Kai kosulį gydė opijumi, o aršeniko galėjai nusipirkti vaistinėje

Medicinos istorijoje ne tik daug genialių atradimų, bet ir ieškojimų, bandymų, klystkelių. Gydytojai neretai eksperimentavo. Prieš šimtmetį ligoniai gydyti stibiu, gyvsidabriu, švino ir arseno junginiais, net sieros rūgštimi. Tai nuodingosios medžiagos. Sieros rūgštis gali pažeisti audinius, susidaryti opos ir žaizdos. Gyvsidabris, švinas pažeidžia beveik visus organus: smegenis, inkstus, kepenis, odą. Norėdami padėti kenčiantiems ir sukurti naujus gydymo metodus, to meto gydytojai atlikdavo eksperimentus ne tik su suaugusiais žmonėmis, bet ir su vaikais. Sėkmė pasitarnavo kitų žmonių sveikatai ir gerovei, o dauguma nesėkmingų bandymų liko užmarštyje.

Mes, 20-ojo ir 21-ojo amžiaus žmonės, žvelgdami į ankstesnių laikų mediciną, galime pasidžiaugti: nepatyrėme viduramžių chirurgų skalpelio skausmo, neišgyvenome infekcinių ligų (maro, šiltinės, raupų ir kt.) siaubo. Medicina rado būdų, kaip malšinti skausmą, kaip veiksmingai gydyti ir valdyti užkrečiamąsias ligas, cukrinį diabetą ir daugelį kitų ligų.

Per pastarąjį šimtmetį vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė beveik padvigubėjo. Galgi, šypsosi LSMU Medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus muziejininkė dr. Vilma Gudienė, jau įgyvendinta praėjusių amžių gydytojų ir vaistininkų svajonė sukurti ilgo gyvenimo eliksyrą?

Atradimų kaina

Senovėje gydymo reikmėms daugiausiai naudoti įvairiausi augalai, gyvūninės kilmės ir mineralinės medžiagos, taip pat ir atvežtos iš užsienio. Nuo 19 a. Europoje medicina pasuka cheminių preparatų link, gydytojai ir vaistininkai empiriniu būdu (bandymais, stebėjimais ir patirtimi) siekia padėti ligoniams. O eksperimentuoti linkusiųjų išmonei nebuvo ribų; ieškodami naujų metodų, jie užkrėsdavo žmones, tada imdavosi visokiausių neįtikėtinų vaistų ir gydymo būdų. Naujo vaisto atradimas iš pradžių sukeldavo euforiją, vaistu pasikliauta ir tikėta kaip visagaliu. Bet ilgainiui paaiškėdavo, kad taip nėra. Kiekvienas, net ir augalinis, vaistas, taip pat vaistažolės, turi šalutinį poveikį. Aspirinas, sukurtas 1899 m., iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio skirtas ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Prireikė beveik šimto metų, kol išaiškinta, kad aspirino kaip karščiavimą ir skausmą mažinančio vaisto vaikams iki 12 metų vartoti negalima. Mokslininkai nustatė, kad aspirino vartojimas susijęs su retu, tačiau mirtinai pavojingu Rėjo sindromu, kuris vaikams iki 12 metų sukelia smegenų ir kepenų sutrikimus.

Bet nemažai preparatų sėkmingai įveikė laiko išbandymus (pavyzdžiui, vakcina nuo raupų). Empirinis metodas teikė ir racionalių rezultatų. Štai vienoje 19 a. vaistininkystės knygoje minimos vėžio skrandžio girnelės arba vaistas, skirtas vaikų kaulams stiprinti. Šios girnelės yra natūralaus kalcio sankaupos, ką to meto vaistininkai ir buvo supratę.

Šiuolaikinės medicinos požiūriu, cheminių vaistų vartojimo pradžioje žmonės buvo nuodyti. 19 a. Europoje vidutinė gyvenimo trukmė buvo vos 40 metų – beveik perpus trumpesnė nei šiuo metu.

Gyvsidabrio chloridas ir sulfidas naudoti ne tik gydant sifilį; gyvsidabrio tepalu gydydavo žaizdas, gyvsidabrio preparatus vartojo kaip geriamuosius vaistus. Iki tol populiarus vaistas nuo sifilio buvo gvajako medžio žievė. Kadangi į Europą liga atkeliavo iš Amerikos, ten ir ieškota vaistinės medžiagos. Gvajako arbata pradėta vartoti 16–17 a., ir nors nebuvo veiksminga gydant lytiškai plintančią ligą, puiki reklama lėmė šio „vaisto“ populiarumą keletą šimtmečių.

Neįtikėtina kokaino kaip vaisto istorija. Šią narkotinę medžiagą kaip vaistą išgarsino ir išpopuliarino austrų neurologas ir psichiatras Z.Froidas (1856–1939). Jis net parašė knygą „Kokainas“. Z.Froidas buvo įsitikinęs, kad tai panacėja, kad sergantiesiems psichikos ligomis šis narkotikas padeda. Beje, ir pats buvo priklausomas nuo kokaino.

Kiekvienoje 19 a. vaistinėje ir vaistų krautuvėje buvo penkiavalenčio arseno oksido. Tai labai stiprūs nuodai, tirpstantys šiltame vandenyje, be kvapo ir be skonio. Beje, vaistų krautuvės juo prekiavo nelegaliai. Arseno oksido, dar vadinto aršeniku, mažos (nemirtinos) dozės vartotos kaip sudėtinių vaistų komponentas. Bet piktų kėslų turėję žmonės arseno įsigydavo kaip nuodo: nuodijimas buvo vienas iš keršto būdų, o aršenikas – dažniausiai pasirenkamas nuodas. Kėdainių vaistinės 17 a. privilegijoje įrašyta, kad aršeniko galima parduoti tik patikimiems (?!) žmonėms. Arseno dar buvo galima įsigyti 20 a. pradžios vaistinėje.

Cheminiai vaistai Lietuvoje prieš du šimtmečius

Stibis kaip vaistas minimas ir 1830 m. Telšių vaistinės receptų knygose. Stibio skirta kaip vimdomojo vaisto, net vaikams rekomenduotas „Stibio vynas“. Karščiuojantiems žmonėms rekomenduota gerti sieros rūgšties. Vaistininkai, skirdami koncentruotos sieros rūgšties ir degtinės mišinio „Sirupus halleri“, nenurodydavo tikslios dozės, tik parašydavo: „parūgštinimui“, „po pusę taurelės“. Jei tai birios medžiagos, nurodydavo „ant galo peilio“; taip dozuotos stipraus poveikio medžiagos.

Telšių vaistinės 1830 m. receptų knygą tyrinėjusios istorikės Zenona Šimaitienė ir dr. Vilma Gudienė sako, jog įrašai liudija, kad populiariausias vaistas tuo metu buvo opijus. Jį skirdavo nuo kosulio, taip pat vaikams. 1831 m. siautusi cholera taip pat gydyta opijumi. Populiaraus būta sudėtinio vaisto iš eterio, opijaus, bebrų sruoglių (pauodeginės liaukos medžiagos). Eteriu svaigintasi užsilašinant ant cukraus ir sučiulpiant. Pasekmė – kvaitulys, panašus kaip nuo degtinės. Ši buvo brangi, be to, anuometiniai šviesuoliai ragino: „nepirkite degiojo skysčio, nes jis atima protą“.

Vaistų vaistas terijakas

Populiariausias vaistas, kuris buvo ir senosiose Europos, ir Lietuvos vaistinėse iki 20 a. pradžios, – terijakas. Neretai vadintas stebuklinguoju. Terijakas sukurtas kaip priešnuodis 2-ame mūsų eros amžiuje Romos imperijoje. Imperatoriai bijojo būti nunuodyti ir ieškojo būdų apsisaugoti. Toksikologijos pradininkai būtent jie – įtarūs valdovai, savo gydytojus įpareigodavę sukuti priešnuodžius. Žemių valdovai ir valstybių imperatoriai nuo konkurentų ar valdžios pavydinčių giminaičių pastūmėtos taurės su užnuodytu gėrimu apisaugoti negalėjo, tačiau galėjo vartoti priešnuodį. Terijako sudėtyje buvo ir gyvatės nuodų. Nuolat vartojantieji mažas nuodų dozes įgydavo tam tikrą atsparumą, o netyčia išgėrusieji užnuodyto vyno taurę nenumirdavo. Kad terijakas veiksmingas, įrodo Ponto (valstybė Mažojoje Azijoje) karaliaus Mitridato VI, karaliavusio prieš du tūkstantmečius, istorija. Po svarbaus politinio pralaimėjimo jis nusprendė pasitraukti iš valdovo sosto ir gyvenimo. Pats išgėrė nuodų, bet šie neveikė, nes jis nuolat vartojo priešnuodžio. Mitridatui VI, norėjusiam garbingai pasitraukti iš gyvenimo, prireikė kalavijo.

Avicena terijaką vadino tobuliausiu sudėtiniu vaistu. Vartotas ir įgėlus angiai ar skorpionui, ir kaip vaistas nuo daugelio ligų: paralyžiaus, inkstų ir tulžies pūslės, šlapimo sistemos, žarnyno ligų, nuomario (epilepsijos), pamišimo, raupsų... Terijakas buvo labai brangus vaistas, laikytas ypatingo grožio induose. Nors iš 64 sudėtinių terijako dalių ilgainiui liko keliolika, dar prieš šimtmetį terijako būta vaistinėse.

Slucko vaistinės 1773 m. inventoriaus apraše minimas ir terijakas. Apraše minimas ir kitas vaistas – bezuaras. Tai kieta it akmuo medžiaga iš kalnų ožkų ir kitų kanopinių virškinamajame trakte susidarančių konkrementų. Tai laikyta vaistu. Bezuaras vartotas ir kaip priešnuodis. Jį mirkydavo vyne, stebėdavo, ar nepakito spalva. Jei spalva keisdavosi, vadinasi, vynas užnuodytas.

„Terijako ilgaamžystė – žmonių konservatyvumo įrodymas, – pabrėžia dr. Vilma Gudienė. – Kai 20 a. priešaušryje ėmė sparčiai vystytis miestai ir plisti infekcijos, reikėjo ieškoti, kas iš tiesų padėtų, nes terijakas, įsitikinta, nėra vaistas nuo visų ligų.

Vynas vaistas...

Senovėje vynu dezinfekuotos žaizdos. 17–18 a. kaip vaistinių medžiagų konservantas vartotas vynas (dabar daugiausiai vartojamas spiritas). 1831 m., siaučiant cholerai, vietoj vandens žmonėms rekomenduota gerti vyną. Suprasta, kad liga plinta per užkrėstą vandenį, o vynas veikia kaip antiseptikas.

... ir vynas, žalojantis sveikatą

Kai kurie šiuolaikiniai medikai širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai pataria vartoti šiek tiek raudonojo vyno. Tačiau yra ir kita nuomonė: įrodyta, kad vynas didina tikimybę sirgti kepenų ligomis.

Nuodas = vaistas?

Lotynų kalbos žodis Pharmakon turi dvi reikšmes: nuodas ir vaistas.

Vokiečių kalbos žodis das Gift taip pat dvireikšmis: viena reikšmė – nuodai, antroji – dovana.

Gydantis pasitikėjimas

Ir šiandien kai kuriuos metodus taikome taip, kaip išmokome iš savo mamų ar močiučių, pavyzdžiui, persišaldę ir sloguodami geriame karšto pieno su medumi. Tikime, kad tai padeda, ir ...sveikstame! Tikėtina, šį receptą naudos ir mūsų anūkai, nors medus, juolab pienas, slogos negydo. Bet turime suprasti ir pripažinti, kad placebas veikia. Mokslo tyrimais patvirtinta, kad didesnė tabletė veikia geriau nei mažesnė, o raudona – nei baltos spalvo