Patarimai tėveliams: apie vaikų temperamentą

„Vaikas – tai žmogutis, turintis individualų genų derinį, savo charakterį, temperamentą ir savo mąstymą. Nors ir turi jūsų genų, jis niekada nebus toks, kaip jūs, ir nesielgs visiškai taip pat, kaip jūs. Tėvai tai turėtų įvertinti ir elgtis atitinkamai pagal vaiko būdą,“ – sako psichologė Jolanta Lazutkienė.

O jeigu šeimoje vaikų ne vienas? Kaip auklėti skirtingo temperamento vaikus, kad jie visi šeimoje jaustųsi lygiaverčiai?

Taigi norėtųsi pradėti nuo pradžių. Kas apibūdinama kaip temperamentas?

Temperamentas yra tam tikrų santykinai nekintamų psichinių savybių rinkinys, su kuriuo gimstame, ir visa tai formuoja požiūrį į aplinką. Nuo jo priklauso psichinės veiklos dinamika. Tai savybės, darančios įtaką kitoms asmenybės savybėms ir psichinei būsenai.

Kada jis ima reikštis?

Dar kūdikystėje tėvai pastebi, kad skiriasi vaikų savybės, elgesys. Vieni yra jautresni, daugiau verkia, kiti energingesni ir pakantesni. Vieni yra judresni, kiti pasyvesni, skiriasi ir miego bei valgymo poreikiai. Nustatyti kūdikio temperamentą, kuris dar nepaveiktas auklėjimo ir išorinės aplinkos, yra sudėtinga, ir tai daroma vertinant mažylio emocijas, maisto poreikį, miegą, apsaugos poreikį. Aiškiau temperamentas ima reikštis, kai tik mažylis pradeda vaikščioti. Iš pradžių vaikai gali turėti visų temperamento savybių po truputį, kurios laikui bėgant viena po kitos atsiskleidžia, ir pradeda dominuoti kelios pagrindinės.

Visi žinome, kad yra keli temperamento tipai, tačiau, manau, tėveliams vertėtų apie kiekvieną sužinoti kiek išsamiau.

Vaikai gali turėti įvairių temperamentų bruožų, tačiau visada vyrauja vienas. Temperamentas tiesiogiai nelemia asmenybės bruožų, tačiau gali padėti arba trukdyti susidaryti tam tikriems asmenybės bruožams, nes keičia auklėjimo poveikį asmenybės vystymuisi. I. Pavlovas yra išskyręs keturis skirtingus temperamento tipus, tai sangvinikai, melancholikai, cholerikai ir flegmatikai.

Sangvinikai yra linksmi, mėgsta juoktis, džiaugsmingi, nuoširdūs, meilūs, judrūs optimistai, kurie myli gyvenimą, mėgsta rizikuoti, nesivaržantys, pasirengę kompromisams, produktyviai dirba, kai susidomi kokia nors veikla. Tačiau mažyliai dažnai keičia veiklos pobūdį, nes ji jiems nusibosta. Sangvinikams būdingas greitai kylantis, bet padidintas emocinis jautrumas, labai greita nuotaikų kaita, veiklos chaotiškumas, tuštybė. Tokie vaikai mėgsta būti giriami, lenktyniauti. Jie linkę meilikauti ir pavydėti. Įspūdžius išgyvena greitai ir smarkiai, į juos reaguoja taip pat greitai ir smarkiai, bet įspūdžiai lieka neilgai. Šio tipo asmenys yra stiprūs, su pusiausvyra ir paslankūs. Jie yra ekstravertai.

Melancholikai yra jautrūs (silpnas poveikis sukelia stiprias reakcijas), kalba tyliai, greitai nuliūsta, niūrūs, bailūs (atsiradus sunkumams pasiruošęs viską mesti, labai bijo būti pažemintas, sugėdintas), nedrąsūs, verksniai, prislėgti, liūdni, nusivylę, įžeidūs, nuotaikos trunka ilgai, pasikartojančių jausmų nebegali atsikratyti. Jie linkę niekuo netikėti ir nieko nesitikėti. Melancholikams būdingas nesugebėjimas pakeisti požiūrį į vieną ar kitą dalyką. Linkę išsaugoti savo mąstymo būdą, nuostatas bei principus. Informaciją įsimena labai sunkiai, nuolat kas nors atitraukia dėmesį, todėl greitai pavargsta. Kartu yra santūrūs, patikimi, linkę mąstyti, mąstymas gilus ir platus, drausmingi, stabiliai suvokia fizinius dirgiklius ir gyvenimo situacijas, turi meninių polinkių, subtilius jausmus, atsargūs, viską apsvarstantys. Tokio tipo vaikai linkę daug laiko praleisti vieni, įsigilina į vidaus išgyvenimus, o išorinių dalykų dažniausiai nepastebi. Nemėgsta eiti į darželį ar mokyklą, nes sunkiai prisitaiko prie aplinkos. Melancholikai priskiriami silpnajam tipui. Jie – intravertai.

Cholerikai linkę greitai ir stipriai reaguoti į patiriamus įspūdžius ir veikti. Įspūdis ilgai lieka jų viduje. Jie greitai supyksta, gyvi, dažnai karščiuojasi, įsivelia į konfliktus, nepatenkinti, pikčiurnos, valdingi, nejautrūs, niurgzliai, mėgsta apsimetinėti ir veidmainiauti, nes nenori pripažinti pralaimėjimo. Nemėgsta, kai jiems nurodinėja ar įsakinėja. Cholerikai vaikai kalba garsiai bei greitai, energingi, turi stiprią valią, atkaklūs, veiklūs, ryžtingi, didžiadvasiai (niekindami žemus dalykus, siekia kilnių tikslų), linkę suburti aplink save žmones ir jiems vadovauti, tačiau tam trukdo per skubėjimą atsirandantis neišmintingumas. Gautą informaciją suvokia greitai, bet taip pat greitai ir pamiršta. Jausmus išreiškia ekspresyviai. Mėgsta būti dėmesio centre, kai juos lepina ir žaisti triukšmingus žaidimus. Šio temperamento asmenys priskiriami stipriam, be pusiausvyros tipui. Jie – ekstravertai.

Flegmatikai lėtai mąsto, lėtai reaguoja į naujus įspūdžius, kurie greitai išblėsta, negreit supyksta, ramūs, nejudrūs, taikūs, šalti, viską mato, tačiau, jei nėra būtinybės, nesikiša. Jie dažnai būna abejingi, pasipūtę, nemąstantys, tingūs, emocinis jautrumas silpnas ir trumpalaikis, jausmai silpnai išreiškiami išoriškai. Jie mėgsta ramybę, poilsį bei patogumus. Flegmatikai viską ramiai apmąsto, naujų idėjų greitai nesiima ir sprendžia neskubėdami. Tačiau ką pradeda daryti, to laikosi iki galo. Šio temperamento žmonėms būdingos ir tokios savybės, kaip nuolankumas, blaivus protas, geraširdiškumas, praktiškumas, pastovumas, konservatyvumas. Gyvenimui jie nekelia didelių reikalavimų. Mažai kuo domisi. Be to, dažnai tokių vaikų gabumai lieka neatskleisti. Pagal I. Pavlovą, tai – stiprus su pusiausvyra, bet nepaslankus tipas. Jie – intravertai.

O jei šeimoje vaikai auga keli, skirtingo temperamento? Ar auklėjant į tai reikia kreipti dėmesį, ar pakanka bendros tvarkos?

Kad ir kaip tėveliams nepatogu, tačiau reikia prisitaikyti prie kiekvieno vaiko tempo, orientuotis į jo reikmes. Tačiau šeimoje privalo būti ir nustatytos taisyklės (nesimušti, neimti ne savo daiktų, neprasivardžiuoti ir pan.), kurių nuosekliai turėtų laikytis visi, nes nuoseklumas vaikui teikia saugumo jausmą. Kartu su vaikais reikėtų aptarti minėtas taisykles ir pasekmes už tai, jei jų nebus laikomasi. Neabejotina, kad šeimoje, kur auga keli vaikai, visada atsiranda varžybos dėl tėvų dėmesio, ir dažniausiai tai pasireiškia blogu elgesiu. Bausdami tą „blogietį“, tėveliai tik paskatina varžybas tarp vaikų. Įveikti vaikų varžymąsi ir išvengti žalingo jo poveikio galima vaikus laikant viena grupe, t.y. už blogą elgesį pasekmės paliečia visus vaikus kartu, neišskiriant nė vieno. Taip vaikai supranta, kad jie viena komanda, kad varžymasis dėl tėvų dėmesio, pripažinimo nė vienam nenaudingas. Taip tėvai suteikia vaikams galimybę išsiugdyti pagarbą vienas kitam.

Kiek įmanoma sutarti skirtingo temperamento vienoje šeimoje augantiems vaikams?

Dažniausiai šeimoje, kurioje auga keli vaikai, jie būna skirtingų temperamentų, skirtingų lyčių ir skirtingai elgiasi. Nereikia pamiršti, kad ir tėvelių temperamentas skiriasi nuo vaikų. Taigi temperamentas yra vienas iš veiksnių, veikiančių šeimos gyvenimą bei tėvų ir vaikų tarpusavio santykius (ar jie bus malonūs ir teigiami, ar bus stresiniai ir konfliktiški). Nustatyta, kad santykiai tarp brolių, seserų yra pagrįsti tėvų ir vaikų santykiais, auklėjimo būdais. Tėveliai, pasitelkę visus savo sugebėjimus, žinias ir gerus norus, gali suvaldyti ir teigiama linkme pakreipti neigiamas vaiko savybes, taip bendravimas tarp skirtingo temperamento vaikų taps naudingas abiem pusėms, paskatins vaikus veikti tinkama linkme. Beje, egzistuoja abipusė sąveika tarp tėvų ir vaikų. Jų tarpusavio santykiai, elgesys lemia tai, kokius auklėjimo būdus pasirinks tėvai.

Ar reiktų tėvams kištis į vaikų bendravimą? Gal geriau vaikai patys lai sprendžia savo santykius? Kada riba, kai įsikišti reikia?

Tėvai turi sudaryti sąlygas visiems jų šeimos vaikams augti saugiai ir laimingai. Stengtis, kad konfliktų tarp vaikų būtų kuo mažiau, jei neįmanoma, visai jų išvengti. Taip pat kad vaikai nekonkuruotų dėl tėvų dėmesio, padėti broliams ir seserims sutarti tarpusavyje. Suaugusiems būtina įsikišti, kai sudėtingos situacijos tarp vaikų kelia grėsmę jų fiziniam saugumui, kenkia jų savivertei.