Vaikų traumos. Kaip su jomis kovoti?

Vienokios traumos naujagimių, kitokios - vyresniųjų
3-6 mėn.
Kai kūdikiui 3-6 mėn., jis tiesia rankas, griebia žaislus, kišasi juos į burną. Tada ir atsiranda pirmųjų traumų galimybė - praryti smulkų žaislą, sagą ar segtuką. Nuo 5-6 mėn. kūdikis bando verstis. Kartais šie pirmieji bandymai baigiasi trauma: tėvai, paguldę kūdikį ant sofos, lovos ar vystymo stalo, akimirką nusisuka, ir kūdikis nusirita ant žemės.
6-14 mėn.
6-8 mėn. kūdikis sėdasi, ima šliaužioti, bando stotis. 8-14 mėn. pradeda vaikščioti. Tai svarbus, bet pavojingas vaiko gyvenimo šuolis: dabar jam, galima sakyti, atsirišo rankos. Jis gali ant savęs užsiversti, užsipilti ar įsikišti į burną viską, ką tik gali pasiekti, kas prastai pritvirtinta, nepakankamai gerai paslėpta ar padėta.

Formuojasi jei ne charakteris, tai reakcija į tinkamą ar netinkamą auklėjimą. Jis visko reikalauja riksmu, mušdamas ranka ar žaislu. Aplinkinių susižavėjimas tokiu "užsispyrimu" ir "valingumu" padeda formuotis nelabai žavingam vaiko charakteriui.

Mažas, vos pradėjęs vaikščioti kūdikis griūna šimtus kartų. Gerai, jeigu jis atsisėda ant minkšto užpakaliuko. Blogiau, kai atsitrenkia į kėdės kampą ar metalinį radiatorių. Todėl buityje naudojami minkštieji baldai, kilimai - tai ne tik komfortas ir estetika, bet ir apsauga nuo traumų.
10-12 mėn.
Tokio amžiaus kūdikis ima pažinti daiktų savybes. Jis juos liečia, čiupinėja. Jei tik įmanoma atidaryti, išberti, suplėšyti, sulaužyti - viskas tinka išsamiam tyrinėjimui. Kaip tik šiuo momentu tėvai padaro didelių pedagoginių klaidų. Užuot ramiai ir griežtai pasakę "negalima", po beprasmių klausimų - "kur tu lipi?" ar "ką tu darai?" leidžia vaikui daryti tai, ko jis neturi daryti. Taip jis ima suprasti, kad parodžius tam tikrą užsispyrimą, daug ko galima pasiekti. Tai pirmieji žingsniai daug metų truksiančių konfliktų, o kartais ir nelaimių, tarp kurių svarbią vietą užima ir traumos, link.
3-5 m.
vaiko aktyvumas nuolat didėja. Didėja ir jo fizinis pajėgumas: jis tampa stipresnis, moka šokinėti, mėgdžioti suaugusiųjų judesius, užlipti ir nulipti. Klausinėja visur ir visada (mažasis "kodėlčiukas"). Dauguma vaikų psichologijos žinovų teigia, kad vaikas užauga toks, koks suspėjo tapti iki 5 metų.
Šiuo laikotarpiu nuolat didėja vaiko smalsumas. Jis nori ne tik paliesti, bet ir paragauti pačių neįtikinamiausių daiktų. Jis gali paragauti vaistinėlėje rastų tablečių, vonios kambaryje baldų valiklių, skalbiklių ir kitų buitinės chemijos medžiagų. (Įtarus apsinuodijimą, reikia nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą, o kol atvyks gydytojas, būtina kuo skubiausiai suteikti pirmąją pagalbą: jei apsinuodijo per virškinamąjį traktą, būtina išplauti skrandį).
5-7 m.
amžiui būdingas pirmasis pastebimesnis vaiko ūgio padidėjimas (per metus gali paaugti 7-10 cm) ir nepaprastai didelis fizinis aktyvumas - ištisas valandas vaikas gali bėgioti nepavargdamas. Jeigu jam bus skiriama per mažai dėmesio, tai iš jo galima laukti visko. Bandymas sukurti laužą po stalu, "kad nesimatytų", nėra pats blogiausias dalykas, kurį iškrečia tokio amžiaus vaikai. Elektros lizdas, į kurį ne tik įdomu įkišti ir ištraukti lempos šakutę, bet ir pabandyti, kas bus įkišus adatą. Bet dažniausiai tokio amžiaus vaikai susižeidžia bėgiodami kieme su bendraamžiais.

7-11 m.
vaikas įgyja vikrumo, kurį ugdyti padeda įvairių sporto šakų kultivavimas. Mokyklinio amžiaus vaikams būdingas perėjimas nuo konkretaus realaus prie abstraktaus mąstymo. Sustiprėja dėmesys, suvokimas, vaizduotė, vaikas gali daug ilgesnį laiką susikaupti. Traumų atžvilgiu - tai pats pavojingiausias periodas. Mokinukas neturi gyvenimo patirties ir elgesio gatvėje įgūdžių. Mažasis, mėgdžiodamas vyresniųjų mokinių elgesį, gali pakliūti (ir pakliūna) po automobilio ratais. Automobilių traumas dažniausiai patiria 6-8 m. vaikai. Tai ir vadinamosios antrosios vaiko krizės metai.

11-14 m.
vaikų fizinis aktyvumas labai priklauso nuo charakterio ir nuo auklėjimo. Šiam laikotarpiui būdingi du kritiniai periodai: antras ūgio padidėjimo šuolis (11-14 m.) ir trečioji paauglystės (lytinio brendimo) krizė. Bręstančių ir besiformuojančių organizmo funkcinių sistemų sutrikimas priklauso nuo daugelio priežasčių, bet šios sistemos lengviausiai pažeidžiamos būtent kritinių periodų metu, kai jos ypač greitai ir intensyviai vystosi. Šios taisyklės teisingumą patvirtina kad ir toks pavyzdys: smegenų trauma pirmaisiais gyvenimo metais sukelia sunkesnių pasekmių negu tokia pat smegenų trauma, patirta vėliau.
12-15 m.
vaikams formuojasi visuomeninis socialinis elgesys. Jie sukyla prieš dogmas, nepripažįsta tėvų ir mokytojų autoriteto, pasireiškia demagogiško pasitikėjimo savimi bruožų. Šio amžiaus vaikai ūmūs, įžeidūs, greitai puola muštis, linkę į neprognozuojamus poelgius - nuo pabėgimo iš namų iki savižudybės. Daugelis konfliktų, kylančių šiuo laikotarpiu šeimoje, dažnai turi traumas sukeliančių pasekmių, ir ne tik dvasinių, bet ir fizinių.
Vaiko anatomija ir traumos
Traumos labai priklauso ir nuo anatominių vaiko ypatumų.
Galva
Naujagimio neproporcingai didelė galva, gana didelis pilvukas, mažos apimties krūtinės ląsta, trumpos, bet stiprios rankutės ir kojytės. Vienerių metų kūdikiui pradėjus vaikščioti, jo svorio centras dėl sunkios galvos yra daug aukščiau negu suaugusiojo, o liemuo turi laikytis ant mažulyčių pėdelių. Todėl kūdikis labai "nestabili konstrukcija", turinti ir neišlavėjusį pusiausvyros aparatą, ir nevikri, ir neturinti įgūdžių kristi. Tiesa, gamta pasirūpino, kad kūdikis neužsigautų: jis aprūpintas neplonu sluoksniu poodinės riebalinės ląstelienos, kuri atlieka natūralaus amortizatoriaus vaidmenį.
Smegenys
Labiausiai pažeidžiama galvos dalis - smegenys - apsaugotos ne tik kauline danga, bet ir gana storu sluoksniu smegenų skysčio, kuris taip pat apsaugo smegenis nuo sutrenkimo. Vis dėlto galvos smegenų traumų vaikams pasitaiko daug - pargriuvus gali įvykti vadinamasis smegenų sukrėtimas. Nukritus nuo aukštai ar patyrus buką traumą (oro ar vandens banga), gali įvykti ir viso organizmo sukrėtimas. Visais atvejais būtina kreiptis į gydytoją, nes nuo staiga ištikusio kvėpavimo ar kraujotakos sutrikimo ligonis gali net mirti. Įvykus galvos traumai, vaiką reikia paguldyti ant šono, prie sumuštos vietos pridėti šaltą kompresą.
Oda
Vaiko oda nepaprastai švelni. Ji gali būti pažeista dėl mažiausių išorinių poveikių. Kuo vaikas mažesnis, tuo jo oda jautresnė terminiams dirgikliams (ne tik karščiui, bet ir šalčiui). Todėl kūdikis gali nusiplikyti arbata, kuri suaugusiajam atrodo tik šilta, arba nušalti veiduką per pasivaikščiojimą, kai, atrodo, oras nebuvo labai šaltas.
Kaulai
Vaikų kauluose yra mažiau neorganinių medžiagų, jie ne tokie trapūs, jų geresnė kraujotaka, jie apsupti sodraus antkaulio. Todėl jeigu kaulas lūžta, tai dažniausiai kaulo lūžis nevisiškas, panašus į žalios šakelės lūžį: žievinis kaulo sluoksnis lūžta, o antkaulis - ne. Todėl vaikas, patyręs kaulo lūžį, gali ypač smarkiai nesiskųsti, o ir apžiūrint dažnai neaptinkama nei lūžio vietos deformacijų. Kai atlikus rentgeno nuotrauką nustatomas lūžis, tėvai dažnai būna labai nustebę, kodėl diagnozės nenustatė iš karto.
Sąnariai
Vaikams dažniau sąnariai ne išnyra, bet ištempiami audiniai arba įplyšta raiščiai. Vaikų sąnariai formuojasi neproporcingai. Pavyzdžiui, jei 2-5 m. vaiką patrauksite už rankutės ties alkūnės sąnariu, gali įvykti sąnario panirimas. Apie jo priežastis tėvai dažniausiai nieko nežino, todėl išryškėjus patinimui, skausmingumui ir judesių sutrikimui, būtina skubiai kreiptis į vaikų traumatologinį punktą.
Stuburas
Dėl vaiko kaulų elastingumo ir lankstumo ypač pavojingos stuburo traumos. Tokias traumas reikia ilgai, net keletą metų gydyti. Įvykus traumai nukentėjusįjį reikia paguldyti ant kieto pagrindo. Esant kaulo srities sumušimams būtina uždėti galvą fiksuojančią apykaklę.
Vidaus organai
Važinėjantis su rogutėmis, čiuožiant pačiūžomis ar slidėmis gali trūkti įvairūs organai (kepenys, blužnis, inkstai). Šie vaikų organai yra santykinai didesni ir geriau aprūpinti krauju negu suaugusiųjų, todėl lengviau pažeidžiami. Esant pilvo sumušimams pilvo srityje dedamas šaltas kompresas, vaikas guldomas jam patogioje padėtyje, draudžiama gerti ir valgyti, lūpas galima suvilgyti vandeniu.
Kalti ir suaugusieji
Kodėl toks didelis vaikų traumatizmas? Svarbiausia, matyt, - per mažas dėmesys vaikui, jo dvasiniam ir fiziniam auklėjimui, neracionalus savo ir vaikų laiko panaudojimas. Kalbama apie bendrą darbą, bendrus žaidimus, bendrą sportą, teatro lankymą, poilsį. Visa tai rimtos priemonės, padedančios užkirsti kelią vaikų traumoms.
Parengė dr. Dalia RASTENIENĖ
Konsultavo doc. Romas Jonas KALESINSKAS,

KMU Traumatologijos-ortopedijos klinikos vadovas
Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingas tam tikras psichikos ir fizinio aktyvumo raidos lygis, nuo kurio didele dalimi ir priklauso traumų pobūdis.
Pasąmoninės vaikų traumų priežastys
Bihevioristinė (angl. behaviour - elgsena) psichoterapija teigia, kad žmogaus elgesys formuojasi pagal reakciją į savo poelgius. Jei neatsargiai padėjęs kojytę vaikutis griūva ir pajaučia skausmą, tai kitą kartą kojytę statys atsargiau. Susižeidęs vaikas patiria ne tik skausmą, bet dažniausiai ir daug daugiau aplinkinių dėmesio negu žaisdamas ramiai. Patirtas malonumas dėl buvimo dėmesio centre ar dėl padidėjusios tėvų globos gali tapti svarbesnis nei kenčiamas skausmas. Todėl jeigu vaikas tėvų dėmesio sulaukia tik tokiu būdu, gali formuotis save žalojantis, t.y. mazochistinis elgesys.

Jeigu tarp tėvų tvyro įtampa arba vienas iš tėvų ruošiasi palikti šeimą, vaikas to gali nežinoti, bet būtinai jaučia. Vaiko liga ar trauma gali būti nesąmoningas vaiko bandymas išgelbėti tėvų santuoką. Kiti šeimos nariai susitelkia ties vaiką ištikusia nelaime, o tarpusavio santykių problemas tuo metu laikinai "pamiršta".
Trauma gali reikšti ir bandymą išvengti nemalonių dalykų. Pavyzdžiui, eidamas į darželį vaikas parvirsta ir susižeidžia rankytę. Jei vaikui dažnai kartojasi įvairūs skausmai ir traumos prieš einant į darželį, pagalvokime, kaip galėtume jam padėti. Juk tai reiškia, kad buvimas darželyje sukelia stipresnį diskomforto jausmą negu skausmas, o pačiomis traumomis vaikas nori mūsų paprašyti, kad apsaugotume jį nuo šio diskomforto.
Gyd. Zita ALSEIKIENĖ

Medicinos centras "Neuromeda"