų Didžiojoje Britanijoje be dolerio, euro ar svaro kišenėje... Gal prieš kelionę apsirūpinote dosniais rėmėjais?

Rėmėjų neturėjome, tačiau ne vienas kelionių mylėtojas ar šiaip dosnus žmogus paremdavo vienu kitu euru, nes mūsų kelionėje įžvelgė prasmę, slaptas mūsų svajones ar tiesiog norėjo palinkėti gero kelio. Be abejo, turėjome šiek tiek susitaupę ir patys... Prieš žygį sutarėme, kad privalome išsiversti su 8–9 eurais per dieną, nors iš tikrųjų išleisdavome perpus mažiau. Pasiėmėme tiek pinigų, kad užtektų maždaug metams-pusantrų. Na, o kalbant apie kelionės maršrutą galima pasakyti, kad net kelis mėnesius svarstėme, kokią kelio liniją pasirinkti: tyrinėjome žemėlapį, braižėme jame galimus maršrutus, skaitėme keliautojų forumus, aiškinomės, kokiose šalyse pakeliui galima įsigyti reikiamas vizas ir kt. Taigi šiokį tokį planą turėjome ir, tenka pasidžiaugti, kad jį, galima sakyti, išpildėme.

Jūsų kelionė pagal planą turėjo trukti apie pusantrų metų. Per tiek laiko galima ne vieną kartą sunegaluoti ir net ligoninėje atsidurti... Kiek dėmesio galimiems sveikatos sutrikimams skyrėte, ruošdamiesi nenuspėjamai kelionei?

Taip, mūsų kelionė truko pusantrų metų, tad suprantama, kad toks ilgas žygis reikalauja didžiulės ištvermės. Visada sau kartodavome, kad keliaujame ne sprintą, o maratoną, todėl turime būti vienas kitam atlaidesni, saugoti save ir vienas kitą. Su savimi turėjome kelionės vaistinėlę, kurioje gulėjo dezinfekavimo priemonės, pleistrai, vandens valymo tabletės, vaistai nuo skausmo ir temperatūros. Tiesa, vaistinėlės prireikdavo itin retai, nes mūsų protai turbūt neleido sirgti mūsų kūnams (juokiasi). Antai net miegant palapinėje žiemą prie 25 laipsnių šalčio Turkijoje, ryte aunantis įšalusius batus sugebėjome nesusirgti, išlikome sveiki. Gal iš tiesų, jei save mobilizuoji tokiam maratonui, jį ir atlaikai... Tiesa, dar buvome pasiėmę multivitaminų, kad, jei neturėtume progos sveikai, visavertiškai maitintis, bent iš tokių piliulių gautume trūkstamų medžiagų. Pasakysiu dar vieną labai svarbų dalyką – ne tik rengdamiesi kelionei, bet ir kelionės metu kasryt darydavome mankštą, ypač stiprindavome nugaros raumenis, nes juk būtent nugarai kliuvo didžiausias krūvis – mūsų kuprinės svėrė apie 20 ar net 30 kilogramų, ypač po to, kai apsirūpindavome maisto atsargomis. Nuolat tokius svorius kilnojant iš sunkvežimio ar automobilio, galėjome rimtai pakenkti stuburui... Nors poilsio, miego sąlygos buvo labai įvairios – tai pakelėje, tai pajūryje, kalnuose ar džiunglėse, stengdavomės laikytis miego režimo.

Aišku, dažnai mūsų miegas būdavo lyg triušio: stačiomis ausimis, pasąmoningai visada pasirengus stoti į kovą su menamu priešu. Tam tikra baimė persekiojo nuolat – net į sapnus įsipindavo neaiškių aplinkos garsų... Beje, nei aš, nei Karolis nebuvome silpni – gal užgrūdino gamtoje leista vaikystė, gal kad visą laiką stengėmės gyventi sveikai, valgyti daug daržovių, aktyviai judėti.

Ar buvote įsigiję kelionės sveikatos draudimą?

Sveikatos draudimą (kompanijų „Ace UK“, o vėliau – „World Nomands“) turėjome, tačiau jo taip ir nepanaudojome. Šis draudimas būtų gelbėjęs nelaimingų atsitikimų atveju, taip pat jei būtų prisireikę gydytis ligoninėje – būtų padengtos medicinos, o blogiausiu atveju – repatriacijos išlaidos.

Ar buvote aptarę tikimybę, ką darytumėte, jei užgriūtų didelė nelaimė – trauma, sunki liga?

Tokiu atveju būtume be jokių dvejonių kreipęsi į vietos ligoninę ar medicinos centrą. Beje, atkakus iš Australijos į Havajus vieną kartą teko kreiptis į medikus dėl šlapimo pūslės uždegimo, todėl tiesiu taikymu ir nudrožėme pas vietinius gydytojus, kurie išrašė antibiotikų. Kitokių negalavimų kelionės metu, laimė, pavyko išvengti. Apie nelaimingus atsitikimus stengėmės negalvoti...

Kiek svarbu psichologinis nusiteikimas tokioje neįprastai ilgoje kelionėje? Juk bet koks, net menkiausias, nesusipratimas gali ilgam išmušti iš pusiausvyros?

Keliaudamas neretai gali atkapstyti netikėtą savo asmenybės dalį, kurios patogiame, sėsliame gyvenime tiesiog neturėtum progos pajausti, išbandyti. Kelyje sutelkėme visas jėgas, nes žygis nebuvo vien malonumas, bet ir darbas – darbas su savimi ir kitu, kartu einančiu asmeniu. Reikėjo būti pasirengusiems viskam – šalčiui ir audroms, gyvūnų vizitams ir netikėtoms pažintims, nuovargiui ir tarpusavio nesutarimams. Tačiau, kai esi maksimaliai susitelkęs, net ir netikėčiausiose situacijose greitai atrandi sprendimus – regis, atsakymas, teisingas sprendimas atkeliauja iš pasąmonės. Svarbiausia tokioje kelionėje prisijaukinti nežinią, priimti faktą, kad ne viską įmanoma sukontroliuoti ir numatyti... Kartu labai svarbu išmokti laiku sustoti ir pailsėti – kad ir juokingai tai skambėtų... Mūsų atveju tai buvo labiau savęs įveikimo maratonas nei atsipalaidavimas. Taip kur kas įdomiau – pasigalynėti su savimi ir savo kelione, jos teikiamais iššūkiais...

Kaip šiame maratone maitinotės? Juk svečiuose kraštuose, ypač egzotiškose šalyse, pasistiprinus net ir prestižiniame restorane galimi įvairiausi virškinimo trakto sutrikimai...

Kadangi keliaudami siekėme būti nepriklausomi, turėjome iš dviejų gazuotų gėrimų skardinių susikonstravę lengvą spiritu kūrenamą prikaistuvį. Šis mus gelbėdavo, kai nuošaliose vietose reikėdavo greitai išsivirti košės ar sriubos. Vis dėlto maloniausia būdavo ragauti tai, ką valgo vietiniai gyventojai, dėl šios priežasties net atsisakėme savo pusantrų metų apsisprendimo nevalgyti mėsos. Nujautėme, kad būsime vaišinami, todėl nenorėjome sukelti nepatogumų tiems, kurie bus mums dėmesingi, vaišingi ir dosnūs... Iki pat Egipto, t. y. kelionės pabaigos, nė vienoje šalyje skrandžiai mūsų nepavedė, kaip dabar juokaujame, ko gero, pamažu kelionės metu mūsų pilvai „adaptavosi“. Teko gerti vandenį iš Sudano dykumoje laikomų indų vietiniams atsigaivinti, nežinant, nei iš kur jis atgabentas, nei kokia jo kokybė; teko valgyti gatvės prekeivių maistą visuose kontinentuose, nes jis – ir pigus, ir skanus! Vis dėlto būsimiems keliautojams patarčiau vandenį valyti specialiomis tabletėmis ir būti atsargiems užkandinėse.

Turbūt išsiruošę į tokią ekstremalią kelionę nepamiršote pasiskiepyti nuo sunkių ir pavojingų užkrečiamųjų ligų?

Mūsų kelias driekėsi per 6 žemynus: Europą, Aziją, Australiją, abi Amerikas ir Afriką, iš viso nukeliavome apie 72 tūkst. kilometrų, apsilankėme 44 šalyse. Tiesa, mes ne tik keliavome autostopu, bet ir plaukėme kanoja (JAV teritorijoje, Misisipės ir Ilinojaus upėmis). Kiekvienas kontinentas ar šalis yra savotiškai žavūs, kartu ir pavojingi. Australijoje žmonės yra atsipalaidavę ir smagūs, bet reikėjo itin saugotis gyvačių bei vorų; Afrikoje teko saugotis net ir žmonių, taip pat – plėšriųjų gyvūnų. Na, o daugiausia įtampos sukėlė Venesuela, nors mums ten, laimė, irgi nieko blogo nenutiko. Vietos gyventojai ten mums nė karto neleido nakvoti miškelyje – atveždavo iki policijos punkto, kurių ten itin gausu. Prie policijos, tikino, yra kur kas saugiau.

Na, o skiepais, be abejo, apsirūpinome. Prieš kelionę pasiskiepijome nuo difterijos, poliomielito ir stabligės, taip pat hepatito A, vidurių šiltinės, geltonosios karštligės, meningito. Svarstėme, ką darysime keliaudami maliarijos regionuose. O Kinijoje mūsų antimaliarinių vaistų paieškos baigėsi kuriozinėmis istorijomis – šiame krašte itin populiarios natūralių preparatų vaistinės ir net ligoninės. Sužinoję, kaip kiniškai yra maliarija, į vieną jų ir nukakome.

Modernus pastatas, zuja nepriekaištingai atrodantys darbuotojai. Medikai tuojau pasiruošė mums padėti – atnešė tuntą paketėlių su bala žino kokiais skirtingų spalvų ir kvapų milteliais. Jei jau tokių vaistų įsigijome, nejaugi neišbandysime!.. Tačiau, įsėdusi į vieną automobilį ir sukorusi nemenką atstumą, staiga pamačiau, kad Karoliui – blogai: veidas perbalęs, duoda ženklus, kad reikia stoti. Ir strimgalviais – į pakelės krūmus… Kokius aštuonis kartus taip priverstinai stojome… Supratome, kad tai – nuo karčiųjų miltelių, kurių ėmėme vengti.

Maliarija nesusirgome, bet ar dėl to, kad gėrėme tuos miltelius, ar kad mūsų organizmai stiprūs, taip ir liko neaišku. Vis dėlto prieš iškeliaujant į Pietų Ameriką ir Afriką bei JAV įsigijome antimaliarinių tablečių. Šie antibiotikai labiausiai ir išvargino mūsų kūnus, todėl grįžus namo pirma užduotis buvo atkurti žarnyno bakterijų pusiausvyrą.

Jūsų Gyvenimo kelionės įspūdžiai neseniai atgulė į knygą… O kuo užsiimate dabar, kokias svajones puoselėjate?

Po kelionės su Karoliu susituokėme, o šiuo metu jau džiaugiamės dvynukais. Taigi ankstesnioji mūsų gyvenimo kelionė įgijo kitą prasmę. Todėl galime sakyti, kad dabar esame naujajame Gyvenimo kelionės etape…

Kalbėjosi V. Grigaliūnienė

Farmacija ir laikas, Nr.1, 2017m.