){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Velykos buvo labai didelė šventė. Senuosiuose tautosakos tekstuose skaitome, kad „po nedėlios bus didžioji diena“. Artimų mūsų kaimynų – latvių, slavų, lenkų rašytiniuose šaltiniuose taip pat randame Velykas minint kaip didelę šventę.
Mes iš savo amžiaus pabandykime persikelti į tą laiką, kai tradicinis kalendorius tik formavosi. Dar nebuvome žemdirbiai, javų nepriauginome, grūdų neprikūlėme, gyvuliai neprijaukinti, mėsytės nėra – žmonės badauja. Todėl tikslas – sulaukti pavasario, Velykų, buvo labai svarbus. Seni žmonės net sakydavo: „Jau devyniasdešimt žiemų pragyvenau“. Sulauktas pavasaris kaip atskaitos taškas: pabusdavo gamta, atsirasdavo galimybė išgyventi, išmaitinti vaikus. Prasidėdavo naujas gyvenimo etapas. Tai buvo svarbiausia šventė.
Velykoms buvo ruošiamasi jau nuo Užgavėnių, Morės sudeginimo. Tai raginimas žiemai užleisti pavasarį. Velykų laikotarpis tęsiasi iki Sekminių, tai ilgas laiko tarpas. Gal todėl ir mes, priimdami visas metų šventes pagal pasaulinį kalendorių, jaučiame, kad šv. Velykos mums laukiamiausia šventė. Pavasaris, lyg ir vilčių daugiau, šviesiau...
Prasidėdavo viskas nuo Verbų puokštės susirinkimo. Nes šv. Velykos be verbos – tarsi skrydis vienu sparnu. Buvo skinamos gluosnio, žilvičio, karklo šakelės, papuošiamos žibutėmis, šalpusniais. Daug kur įkomponuojamas kadagys, kaip stiprybės simbolis, nes žaliuoja visus metus. Verbų sekmadienį pašventintas verbas naujakuriai stengdavosi pridaiginti savo sodybose, o jau nudžiūvusias naudodavo kaip smilkalus, norėdami apsisaugoti nuo ligų ir nelaimių. Visi stengdavosi Verbų sekmadienį atsikelti kuo anksčiau ir nuplakti verba kitą šeimos narį, iš kurio išsireikalaudavo pažado gauti margučių. Plakamasis taip pat laimingas, nes tikėta, kad tai lemia sveikatą. Tai būdavo ir savotiška akupunktūra. Kaip sakydavo šviesios atminties Eugenija Šimkūnaitė, „Kadagio akupunktūra geresnė už kinų lietuvio skūrai“.
Sulaukus Didžiosios savaitės, pirmadienį, antradienį, trečiadienį apžiūrėdavo visą ūkį: gal kur kelią pataisyti, tvorą sukalti, vaismedžius nuraišioti. Trečiadienį būtinai namus išvalydavo.
Didysis ketvirtadienis – vandens diena. Kas galėjo, maudėsi atviruose telkiniuose, upėse. Ir labai gerai būdavo, jei vanduo atitekėdavo iš rytų, nuo saulėtekio pusės. Kiti būtinai į pirtį nueidavo. Vanduo Velykų apeigose buvo labai svarbus.
Didysis penktadienis – sielos apsivalymo diena, susikaupimo, apmąstymo. Ir dabar, kas medituoja, penktadienį gali tai daryti. Tikintieji – nueiti į bažnyčią, o ir šiaip, galima pabūti su savimi, apmąstyti, paanalizuoti savo gyvenimą, lūkesčius, santykius su kitais. Ta diena duota tam, kad žmogus suprastų savo kuklią, bet reikšmingą vietą gyvenime.
Didysis šeštadienis – pilnas geros nuojautos ir supratimo, kad tai jau vyksta. Bažnyčioje pašventintas vanduo ir ugnis parnešami namo. Anksčiau tokia ugnimi buvo įkuriama krosnis ir gaminamas maistas. Šventintu vandeniu šlakstydavo namus, žmones, laukus, gyvulius, įpildavo į šulinį.
Aišku, margindavo margučius. Kiaušinį, kaip gyvybės simbolį, randame įvairių šalių tautosakoje. Jame yra viskas, ko reikia žmogui. Pavasarį, parskridus paukščiams, jis – pirmasis maisto šaltinis. Manoma, kad marginti vištos kiaušinius pradėta todėl, kad jie būtų panašesni į paukščių. Žmonės į margutį „sudėdavo“ įvairius palinkėjimus, išreikšdavo savo estetinį skonį ar tiesiog linksminosi. Mano mamos kaime senberniui išraižydavo visokių panyčių, tai jis visus dosniai vaišindavo. Spalvos – labai individualu. Vieniems žalia spalva reiškia pievą, kitiems – viltį. Todėl ir dabar patarčiau marginti taip, kaip jums norėsis. Nebijokit ir šiuolaikinių dažų. Jei mūsų močiutės būtų jų turėjusios, būtų pasinaudojusios.
Kiaušinis kaip gyvybės simbolis naudojamas ir vėliau. Per Jurgines piemenėliai vėl margina kiaušinius, o paaugusiems, kurie gano arklius, kepama kiaušinienė. Per Sekmines, kai gamta jau pabudusi, jaunimas vestuves repetuoja – vėl kepama kiaušinienė. Taigi kiaušinis – subtiliai atskleidžiamas gyvybės simbolis.
O kol šeimos nariai margina margučius, šeimininkės kepa pyragus, gamina maistą sekmadienio pietums. Vaikai turėdavo nulipdyti sviestinį Velykų avinėlį, kurį įstatydavo į sudaigintas avižas, kaip į pievelę. Jei vietos daugiau – galima ir margučių pridėti. Avižas pasiruošti nesunku, tik reikia prieš porą savaičių jas patalpinti į nedidelį kiekį vandens, pridengti drobele ir palaukti kol sudygs.
Išaušus šv. Velykų rytui, visi pusryčiaudavo, dalydavosi margučiais. Ir pirmąjį margutį dalija ne tėvas ar senelis, o mama ar močiutė. Tai kaip simbolinis priminimas, kad moterys išsaugo ir tęsia gyvybę bei tradicijas. Po šv. Mišių prasideda linksmybės, margučių ridenimas, žaidimai, sūpuoklės.
Nereikia pamiršti ir vaikų Velykėlių. Jos būdavo po savaitės, ir visas dėmesys skirtas vaikams. Ir dabar mažiesiems galima leisti patiems susikurti šventę, nusimarginti kiaušinukų, gal net išsikepti pyragą, susitvarkyti savaip namus, pasikviesti savo svečių. Vaikai turi tokią fantaziją ir intuiciją, kuri puikiai susisieja su tradicijomis. Taip jie ūgteli, praauga save.
Ko gero, labiausiai trūksta paprastumo ir gerumo būti paprasčiausiais žmonėmis. Dabar žmogus nori būti labai reikšmingas, svarus. Ir tai daro kaip įmanydamas. O jei jau negali, jaučia, kad pats savyje neturi to svorio, tai turi tą įvaizdį kurti. Daiktais, gyvenimo būdu, darboholizmu. Gal dar nuo sovietinių laikų likęs įprotis, kai darbas sekmadienį buvo laikomas pagirtinu. Tas viešas interesas, įvaizdžio sukūrimas, jėgos, skirtos jam išlaikyti, atima iš mūsų tą jaukų ir savitą pasaulėlį, dalelę mūsų pačių. Tos pastangos dažnai iškreipia realybę. Taip ir su šventėmis. Tokie žmonės dažnai ir pasigiria, kad net Didįjį šeštadienį neturėjo laiko marginti kiaušinių ar ruoštis šventei. Tik prekybos centre nupirko, kas buvo po ranka. Šventės kūrimas permestas į specializuotus verslus: kas kepa, kas ką gamina, kas margučius margina, belieka tik nusipirkti. Susinešei, susidėjai... bet viskas svetima, ne tavo rankų darbas, neturi tos geros energijos, neprijaukinta šitoje erdvėje. Be viso to ritualai ir vaišės praranda prasmę...
Taip, dažnai skubėdamos mes lyg ir viskuo pasirūpiname, superkame, paruošiame vaišes ir dovanas, bet... šventė į namus neateina... Arba būna kažkokia vienpusiška, skurdi, nors stalas ir lūžta.
Taip, nes neįdėta širdies, šilumos, ne mūsų... O blogiausia tai, kad mes tą skurdą perduodame toliau. Gražiai yra pasakęs Antuanas de sent Egziuperi „Mažajame prince: „Iš kur aš? Iš savo vaikystės“. Kokius matome vaikystės namus, tokius ir kuriame. Jei namuose nebuvo bendro susėdimo prie stalo, jo ir netrūks. Jo ir negalėsi duoti savo vaikams. Ne veltui sakoma: pavasario diena rudenį savaitę atstoja, tai vaikystės diena, apgaubta šilumos, buvimo kartu atstoja ir metus, ir kitus.
Savaime suprantama. Gaila, bet dabar dažnas veiklios moters ar visuomenininkės tipas, kai praktiškai prarandame savo vaikus. Aišku, yra išimčių, bet dažniausiai nutinka būtent taip. Jei tu nesuteiki savo vaikams jaukumo ir šilumos, švenčių šviesos, meilės vaikystėje, tai senatvėje tavęs laukia senelių namai. Gal ištaigingi, gal kuklesni, bet taip pat be šilumos ir meilės.
Aišku, nėra lengva. Juk moteris ir laiko tris kertes. Ant jos rankų ir sukasi tas visas pasaulis, su kuriuo užaugame ir kurio dėka išliekame. Ir kasdienybėje, ir šventėse, kurias ji dažniausiai ir sukuria.
Šventės mums tikrai yra svarbios. Jos tarsi gelbėjimosi ratas šiuolaikiniam, net, sakyčiau, užguitam žmogui. Tarsi kas sakytų „ nagi imk, žmogiuk, džiaukis, gyvenk...“ Taigi šventes švęsti reikia.
Po pokalbio su etnografe Gražina Kadžyte liko kažkoks jaukus jausmas, noras pabandyti. O gal įmanoma pasiruošti šventei, kuri tikrai ateitų ir pasiliktų? Su pačių surinktomis verbomis, „vardiniais“ margučiais, sviestiniais avinėliais, vaikų Velykėlėmis, apvalytais namais ir siela. Tegul ir be didelių dovanų, nes dovana dovanai nelygu. Vis dėlto norėtųsi skristi abiem sparnais.
Gal pabandysite ir jūs?
Kas yra Andrius Mamontovas, aiškinti, manau, nereikia nė vienam. Muzikantas, prodiuseris, aktorius – taip lakoniškai pristato jį šiuolaikinis žinių apie visus ir viską šaltinis Wikipedia. Dar priduria: pasisako už sveiką gyvenseną ir prieš svaigalų vartojimą, o nuo 1993 metų yra vegetaras....
Skaityti daugiauPasaulyje kasmet miršta apie 30 mln. žmonių, iš jų 17 mln. – nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Neretai padarius širdies kardiogramą ir pastebėjus pakitimų širdžiai stiprinti skubama gerti vaistų. Tačiau daugeliu atvejų pirmiausia vertėtų pasinaudoti natūraliais metodais. Kaip širdies raumenį stiprinti gyvenimo būdą, mitybą, fizinį aktyvumą kalbamės su sveiko gyvenimo puoselėtoja ir mankštų specialiste Džilda Valaitiene....
Skaityti daugiauDaugelio mūsų gyvenimas yra dinamiškas, aktyvus ir užimtas. Dirbantieji įstaigose turi rengtis gražiai ir patogiai kiekvieną darbo dieną. Laisvalaikio metu taip pat norime dėvėti ne tik gražius bei madingus, bet ir patogius, praktiškus drabužius. Pirkdami juos dažnai atkreipiame dėmesį į gaminio sudėtį, bet ne visada tai mums ką nors sako. Ką reiktų žinoti apie įvairius pluoštus, renkantis rūbus kasdienai, išeigai ar poilsiui, ką pasirinkti konkrečiu atveju ir kodėl, papasakojo „Monton“ parduotuvės konsultantė Kristina JUOZAPAVIČIENĖ ir AB „Audimas“ rinkodaros specialistas Tomas MOTIEJAITIS. ...
Skaityti daugiauPrieš akis – didžiosios metų šventės – Kūčios ir Kalėdos. Tai dienos, kai namuose ar svečiuose dauguma ne kartą susėsime prie vaišių stalo. Tad kuo skiriasi Kūčių ir Kalėdų vaišių stalas, kuo skiriasi apeiginis, šventinis ir kasdienis maistas? Apie tai svarstėme su etnologu, gamtos mokslų daktaru, Vilniaus pedagoginio universiteto profesoriumi, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininku Lietuvoje Libertu Klimka, prisimindami savo artimųjų šeimų tradicijas....
Skaityti daugiauKaip pradėti bėgioti? Ką reikia žinoti apie save ir priemones, reikalingas aktyviam judėjimui? Į šiuos klausimus atsakė Lietuvos sveikatos sąjungos prezidentas, Palangos sveikatos mokyklos direktorius Dainius Kepenis. ...
Skaityti daugiauJudėjimas – viena svarbiausių geros savijautos ir sveikatos sąlygų bet kuriame amžiuje. Maži vaikai labai noriai juda, sportuoja, žaidžia aktyvius žaidimus. Augant šis noras paprastai mažėja, tad tėvų pareiga – jį skatinti. O geriausia tai daryti rodant pavyzdį, kartu aktyviai leidžiant laisvalaikį: keliaujant pėsčiomis, dviračiais ar baidarėmis, žaidžiant, krepšinį, futbolą, tenisą. Žiema – ne priežastis aptingti ir atsisakyti aktyvaus laisvalaikio. Pats laikas atidaryti slidinėjimo sezoną. ...
Skaityti daugiauŠaltuoju rudenio metu, kai nieko nesinori, kai nėra energijos ir jėgų, kai vaikštote susigūžę, kai mintys sukasi, kaip greičiau nuo visų atsiriboti, norisi įlįsti į šiltą lovą ar vonią ir apie nieką negalvoti, nes turite daugybę rūpesčių, įvairių darbų ir negalite atsipalaiduoti, susikaupti. Tad šiame straipsnyje pateiksime informaciją apie keletą galimų atsipalaidavimo ar energijos gavimo būdų, kurie tiks ne tik šaltuoju metų periodu, bet ir visus metus, kai bus sunku....
Skaityti daugiauKol dar geras oras, smagu gryname ore susirinkti paskutinius vitamino D prisotintus saulės spindulius. O ką veikti tokiu metų laiku? Žinoma, grybauti. „Aš grybauju nuo vaikystės, puikiai pažįstu grybus, ir man nereikia jokių patarimų, kaip neprisirinkti šungrybių!“ – pasakysite. Tačiau net ir renkant gerai žinomus valgomuosius grybus vis dėlto reikia laikytis kai kurių taisyklių, kad vėliau nekiltų sveikatos problemų....
Skaityti daugiauKada dar, jei ne rudenėjant, pradėti lankyti ar sugrįžti į sveikatingumo klubą ir pelnytai džiaugtis gera savijauta, gražiomis kūno linijomis bei jaunatve?!. ...
Skaityti daugiau„Pagerėjo sūnaus kalba – jei anksčiau sunkiai sekdavosi greitai kalbėti, tai dabar greitakalbė liejasi laisvai. Pirmi keturi mėnesiai smarkiai padėjo sukaupti dėmesį... Galiu pagaliau pasidžiaugti, kad suradom specialistę, kuriai mano vaikas svarbus, ji seka jo būklę...“ Taip viename interneto forumų pasisakiusi mama kalba apie neuropsichologinę sensomotorinę korekciją. Apie šį maždaug prieš porą dešimtmečių pradėtą taikyti būdą išsamiau paprašėme paaiškinti Jolantos Lazutkienės, ji kartu su kolege Raimonda Girčiene taiko šį metodą savo darbo praktikoje. ...
Skaityti daugiauTik iškritus sniegui ir pašalus žmonės itin dažnai paslysta, patiria įvairių traumų ir tiesiog užplūsta gydymo įstaigų traumataloginius skyrius. Griūnant dažniausiai patempiami raiščiai, lūžta kaulai, patiriamos galvos traumos, įvairūs sumušimai. ...
Skaityti daugiauKlaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniai, įkūrę Mokinių Mokomąją Bendrovę, džiaugiasi kylančiu savo sukurtos programėlės populiarumu ir ateities perspektyvomis. Su vaikams skirta programėle „Klausk herojaus“ bendradarbiavimo sutartis jau pasirašė Raudonasis Kryžius ir „5 pėdutės“, o kitos organizacijos reiškia augantį susidomėjimą. ...
Skaityti daugiauRugsėjis – toks laikas, kai ne tik pasineriame į pirmuosius rudeniniais džiaugsmus ir rūpesčius, bet vis dar prisimename prabėgusios vasaros akimirkas. Tiesą pasakius, daugumą tos akimirkos ir nuotaikos lydės visus metus, padėdamos sulaukti kitų atostogų....
Skaityti daugiauEuropoje ir Amerikoje pilateso kūno tobulinimo programa naudojasi ne tik garsūs aktoriai, sportininkai, politikai. Tai tapo daugelio besirūpinančių savo sveikata gyvenimo dalimi. Jungtinėje Karalystėje pilateso pratimus gydytojai rekomenduoja savo pacientams. Vis populiarėja pilateso mankšta ir Lietuvoje. Kuo unikali ir naudinga sveikatai ši kūno treniravimo technika? Apie tai kalbamės su pilateso mankštų trenere Džilda Valaitiene....
Skaityti daugiauAr įdomu, kokius valgius šv. Kūčių stalui senovėje gamino lietuviai – dzūkai, aukštaičiai, žemaičiai ir suvalkiečiai? Gal, sužinoję naują nebrangų receptą, ir patys pagaminsime šeimynai ar brangiems sveteliams? Apie originalią senolių virtuvę ir jų receptus pasakoja Kauno kavinės „Suara“ vadovė maisto technologė Zeta Štarkevičienė. Nors kiekviename Lietuvos regione valgyta nemažai tik tam kraštui būdingų Kūčių valgių (pavyzdžiui, žemaičiams būdingi kanapių valgiai, dzūkams – grybų sriubos, patiekalai iš grikių miltų), tačiau visai Lietuvai buvo bendri žuvies, silkės, grybų, kviečių, žirnių, avižų patiekalą ar spanguolių kisielius. Baigiant vakarienę, visuose namuose buvo valgomi prėskučiai su aguonų pienu....
Skaityti daugiauNorint turėti sveiką kūną ir guvų protą, būtina pasirūpinti fiziniu aktyvumu. Ne paslaptis, kad didžiausią naudą žmogus gauna sportuodamas gryname ore. Ką rinktis? Šiaurietišką ėjimą! Apie šio sporto naudą ir subtilybes pasakoja šiaurietiško ėjimo trenerė Janina Bazevičienė....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę