Mendelsono maršas, kai jums per 50? Kodėl gi ne!

Apie tai, kodėl vyresnio amžiaus žmonės tuokiasi su jaunesniais ir atvirkščiai, – galime prisiskaityti tomus knygų. Tačiau amžiną meilę vienas kitam metrikacijos biure ar bažnyčioje prisiekia ir vienodo amžiaus bei padėties pagyvenusios poros. Kodėl, net ir sulaukus penkiasdešimties, taip norisi aukso žiedo? O gal kaip tik subrendusių žmonių santuokos patvaresnės? Apie tai kalbamės su psichologu Gediminu NAVAIČIU.
 

Pramoga ar atsakomybė?


„Žmonės, kurie tuokiasi perkopę penkiasdešimtmetį, – dažniausiai tai daro jau ne pirmą kartą. O antrųjų santuokų Lietuvoje gana daug, apie ketvirtadalis“, – sako psichologas Gediminas Navaitis. Pasak jo, užkietėjusių senbernių ar senmergių tokio amžiaus arba nebėra, arba žiedais jie mainosi labai retai: „Poras, kurios sulaukusios tokio brandaus amžiaus tuoktųsi pirmą kartą, galima skaičiuoti dešimtimis, net ne šimtais. Tad kadangi mes kalbame apie išskirtinius žmones, dėsningumo įžiūrėti čia neįmanoma“. Psichologo teigimu, didžiausia tikimybė, kad tokios poros iki brandžių vestuvių gyveno nesusituokusios, vadinamoje neregistruotoje santuokoje. Tačiau ir tokios, ir antrą kartą prie altoriaus einančios pagyvenusių žmonių poros iš santuokos tikisi panašių dalykų, kaip ir jaunesni, – stabilumo ir teisinių garantijų. „Tie juridiniai įsipareigojimai ir yra santuokos priežastis – jei du žmonės pramogauja – tai jie nesituokia, jei jie kuria bendrą gyvenimą ir kartu yra ne dėl pramogos, tai jie tuokiasi, kad prisiimtų teisinę atsakomybę“, – pasakoja psichologas. „Galėčiau iš konsultacijų pasakoti porą dienų nesustodamas apie atvejus, kada vienas iš sutuoktinių, tarkim, vyras išsiskyrė, vėliau susirado kitą moterį, su ja laimingai ir gražiai gyveno 10–15 metų, bet santuokos neįregistravo. Per tą laiką jie turėjo bendrą verslą, pasistatė namą, aš apie konkrečius žmones kalbu, turėjo savo kavinę. Vyras mirė. Atėjo vyro vaikai ir sako: „Ponia, jūs laisva, pasiimkite savo asmeninius daiktus ir keliaukite. Visas šitas turtas pagal įstatymą priklauso mums – ir ji nieko negalėjo pakeisti toje situacijoje“.


 

Ar tikrai „antras kartas nemeluoja, o trečiasis garantuoja“?


Ar teko girdėti istorijų, kai neseniai susituokusi jauna pora teigė, kad viena iš santuokos priežasčių – noras pabėgti iš tėvų namų? Pasirodo, kai kurie brandaus amžiaus sutuoktiniai taip pat vadovaujasi panašiu motyvu – pagyvenę žmonės kartais nori išsikelti iš namų, kuriuose gyvena jų vaikai, kitaip sakant, pabėgti nuo vaikų, todėl nusprendžia susituokti. „Gana daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie ateina į pažinčių tarnybą, teigia, kad nori susirasti gyvenimo draugą tam, kad nebereiktų gyventi su vaikais arba kad galėtų savo butą ar namą palikti atžaloms. taigi egzistuoja motyvas išeiti ir gyventi atskirai“, – sako G. Navaitis. Todėl ir ne pirmos jaunystės jaunavedžius gali kamuoti tas pats klausimas, kur gyventi. Atsivesti sutuoktinį į nedidelį butuką, kur ir taip jau trys kartos gyvena? O, jei turi atskirą būstą, – tai kaip užsitikrinti, kad po to atgal kraustytis nereikės? Juk savo namuose ir sienos padeda, o prie naujų dar priprasti reikia, o ir amžius jau ne tas... o kad antruosius ar net trečiuosius namus taip pat tenka palikti, vėlgi rodo statistika. „Tokios santuokos tiek pat nepatvarios, kaip ir pirmosios santuokos“, – teigia psichologas. „Antrosios santuokos vis dėlto nėra stabilesnės. Žinoma, skyrybų priežastys gal kiek ir skiriasi“. Pasirodo, antrosios santuokos byra ne mažiau nei pirmosios, todėl negalima daryti išvados, kad vieną kartą pasimokę žmonės „jau subrendę“ santuokai ir ant to paties grėblio nebeužlips. Tiesa, statistikos apie trečiąsias santuokas nėra...
 

Ką žmonės pasakys?


„Jei bet kokia besituokianti pora, taip pat ir pagyvenusių žmonių, galvoja apie bendrą gyvenimą kartu ir atsakomybę vienas kitam – aplinkinių žmonių nuomonė jiems nerūpi“, – sako psichologas G. Navaitis. Tačiau vis dėlto nemažai vienišų našlių ar išsituokusių žmonių prieš žengdami „lemtingąjį žingsnį“ susimąsto: „Ką žmonės pasakys?“. Psichologo teigimu, lietuviai yra labai abejinga tauta, todėl žmonės nepasakys nieko, jiems tai paprasčiausiai nerūpės. Žinoma, pagyvenusioms poroms daug ką „pasakyti“ gali ir vaikai iš pirmosios santuokos. Juk pasitaiko, kad, jei tuokiasi pirmąjį vyrą palaidojusi mama ar tėtis, net ir kai kurie suaugę vaikai tai traktuoja kaip mirusio tėvo išdavystę. Beje, priežasčių, dėl ko vaikai prieštarauja antrajai santuokai, anot G. Navaičio, gali būti ir net labai pragmatiškų: „Prisiminkime mano anksčiau minėtą atvejį, – sako psichologas. – Mažai vaikų nori, kad kažkoks „pašalinis“ žmogus kėsintųsi į turtą, kurį jie jau įsivaizduoja kaip savo. Juk mano minėtoje istorijoje vaikams, be abejo, būtų labai nepatikę, jei tėvas būtų įregistravęs santuoką ir turtas, kurį jie sąmoningai arba net ne sąmoningai buvo paskyrę sau, būtų atitekęs moteriai“. Todėl pasitaiko atvejų, ir nemažai, kai vaikai vis dėlto priešinasi antrajai ar trečiajai tėvų ar senelių santuokai. Tačiau čia jau kyla subrendimo klausimas. Kaip šiandien atrodytų jaunas žmogus (aišku, yra ir tokių), kuris pasakytų: „Negaliu vesti, nes mama neleidžia?“ Kada tas pats dar paaugęs jaunas žmogus sako: „Mama, tu negali tekėti, nes aš to nenoriu, – yra tos pačios situacijos veidrodinis atspindys, kai artimi žmonės mano, kad gali tvarkyti kitų šeimos narių gyvenimą, nurodyti, su kuo jie turi gyventi, kaip gyventi. „Aišku, tam tikras sulaikymas turi prasmę tiek jaunam žmogui, kad jis nedarytų kvailysčių, tiek ir vyresnio amžiaus“, – teigia G. Navaitis. –Tačiau, jei jaunas žmogus, kuris visiškai paklūsta tėvų kontrolei, mums atrodo nesubrendęs, tai ir vyresnis asmuo, kuris nesugeba savo gyvenimo gyventi, vis dar tikros asmeninės brandos taip pat nepasiekė“.
Ir pabaigai... Žmonės dažniausiai nori gyventi ne vieni, tad santuokai amžius – ne kliūtis. Kuriant gražius santykius su naująja antrąja „jau prinokusia“ pusele, tereikia prisiminti, kad už jos ar jo pečių taip pat liko ilgas ir įdomus gyvenimas, per kurį įgyta savo keistenybių ir įpročių. Todėl vyresniame amžiuje juo labiau neverta tikėtis, kad „po vestuvių sutuoktinis pasikeis“... Tad svarbiausia bet kokiame amžiuje, norint išsaugoti darnią šeimą, – pakantumas, ramybė ir švelnumas, ir jūsų gyvenimas nusispalvins tokiomis spalvomis, kokių nė neįsivaizdavote, kai, perkopę penkiasdešimt, ryžotės eiti prie altoriaus...

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai