Mokykime vaikus valytis dantis, net jei to reikia mokytis patiems

Prieš pusantrų metų atlikto tyrimo duomenimis, daugumą Lietuvos gyventojų, patenkintų savo dantų ir burnos higiena, valytis dantis išmokė mama, tėtis ar odontologas. O žmonės, nepakankamai prižiūrintys savo dantis, dažniau sakė juos valytis išmokę patys. Daugiau nei trečdalis teigė, kad to jų niekas to nemokė. Kada ir kaip tėvai turėtų pradėti mokyti vaikus valytis dantis? Apie tai kalbėjomės su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Odontologijos instituto dėstytoja, medicinos mokslų daktare, dviejų vaikų mama Rūta Bendinskaite.

Nuo kada svarbu pradėti prižiūrėti dantis?

Dantų priežiūra turėtų prasidėti nuo pirmojo dantuko. Kol nėra dantų, nėra ir ypatingo burnos higienos procedūrų poreikio. Nors yra nuomonių, raginančių pratinti kūdikius valyti burnos ertmę nuo pat gimimo – kol neišsikalę dantukai tiesiog marle pavalyti dantenas ir liežuvį. Bet tai ėduonies profilaktikai realios naudos neduoda, nebent padeda formuoti įprotį valyti dantis.

Pirmasis dantukas kūdikiui išdygsta nuo pusės metų iki metukų amžiaus. Tada reikia ir pradėti jį valyti. Galima valyti marle apvyniotu pirštu, bet yra gaminami ir ant piršto užmaunami dantų šepetėliai kūdikiams. Maždaug nuo pusantrų metukų, kai vaikams pradeda dygti krūminiai dantys, reikia įsigyti vaikišką dantų šepetuką. Jie būna labai minkšti, maža galvute. Tais šepetėliais tėvai turėtų valyti vaikučio dantis du kartus per dieną.

Speciali dantų pasta, skiriama mažyliams (ant jos pakuotės paprastai parašyta, kad ji skiriama nuo 0 iki 2–3 metų amžiaus vaikams), paprastai būna be fluoro. Jų yra įvairių. Ant mažiems vaikams skirto dantų šepetėlio šerelių dedama labai nedaug pastos ir valomi tiek priekiniai dantukai, kurie išdygsta pirmiausia, tiek galiniai dantys, kurie sudygsta iki trečiojo gimtadienio. Jeigu auga sveikas žmogus, jo mityba tinkama, dantys nepažeisti ėduonies, pirmuosius dvejus metus galima naudoti dantų pastą be fluoro. Tačiau, jeigu priekiniai dantys, vaikučiui dar nesulaukus pirmojo gimtadienio, jau pažeisti ėduonies (dažnai geriami saldūs gėrimai, ne kas vakarą valomi dantys ar išvalius duodama valgyti), pastoje turi būti fluoro ir mineralų. Be to, reikia stengtis keisti žalingus įpročius naudingais dantims.

Maždaug nuo pusantrų metukų, kai pradeda dygti krūminiai dantys, dantų pasta pasirenkama pagal dantų būklę. Jeigu vaikučio dantys yra visiškai sveiki, galima ir toliau iki dvejų trejų metų naudoti dantų pastą be fluoro, nuolat pasitikrinant dantis pas odontologą. O jeigu yra kokių nors rizikos veiksnių, matoma ligos užuomazgų, reikėtų naudoti dantų pastą su fluoru pagal vaiko amžiaus grupę. Patikimai nuo ėduonies saugo 1000 ppm ir daugiau fluoro turinčios dantų pastos. Dėl fluoro kiekio dantų pastoje reikėtų pasitarti su odontologu.

Tėvai vaiką turėtų pasisodinti ant kelių, nugara ir truputį šonu į save, kad pasilenkę matytų ir savo ranka išvalytų visus dantukus. Jie valomi kaip ir suaugusiųjų – ratukais, šluojamaisiais judesiais, iš viršaus, įstrižai ir skersai. Jeigu neaišku, kaip tai daryti, metodiką galėtų paaiškinti specialūs filmukai ar specialistai. O jeigu aišku, tai judesiai net nėra labai svarbu – valyti dantis, kaip ir šveisti arbatinuką, galima įvairiai. Svarbu, nepraleidžiant nė vieno danties, visus gerai nuvalyti.

Dar svarbu prašyti vaiko išsivalius dantis išspjauti susidariusią seilių ir dantų pastos košelę. Aišku, visai mažiukiai to nemoka, todėl geriau naudoti dantų pastą be fluoro. Galima paimti popierinę servetėlę ir kažkiek seilių sugerti.

Kai jau vaikas moka skalauti burną ir išspjauti, reikia išmokyti išsivalius dantis burną praskalauti ir išspjauti.

Negalima leisti vaikui neprižiūrimam užsidėti pastos ant šepetėlio, nes jis deda daug, ima suaugusiesiems skirtą dantų pastą, tai gali ir pakenkti.

Vienam danties paviršiui išvalyti reikia judesių. Jei vaiko burnoje yra 2 ar 8 dantys, užtruksime trumpiau, jei yra 20 dantų – ilgiau. Ne trumpiau kaip 2–3 minutes valytis dantis svarbu, jei dantų pastoje yra mineralų ar fluoro, bet, norėdami gerai nuvalyti visus dantis, tas kelias minutes užtrunkame ir be laikrodžio.

Neabejojama, kad vaikas pats išsivalyti dantų negali, kol neišmoksta rašyti – tik tada pakankamai išvystoma pirštų motorika. Maždaug nuo 10 metų amžiaus žmogus jau sugeba pats taisyklingai išsivalyti dantis, jam pakanka moralinio paskatinimo. Tėvams gerai kartu valytis dantis, kartais pasižiūrėti, kaip tai pavyko vaikui.

Bet kad vaikas gebėtų tai padaryti, reikia, kad jį išmokytų. Pirmieji mokytojai yra tėvai. Ir jie patys turi mokėti tai padaryti. Kadangi kol kas daug tėvų to nemoka ar neturi motyvacijos, kartais nueina miegoti neišsivalę dantų, susidaro užburtas ratas. Būtini pokyčiai, kad mokytųsi ir tėvai, ir vaikai, ir dabar užaugusi karta jau mokėtų savo vaikams valyti dantis ir įskiepytų jiems reikiamų įgūdžių.

Vaikai galėtų būti mokomi valytis dantis ir darželiuose, mokyklose. Galbūt idealu būtų tai daryti gydytojo odontologo kabinete, bet tai būtų labai brangu. Daug padėti galėtų higienistai, tačiau jie nėra paplitę Lietuvoje, be to, jų pagalba taip pat būtų mokama. Apylinkių poliklinikose, kurios teikia nemokamą pagalbą, yra tokie krūviai, kad skirti laiko mokyti pacientus valytis dantis nerealu.

Jie labai svarbūs, nors dabar moksliniai tyrimai įrodė mažesnį ryšį tarp mitybos ir dantų ėduonies, nei buvo manyta anksčiau. Yra daug priemonių dantų ėduoniui išvengti: dantų šepetėliai ir pastos, mineralai, kremai ir lakai. Jeigu jos naudojamos tinkamai, maisto įtaka dantų sveikatai nėra tokia didelė. Kažkada buvo labai akivaizdu: tos populiacijos, kurios daugiau valgė saldaus, lipnaus maisto, dažniau sirgdavo kariesu. Dabar nustatyta, kad Vakarų Europos šalyse, pvz., Skandinavijoje, kur vartojama labai daug cukraus vienam asmeniui, bet kur gera dantų priežiūra, yra valstybinis požiūris į dantų ligų profilaktiką, dantų ėduonis vargina mažai. Žodžiu, jei žmogus cukrų vartoja prie pagrindinio valgio, po to išsivalo dantis, jis nekenkia. O jei saldžiai pavalgęs nesivalo dantų ir neskalauja burnos ar pavalgęs ir išsivalęs dantis po pusvalandžio suvalgo sausainį arba saldainį, gero nesitikėk.

Reikėtų valyti vaiko dantis du kartus per dieną: ryte ir vakare pavalgius vakarienę. Svarbiausia valyti dantis kas vakarą. Jei kartą sakoma: „Šiandien noriu miego, neisiu valytis dantų“, o kitą dieną: „Jaučiuosi pavargęs, irgi neisiu to daryti“, greitai prasidės dantų ligos.

Tačiau jeigu ryte tėvai ar vaikas labai skuba, galima dantis valyti po pietų ar kitu laiku. Antrą kartą valytis dantis galima įvairiu laiku. Svarbiau vaikui įprasti pavalgius pusryčius ir pietus nevalgyti bent 2–3 valandas, neužkandžiauti, nekrimsti sausainių, karamelės, saldžių batonėlių. Dantims labai svarbu, ką vaikas užkanda tarp pagrindinių valgymų. Jei morką ar obuolį – puiku, o jeigu traškučių ar sausainių, pyragaitį, saldainį, – blogai. Papietavus būtų gerai įprasti burną paskalauti bent vandeniu. To turėtų mokyti tėvai. Ir mokyti ne žodžiais, o ir savo pavyzdžiu.

Lietuvoje tokių tyrimų nebuvo atlikta, bet užsienyje atliktieji įrodė, kad kuo daugiau mamos burnoje streptoccosus mutans, pagrindinių ėduonies sukėlėjų, tuo dažniau ir vaikas serga juo, kuo labiau sugedę mamos dantys, tuo labiau ir vaiko. Bet tai lemia kompleksas priežasčių: požiūris į burnos higieną ir jos įgūdžiai, valgymo įpročiai – jos labai susijusios.

Paties geno, mano žiniomis, dar nerado, viskas aiškinama mitybos ir higienos įpročių paveldėjimu, užkrečiamumu streptokokais. Tačiau polinkį sirgti viena ar kita liga kiekvienas žmogus turi individualų.

Pačiam dantų gedimui, ėduoniui įtakos neturi, nebent ant čiulptuko tėvai visą laiką teptų medų, tačiau gali trukdyti sukąsti dantis, formuoti netaisyklingą jų sukandimą.

Pirmasis vizitas rekomenduojamas išsikalus pirmam dantukui. Tai svarbu ne tiek vaikui, kiek tėvams, kad gautų informacijos apie taisyklingą vaikučio burnos higieną ir dantų priežiūrą. Tai net galima padaryti ir be paties vaikučio, nes jis net nesuvoks, kad kažkur buvo. Tačiau jeigu tėvai mato kokių nors nerimą keliančių simptomų, metinuką, pusantrų ar dvejų metų vaikutį reikia parodyti odontologui.

Artėjantis prie trejų metų vaikas jau fiksuoja tokį vizitą. Jei jis nebijo svetimų, tai pasivažinėjęs specialia kėde, gavęs mažą dovanėlę, lapuką ar lipduką, tokį apsilankymą užfiksuos atmintyje, kad buvo visai įdomu, tad kitą kartą eiti irgi bus smagu. Jokiu būdu nereikia laukti, kad apsilankymo pas odontologą priežastis būtų pirmos skylutės ar dantų skausmas.

Tinkama mityba ir dantų valymas dantų pasta. Svarbu vaiko per dažnai nemaitinti (tarp pagrindinių valgymų turėtų būti 2–3 valandų tarpai), neduoti gerti saldžių gėrimų tarp valgių ir įpratinti kasdien valytis dantis. Kol viskas tvarkoje, to ir pakanka.