Išskiriamos kelios šizofrenijos formos, bet nė viena iš jų sergantis ligonis nebūna visą laiką pavojingas aplinkiniams. Visą laiką yra ir kita - vidinė, subjektyvi ligos pusė, sergančiojo išgyvenimai.
Sirgti šizofrenija mūsų visuomenėje yra stigma. Visuomenė smerkia psichikos ligas ir jų bijo dažnai dėl paprasčiausio nežinojimo. Todėl įveikiant šizofrenijos stigmą visų pirma yra svarbu pateikti visuomenei kuo daugiau informacijos apie šią ligą. O sergančiajam šizofrenija žinios apie savo ligą gali padėti lengviau ją įveikti.
• Šizofrenija yra gana paplitusi liga, ja serga apie vienas procentas gyventojų.
• Ši liga turi biologinį pagrindą, t.y. jos pasireiškimas ir eiga priklauso nuo tam tikrų cheminių medžiagų (ypač dopamino) balanso smegenyse.
• Turinčiam genetinį polinkį sirgti šizofrenija ligą gali išprovokuoti narkotikų vartojimas, psichologinė įtampa, kitos ligos ar organinis smegenų pažeidimas. Liga paprastai prasideda jauname (17-25 metų) amžiuje.
• Sergantis šizofrenija asmuo nėra kaltas dėl savo
ligos, kaip nėra kalti ir dauguma sergančiųjų tėvų - jie darė tai, kas atrodė geriausia jų vaikui.
• Šizofrenija pasireiškia suvokimo, mąstymo, elgesio, valios sutrikimais, dėl ko ligonis dažnai negali dirbti ir adekvačiai savimi pasirūpinti.
• Dar daug ko medicina nežino apie šią ligą, tačiau aišku - šizofrenija neužkrečiama ir mažiau pavojinga aplinkiniams, negu manoma visuomenėje.
• Siekiant išvengti paūmėjimų ir labiau valdyti ligos eigą, reikia ilgą laiką vartoti medikamentų ir bendradarbiauti su gydytoju.
• Galima ligos negydymo pasekmė - sunki lėtinė ligos forma.
Nors šie faktai apie šizofreniją ir teisingi, tačiau labai svarbu nepamiršti, kad sergantysis nėra vien tik biocheminiu pagrindu pasireiškiančių simptomų derinys, kad jis taip pat yra žmogus, kuris savitai ir dažnai jautriau negu daugelis išgyvena mus supantį pasaulį.
Manoma, kad pirmą psichologinę traumą sergantysis šizofrenija patiria dar ankstyvoje vaikystėje, iki 2 metų amžiaus. Dažniausiai tai yra traumuojantys santykiai su pačiais artimiausiais žmonėmis - tėvais. Tokio vaiko mama gali pati kentėti dėl nepasitikėjimo savimi, savo nereikšmingumo jausmo, tuštumos, perdėto jautrumo, depresiškumo, gali būti žeminama vyro ar pati vaikystėje negavusi pakankamai meilės. Tai gali būti ir laikina motinos būklė (pvz., liga). Kai motina taip jaučiasi, ji negali pakankamai mylėti savo vaiko, o dažnai dėl savo pačios problemų jį atstumia, nepatenkina jo pagrindinių poreikių. Vaikas, bendraudamas su tokia motina, kenčia. Jei tai kartojasi pernelyg dažnai ir šalia nėra suaugusio žmogaus, kuris kompensuotų meilės poreikį, vaikas pradeda vengti išorinio pasaulio, nepasitikėti motina (o tuo pačiu nesusiformuoja pasitikėjimas ir kitais žmonėmis). Pasaulis pradedamas įsivaizduoti kaip grėsmingas, galintis suteikti daug skausmo, jo bijomasi. Vystosi elgsena, kurios esmė - vengti sąveikos su aplinka emocinių pasekmių (pačios sąveikos, deja, išvengti neįmanoma). Svarbiausias tokio individo tikslas - išgyventi šiame priešiškame pasaulyje. Jokiu būdu nenoriu kaltinti tokio vaiko tėvų - dažniausiai jie kitaip mylėti paprasčiausiai nesugeba, o kartais vaiko poreikiai taip pat gali būti savotiški ir sunkiai suprantami (ypač autizmu sergančių vaikų).
Lygiai tokia išlieka ir suaugusio šizofrenija sergančio asmens savijauta. Jis jaučiasi nesaugus, pasaulį suvokia kaip priešišką ir grėsmingą, nepasitiki žmonėmis, labiau linkęs gyventi savo fantazijų pasaulyje. Emociškai “pasišalinama” iš pasaulio, nes jo bijoma, todėl neišsiugdo sugebėjimas ištverti nusivylimą, vienatvę, agresyvumą, stiprią trauką ir kitus jausmus, neišmokstama užmegzti santykių ir jų ugdyti. Iki ligos tokie individai paprastai uždaresni, intravertiški, vengia ką nors įsileisti į savo vidų. Formalūs kontaktai (mokykloje, darbe) paprastai palaikomi neblogai, tačiau vengiama neformalaus bendravimo. Su jais bendrauti gali būti net nejauku - nėra “emocinio rezonanso”, jie nemoka jausti kito žmogaus jausmų, neempatiški. Tai paprastai vieniši žmonės, kuriems draugus pakeičia domėjimasis kokia nors sritimi (ypač filosofija, parapsichologija) ar kolekcionavimas. Jiems sunku prisitaikyti prie pokyčių, laikytis griežtos drausmės. Su tokiais žmonėmis ir kiti elgiasi formaliau, mažiau dalijasi savo jausmais, jie nėra labai mylimi.
Didesnei daliai tokiomis savybėmis pasižyminčių žmonių taip ir neišsivysto šizofrenija. Gyvenime jie atranda savo “nišą”, kurioje adaptuojasi. Tai - vadinamieji šizoidai. Tačiau tiek fiziniai, tiek stiprūs psichologiniai poveikiai gali sukelti dezadaptaciją, kuri pasireiškia psichoze. Paviršutiniškai žiūrint tokie jaunuoliai, atrodo, yra prisitaikę, tačiau kai jiems tenka, pvz., išsikraustyti iš namų, skirtis su draugais ar įsimylėti, jie patiria pernelyg stiprius jausmus, kad juos integruotų savyje ir “nesubyrėtų”, dėl to dažnai pasireiškia psichozė. Potyriai ir jausmai, kurie kyla viduje, pradedami suvokti lyg nulemti išorės. Mintys tampa klausos haliucinacijomis, vidinė baimė priartėti prie kito žmogaus - persekiojimo kliedėjimo idėjomis. Nuo tų, kurių bijoma, dažnai ginamasi vengimu ar agresyvumu. Aplinkinius žmones, net pačius artimiausius, tai dažnai atstumia ir verčia šalintis tokio žmogaus, o dar geriau - jį izoliuoti. Tai tik patvirtina sergančiojo vidines baimes, kad žmonės yra grėsmingi ir jais negalima pasitikėti. Didėja atotrūkis tarp sergančiojo ir jo artimųjų. Stacionarizuojama neretai taip pat apgaulės būdu, nesakoma, kokia diagnozė ir kam konkrečiai reikalingas gydymas. Sergantysis dar labiau pasijaučia atstumtuoju ir “antrarūšiu”, liga tampa lėtinė - ligonis netenka vilties surasti kelio pas sveikuosius.
Tačiau galima ir kitokia ligos baigtis. Reikia, kad sergantysis sutiktų bent vieną, o dar geriau - kelis žmones, pasiruošusius suprasti jo kančią, jo pasaulio suvokimą, kurie priimtų jį tokį, koks yra - sergantį. Labai puiku, kada tai būna ne tik gydytojas ar psichologas, bet ir šeimos nariai. Kad galėtų pasitikėti kitu žmogumi, tokiam ligoniui reikia ilgo laiko ir jokiu būdu negalima reikalauti iš jo to, ko jis negali. Vis plačiau ir veiksmingiau šizofrenija sergantiems pacientams skiriama psichoterapija. Tai padeda ligoniams geriau suprasti save, savo ligą ir jos simptomus bei jų nebijoti, geriau adaptuotis aplinkoje. Ir nebe taip baisu pasakyti: “Aš sergu šizofrenija”.
Be pačios ligos sukeliamo diskomforto, sergantiesiems psichikos ligomis ir jų šeimos nariams dar tenka susidurti su daugeliu socialinių problemų. Pirmiausia - kaip pasakyti aplinkiniams (kaimynams, bendradarbiams, giminėms ir pažįstamiems) apie psichikos ligą?
Kadangi vis vien nepasiseks išvengti kontaktų su minėtais žmonėmis, būtina pasiruošti, kad galite sutikti žmonių, nieko nežinančių apie psichikos ligas, susidurti su jų tamsumu, klaidingais įsitikinimais ar net neigiama emocine reakcija. Turėkite kantrybės.
Šiuo metu yra pakankamai informacijos apie lėtines vidaus organų ligas (opaligę, artritą, cukrinį diabetą ir kt.) ir kai kurias psichikos ligas (nerimo sutrikimus, depresiją). Sergantieji šiomis ligomis nesigėdina apie jas kalbėti ir paprastai sulaukia aplinkinių užuojautos bei pagalbos.
Prisiminkite: diabetas, artritas ir šizofrenija turi daug bendro. Visos šios ligos kyla dėl iki galo neaiškių priežasčių, visų jų simptomai tai sustiprėja, tai susilpnėja, o svarbiausia - visos jos priverčia kentėti ne tik pacientą, bet ir jo šeimą.
Šizofrenijos palyginimas su vidaus organų ligomis padės
žmonėms suprasti, su kokia didele problema susiduriama. Kai kalbate su artimais draugais ar giminaičiais, galite tikėtis jų užuojautos, todėl galite jiems papasakoti visus savo išgyvenimus, patirtus dėl šeimos nario ligos.
Kalbėdami su mažiau artimais žmonėmis (kaimynais, bendradarbiais), nebūkite pernelyg atviri: kam rūpi svetimo gyvenimo smulkmenos, juo labiau - nemalonios? Žmonėms paaiškinkite, kad liga neužkrečiama ir jiems nepakenks. Tačiau jei tikėtina, kad sergančiojo elgesys sutrikęs, tikslinga apie tai žmones perspėti arba paprašyti, kad darbe būtinai pakviestų prie telefono, jei skambintų ligonis.
Prisiminkite: žmonės elgsis taip, kaip jūs su jais elgsitės. Jei nebūsite ypač atviras, niekas jūsų primygtinai ir neklausinės. Tačiau pasirinkite tinkamą elgesį. Jei nustosite bendrauti su žmonėmis, po kiek laiko pasijusite visiškai socialiai izoliuotas ir neturėsite su kuo pasikalbėti netgi tada, kai to norėsite.
Prisiminkite: dauguma žmonių linkę padėti kitiems, jei tik žino, kokios pagalbos iš jų reikia. Nesigėdykite paprašyti konkrečios pagalbos.
Prisiminkite: niekada nemeluokite. Jei melas išaiškės, jus iš karto gali atleisti. Be to, melas sukelia nerimą ir vidinę įtampą. Tačiau kalbėdami apie savo ligą geriau vartokite bendras ir neutralias formuluotes, pvz.:
• Hospitalizacija: dėl “nervų ligos”.
• Nedarbingumo lapelis: būtina “pailsėti nuo pervargimo darbe”, dalyvavimas reabilitacijos programoje ir pan.
• Vaistų vartojimas: “nuraminti nervus”, padidinti darbingumą.
Svarbiausia - pasitikėkite kitų žmonių geranoriškumu. Dažniausiai žmonės tik dėl to nusiteikę prieš psichikos ligas, kad nepakankamai apie jas žino.
• Šizofrenija yra gana paplitusi liga, ja serga apie vienas procentas gyventojų.
• Ši liga turi biologinį pagrindą, t.y. jos pasireiškimas ir eiga priklauso nuo tam tikrų cheminių medžiagų (ypač dopamino) balanso smegenyse.
• Turinčiam genetinį polinkį sirgti šizofrenija ligą gali išprovokuoti narkotikų vartojimas, psichologinė įtampa, kitos ligos ar organinis smegenų pažeidimas. Liga paprastai prasideda jauname (17-25 metų) amžiuje.
• Sergantis šizofrenija asmuo nėra kaltas dėl savo
ligos, kaip nėra kalti ir dauguma sergančiųjų tėvų - jie darė tai, kas atrodė geriausia jų vaikui.
• Šizofrenija pasireiškia suvokimo, mąstymo, elgesio, valios sutrikimais, dėl ko ligonis dažnai negali dirbti ir adekvačiai savimi pasirūpinti.
• Dar daug ko medicina nežino apie šią ligą, tačiau aišku - šizofrenija neužkrečiama ir mažiau pavojinga aplinkiniams, negu manoma visuomenėje.
• Siekiant išvengti paūmėjimų ir labiau valdyti ligos eigą, reikia ilgą laiką vartoti medikamentų ir bendradarbiauti su gydytoju.
• Galima ligos negydymo pasekmė - sunki lėtinė ligos forma.
Nors šie faktai apie šizofreniją ir teisingi, tačiau labai svarbu nepamiršti, kad sergantysis nėra vien tik biocheminiu pagrindu pasireiškiančių simptomų derinys, kad jis taip pat yra žmogus, kuris savitai ir dažnai jautriau negu daugelis išgyvena mus supantį pasaulį.
Manoma, kad pirmą psichologinę traumą sergantysis šizofrenija patiria dar ankstyvoje vaikystėje, iki 2 metų amžiaus. Dažniausiai tai yra traumuojantys santykiai su pačiais artimiausiais žmonėmis - tėvais. Tokio vaiko mama gali pati kentėti dėl nepasitikėjimo savimi, savo nereikšmingumo jausmo, tuštumos, perdėto jautrumo, depresiškumo, gali būti žeminama vyro ar pati vaikystėje negavusi pakankamai meilės. Tai gali būti ir laikina motinos būklė (pvz., liga). Kai motina taip jaučiasi, ji negali pakankamai mylėti savo vaiko, o dažnai dėl savo pačios problemų jį atstumia, nepatenkina jo pagrindinių poreikių. Vaikas, bendraudamas su tokia motina, kenčia. Jei tai kartojasi pernelyg dažnai ir šalia nėra suaugusio žmogaus, kuris kompensuotų meilės poreikį, vaikas pradeda vengti išorinio pasaulio, nepasitikėti motina (o tuo pačiu nesusiformuoja pasitikėjimas ir kitais žmonėmis). Pasaulis pradedamas įsivaizduoti kaip grėsmingas, galintis suteikti daug skausmo, jo bijomasi. Vystosi elgsena, kurios esmė - vengti sąveikos su aplinka emocinių pasekmių (pačios sąveikos, deja, išvengti neįmanoma). Svarbiausias tokio individo tikslas - išgyventi šiame priešiškame pasaulyje. Jokiu būdu nenoriu kaltinti tokio vaiko tėvų - dažniausiai jie kitaip mylėti paprasčiausiai nesugeba, o kartais vaiko poreikiai taip pat gali būti savotiški ir sunkiai suprantami (ypač autizmu sergančių vaikų).
Lygiai tokia išlieka ir suaugusio šizofrenija sergančio asmens savijauta. Jis jaučiasi nesaugus, pasaulį suvokia kaip priešišką ir grėsmingą, nepasitiki žmonėmis, labiau linkęs gyventi savo fantazijų pasaulyje. Emociškai “pasišalinama” iš pasaulio, nes jo bijoma, todėl neišsiugdo sugebėjimas ištverti nusivylimą, vienatvę, agresyvumą, stiprią trauką ir kitus jausmus, neišmokstama užmegzti santykių ir jų ugdyti. Iki ligos tokie individai paprastai uždaresni, intravertiški, vengia ką nors įsileisti į savo vidų. Formalūs kontaktai (mokykloje, darbe) paprastai palaikomi neblogai, tačiau vengiama neformalaus bendravimo. Su jais bendrauti gali būti net nejauku - nėra “emocinio rezonanso”, jie nemoka jausti kito žmogaus jausmų, neempatiški. Tai paprastai vieniši žmonės, kuriems draugus pakeičia domėjimasis kokia nors sritimi (ypač filosofija, parapsichologija) ar kolekcionavimas. Jiems sunku prisitaikyti prie pokyčių, laikytis griežtos drausmės. Su tokiais žmonėmis ir kiti elgiasi formaliau, mažiau dalijasi savo jausmais, jie nėra labai mylimi.
Didesnei daliai tokiomis savybėmis pasižyminčių žmonių taip ir neišsivysto šizofrenija. Gyvenime jie atranda savo “nišą”, kurioje adaptuojasi. Tai - vadinamieji šizoidai. Tačiau tiek fiziniai, tiek stiprūs psichologiniai poveikiai gali sukelti dezadaptaciją, kuri pasireiškia psichoze. Paviršutiniškai žiūrint tokie jaunuoliai, atrodo, yra prisitaikę, tačiau kai jiems tenka, pvz., išsikraustyti iš namų, skirtis su draugais ar įsimylėti, jie patiria pernelyg stiprius jausmus, kad juos integruotų savyje ir “nesubyrėtų”, dėl to dažnai pasireiškia psichozė. Potyriai ir jausmai, kurie kyla viduje, pradedami suvokti lyg nulemti išorės. Mintys tampa klausos haliucinacijomis, vidinė baimė priartėti prie kito žmogaus - persekiojimo kliedėjimo idėjomis. Nuo tų, kurių bijoma, dažnai ginamasi vengimu ar agresyvumu. Aplinkinius žmones, net pačius artimiausius, tai dažnai atstumia ir verčia šalintis tokio žmogaus, o dar geriau - jį izoliuoti. Tai tik patvirtina sergančiojo vidines baimes, kad žmonės yra grėsmingi ir jais negalima pasitikėti. Didėja atotrūkis tarp sergančiojo ir jo artimųjų. Stacionarizuojama neretai taip pat apgaulės būdu, nesakoma, kokia diagnozė ir kam konkrečiai reikalingas gydymas. Sergantysis dar labiau pasijaučia atstumtuoju ir “antrarūšiu”, liga tampa lėtinė - ligonis netenka vilties surasti kelio pas sveikuosius.
Tačiau galima ir kitokia ligos baigtis. Reikia, kad sergantysis sutiktų bent vieną, o dar geriau - kelis žmones, pasiruošusius suprasti jo kančią, jo pasaulio suvokimą, kurie priimtų jį tokį, koks yra - sergantį. Labai puiku, kada tai būna ne tik gydytojas ar psichologas, bet ir šeimos nariai. Kad galėtų pasitikėti kitu žmogumi, tokiam ligoniui reikia ilgo laiko ir jokiu būdu negalima reikalauti iš jo to, ko jis negali. Vis plačiau ir veiksmingiau šizofrenija sergantiems pacientams skiriama psichoterapija. Tai padeda ligoniams geriau suprasti save, savo ligą ir jos simptomus bei jų nebijoti, geriau adaptuotis aplinkoje. Ir nebe taip baisu pasakyti: “Aš sergu šizofrenija”.
Be pačios ligos sukeliamo diskomforto, sergantiesiems psichikos ligomis ir jų šeimos nariams dar tenka susidurti su daugeliu socialinių problemų. Pirmiausia - kaip pasakyti aplinkiniams (kaimynams, bendradarbiams, giminėms ir pažįstamiems) apie psichikos ligą?
Kadangi vis vien nepasiseks išvengti kontaktų su minėtais žmonėmis, būtina pasiruošti, kad galite sutikti žmonių, nieko nežinančių apie psichikos ligas, susidurti su jų tamsumu, klaidingais įsitikinimais ar net neigiama emocine reakcija. Turėkite kantrybės.
Šiuo metu yra pakankamai informacijos apie lėtines vidaus organų ligas (opaligę, artritą, cukrinį diabetą ir kt.) ir kai kurias psichikos ligas (nerimo sutrikimus, depresiją). Sergantieji šiomis ligomis nesigėdina apie jas kalbėti ir paprastai sulaukia aplinkinių užuojautos bei pagalbos.
Prisiminkite: diabetas, artritas ir šizofrenija turi daug bendro. Visos šios ligos kyla dėl iki galo neaiškių priežasčių, visų jų simptomai tai sustiprėja, tai susilpnėja, o svarbiausia - visos jos priverčia kentėti ne tik pacientą, bet ir jo šeimą.
Šizofrenijos palyginimas su vidaus organų ligomis padės
žmonėms suprasti, su kokia didele problema susiduriama. Kai kalbate su artimais draugais ar giminaičiais, galite tikėtis jų užuojautos, todėl galite jiems papasakoti visus savo išgyvenimus, patirtus dėl šeimos nario ligos.
Kalbėdami su mažiau artimais žmonėmis (kaimynais, bendradarbiais), nebūkite pernelyg atviri: kam rūpi svetimo gyvenimo smulkmenos, juo labiau - nemalonios? Žmonėms paaiškinkite, kad liga neužkrečiama ir jiems nepakenks. Tačiau jei tikėtina, kad sergančiojo elgesys sutrikęs, tikslinga apie tai žmones perspėti arba paprašyti, kad darbe būtinai pakviestų prie telefono, jei skambintų ligonis.
Prisiminkite: žmonės elgsis taip, kaip jūs su jais elgsitės. Jei nebūsite ypač atviras, niekas jūsų primygtinai ir neklausinės. Tačiau pasirinkite tinkamą elgesį. Jei nustosite bendrauti su žmonėmis, po kiek laiko pasijusite visiškai socialiai izoliuotas ir neturėsite su kuo pasikalbėti netgi tada, kai to norėsite.
Prisiminkite: dauguma žmonių linkę padėti kitiems, jei tik žino, kokios pagalbos iš jų reikia. Nesigėdykite paprašyti konkrečios pagalbos.
Prisiminkite: niekada nemeluokite. Jei melas išaiškės, jus iš karto gali atleisti. Be to, melas sukelia nerimą ir vidinę įtampą. Tačiau kalbėdami apie savo ligą geriau vartokite bendras ir neutralias formuluotes, pvz.:
• Hospitalizacija: dėl “nervų ligos”.
• Nedarbingumo lapelis: būtina “pailsėti nuo pervargimo darbe”, dalyvavimas reabilitacijos programoje ir pan.
• Vaistų vartojimas: “nuraminti nervus”, padidinti darbingumą.
Svarbiausia - pasitikėkite kitų žmonių geranoriškumu. Dažniausiai žmonės tik dėl to nusiteikę prieš psichikos ligas, kad nepakankamai apie jas žino.
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) praneša, kad didėja netradicinės medicinos priemonių naudojimas bendrai savijautai pagerinti. Dažnai žmonės, prieš patekdami į gydymo įstaigą, būna jau išbandę vieną ar kitą netradicinės medicinos gydymo būdą. Be to, yra žmonių, kurie stengiasi, kad reikėtų kuo mažiau vartoti vaistų, o savijautą gerinti kitais, nemedikamentiniais būdais....
Skaityti daugiauŠizofrenija daugybę metų buvo laikoma kone mistine liga. Šiuo metu šizofrenija dengiančios paslaptys išsklaidytos, tačiau ar tikrai labai aiškiai ir tiksliai galima pasakyti, kokios šios sudėtingos ligos priežastys ? «Šizofrenija dažniausiai yra galutinis sudėtingų tarpusavio sąveikų tarp tūkstančių genų ir dauginių aplinkos veiksnių, kurie nė vienas pats savaime nesukelia šizofrenijos, rezultatas». (Psichiatras, prof. Gilmore J.H. (JAV, 2010))...
Skaityti daugiauNet kas dešimtas žmogus patiria psichikos sutrikimą. Vienas iš šimto žmonių serga viena iš sunkiausių psichikos ligų - šizofrenija, vienas iš penkiolikos - žino, ką reiškia sirgti depresija. Šiuo metu milžiniški psichofarmakologijos pasiekimai labai pagerina sergančiųjų gyvenimą. Uždaroma vis daugiau psichiatrijos ligoninių, nes dauguma žmonių efektyviai gali gydytis ambulatoriškai. Besilaikantys gydytojų nurodymų ir tvarkingai besigydantys žmonės, net ir sunkiai susirgę, gali apsieiti be ligoninės....
Skaityti daugiauNors šizofrenijos atsiradimo priežastys nėra tiksliai žinomos, tačiau pastaraisiais metais mokslas vystosi labai sparčiai ir kasdien mes esame vis arčiau prie šio žinojimo....
Skaityti daugiauŽinoma, kad, nepaisant, pvz., išsilavinimo ar lyties, šizofrenija gali susirgti bet kuris, nors ši liga dažniau pakerta jaunus žmones. Dar iki šių dienų tiksliai nėra žinomos jos priežastys, o sergančiųjų skaičiai gana dideli: apie 1 proc. pasaulio gyventojų ir beveik 20 tūkstančių žmonių Lietuvoje serga šizofrenija. Iki šių dienų dar yra gana daug žmonių, klaidingai suprantančių ligą bei neteisingai vertinančių sergančiuosius. Parenkant tinkamus medikamentus, taikant psichologinės, socialinės pagalbos priemones, galima gerokai palengvinti sergančiųjų būklę, padėti jiems sėkmingiau integruotis į visuomenės gyvenimą. Negydoma šizofrenija, deja, gali suniokoti tiek atskirų žmonių, tiek ir jų artimųjų gyvenimą....
Skaityti daugiauŠizofrenija - viena sunkiausių ir labiausiai gąsdinančių psichikos ligų. Kad išvengtų jos paūmėjimų, sergantieji neretai visą gyvenimą privalo vartoti vaistų. Liūdna, tačiau, šizofrenija sergančiųjų kasdienybę neretai pasunkina ne vien pati liga, bet ir nepageidaujami medikamentinio gydymo poveikiai. Todėl labai svarbu, kad šizofrenijos gydymas būtų ne tik veiksmingas, bet ir saugus. Tai tampa ypač aktualu įsigaliojus naujam paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymui. Į klausimus apie nūdienai aktualias saugaus šizofrenijos gydymo problemas ir naujai Lietuvoje atsiradusių vaistų galimybes sutiko atsakyti Žiegždrių psichiatrijos ligoninės gydytoja Ramunė Mazaliauskienė....
Skaityti daugiauŠizofrenija – sunki psichikos liga, reikalaujanti ilgo, neretai visą gyvenimą trunkančio gydymo. Apie jos saugų, veiksmingą bei gyvenimo kokybę išsaugantį gydymą kalbame su Kauno psichiatrijos ligoninės gydytoju Gediminu Abeciūnu....
Skaityti daugiauPrisimenant Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, viena iš š.m. spalio 30 d. televizijos laidos „Sveikas žmogus“ temų buvo „Šizofrenija“. Tęsiame pažintį su šia viena sudėtingiausių ir daugiausiai kalbų visuomenėje sulaukiančia psichikos liga. Jos pavadinimą daugelis vartoja, kai nori ką nors pavadinti „nesveiko proto“, tačiau tai neturi nieko bendra su tuo, kaip pasireiškia ši liga. ...
Skaityti daugiauŠizofrenija - tai psichikos liga, kuri pasireiškia haliucinacijomis, kliedesiais, sutrikusiu aplinkos ir savęs suvokimu. Sergantysis reaguoja į įsivaizduojamus, tik jo suvokime esančius įvykius, nekreipdamas dėmesio į realybę. Keičiasi ligonio elgesys, emocinės reakcijos stebina artimuosius. Aplinkiniams ne visada lengva nuspėti sergančiųjų elgesį, dėl to jų bijoma, vengiama. Net šeimos nariai kartais nori, kad sergantysis šizofrenija kuo daugiau laiko praleistų psichiatrijos ligoninėje....
Skaityti daugiau