Ką žinome apie šizofreniją?

Ar žinomos šizofrenijos priežastys?

Mokslininkai sutaria, kad dabar turimos žinios yra tarsi daugybė suprantamų dalelių, kurias reikia sudėlioti į visumą, kad galėtume išsamiai ir aiškiai suprasti šios ligos išsivystymo priežastis. Kokios gi šios „dalelės“? Mokslininkų dėmesys sutelktas į:
• Smegenų biocheminius pokyčius. Daug mokslininkų tiria medžiagas – neurotransmiterius (dopaminą, serotoniną, noadrenaliną), kurios leidžia perduoti informaciją iš vienos nervinės ląstelės į kitą. Naujausi vaistai nuo psichozės, sukurti šizofrenijai gydyti, kaip tik reguliuoja šių medžiagų pusiausvyrą.
• Smegenų kraujotaką. Naujausi smegenų neurovizualiniai tyrimai leidžia matyti smegenų sritis, kuriose suaktyvėja kraujotaka, apdorojant informaciją. Atrodo, jog sergančiųjų šizofrenija smegenyse yra sutrikę ryšiai tarp skirtingų smegenų sričių.
Mokslininkai yra nustatę, kad haliucinacijų metu pasireiškia neįprastas smegenų aktyvumas.
• Molekulinę biologiją. Sergantieji šizofrenija turi neįprastų smegenų ląstelių. Kadangi šios ląstelės susiformuoja dar iki žmogaus gimimo, kyla minčių, kad šizofrenijos vystymosi priežastys gali glūdėti vaisiaus vystymosi periode. Galbūt šitai nurodo polinkį vėliau susirgti šizofrenija.
• Genetinis polinkis. Genetiniai šizofrenijos tyrimai vis dar tęsiasi. Paveldimas šizofrenijos genas nėra nustatytas. Šizofrenija dažniau pasireiškia kai kuriose šeimose, bet aišku ir tai, kad dalis sergančiųjų neturi šeiminės šizofrenijos istorijos.
• Stresas. Stresas nesukelia šizofrenijos. Tačiau tyrimai rodo, kad stresas pablogina jau sergančio šizofrenija paciento būklę.
• Priklausomybės nuo narkotikų ir kitų medžiagų. Alkoholis, nikotinas, narkotinės medžiagos nesukelia šizofrenijos. Tačiau kai kurios medžiagos gali sukelti psichozės epizodus jau sergantiems šia liga. Minėtos medžiagos taip pat gali sukelti į šizofreniją panašius simptomus sveikiems asmenims.
 

Taigi kol kas nėra žinoma tiksli šizofrenijos priežastis, bet šiandien aišku, kad...

Šizofrenija yra:
• Smegenų liga, pasireiškianti tam tikrais specifiniais simptomais, atsirandančiais dėl organinių ar biocheminių pokyčių smegenyse.
• Liga, kuri paprastai pirmą kartą nustatoma jauname – 16–25 m. amžiuje.
• Liga, gydoma medikamentais.
• Gerokai dažnesnė, nei žmonės mano – ja serga net 1 iš 100 žmonių.
• Liga, kuria sergantys žmonės gyvena įprastą gyvenimą.

Šizofrenija nėra:
• Asmenybės „skilimas“.
• Liga, išsivystanti dėl vaikystės traumų, blogo auklėjimo ar skurdaus gyvenimo.
• Nėra asmens nesėkmių ar sunkių išgyvenimų rezultatas.
 

Kaip šizofrenija pakeičia žmogaus gyvenimą?

Statistiniai duomenys rodo, kad apie ketvirtadalį sergančiųjų, kurie gydomi, pasveiksta maždaug per 5 m. Apie du trečdalius serga daug metų, protarpiais paūmėjant ligos simptomams, ir maždaug 10–15 proc. sergančiųjų serga sunkiai, liga pakeičia jų gyvenimą, jie tampa neįgalūs ar net miršta. Šizofrenija sergantys žmonės miršta anksčiau palyginti su bendra populiacija. Savižudybių skaičius tarp sergančiųjų šizofrenija 10–13 proc. didesnis nei bendroje populiacijoje.
 

Šizofrenijos simptomai

Ligos simptomus galima skirti į dvi dalis: pozityviuosius ir negatyviuosius.
Pozityvieji simptomai
Pozityviaisiais vadinami tokie simptomai, kurie atsiranda kaip papildomi požymiai, nebūdingi sveikiems asmenims. Vienas iš jų – tai haliucinacijos. Jos gali būti: klausos, regėjimo, taktilinės (lietimo), skonio, uoslės. Šizofrenija sergantysis gali girdėti balsus, kurių nėra; balsai paprastai girdimi galvoje; jie gali komentuoti, grasinti, kalbinti, perspėti. Ligoniui gali atrodyti, kad balsai viduje kalba taip garsiai, kad juos girdi net ir aplinkiniai. Kartais balsai nurodinėja, kaip elgtis, „valdo“ ligonį.
Kiti pozityvieji simptomai, būdingi sergančiajam šizofrenija, – kliedesiai. Tai yra klaidingi asmens įsitikinimai, neturintys realaus pagrindo ir nepaaiškinami kultūriniais ar religiniais asmens įsitikinimais. Kliedesiai gali būti įvairių temų. Sergantysis gali galvoti esąs persekiojamas, nuodijamas. Dažnai išsivysto poveikio kliedesys, tuomet asmuo mano, kad jį kažkas veikia elektra, bangomis, kad televizija ar radijas siunčia jam specialias žinias ir t.t. Būdinga tai, kad dažnai ligoniui atrodo, jog kaip tik artimas žmogus yra tas, kuris linki blogo, stengiasi pakenkti. Būdingas didybės kliedesys, kai asmuo ima manyti ir elgtis kaip koks nors labai ypatingas, žymus asmuo.
Taigi sergančiojo elgesys keičiasi, nes jis ima gyventi tarsi „nerealiame, pasikeitusiame pasaulyje“.
Negatyvieji simptomai
Šizofrenija sergantis žmogus ilgainiui keičiasi. Paprastai tai labiau pastebi aplinkiniai nei pats ligonis: jis tampa lėtesnis – lėčiau kalba, eina, sulėtėja jo mąstymas. Jis tampa uždaras, abejingesnis aplinkai, keičiasi gyvenimo ritmas (pvz., naktį budrus, o visą dieną miega). „Kūno kalba“ taip pat keičiasi. Tai ir yra vadinamieji negatyvieji simptomai, kartais dar vadinami deficito simptomais, nes iš tiesų tai yra motyvacijos, valios sumažėjimas, jie gali pasireikšti nestipriai ar labai stipriai. Negatyvieji simptomai nėra tokie akivaizdūs, kaip pozityvieji, tačiau jie pastovesni. Dažnai tokius negatyvius simptomus gana sunku nustatyti, ypač ligai vystantis ankstyvame amžiuje, kai jauni žmonės linkę eksperimentuoti keisdami savo gyvenimo stilių.
 

Gydymas

Šiandien nereikėtų žiūrėti į šią ligą su tokia baime, kuri galbūt buvo pagrįsta prieš 30 m. Specifinio vaisto nuo šizofrenijos nėra, bet ši liga sėkmingai ir veiksmingai gydoma. Kaip teigia JAV Psichikos sveikatos nacionalinė konsultacinė taryba, šios ligos gydymo rezultatai panašūs į gydymo nuo širdies ligų rezultatus.
Visų pirma, svarbu šizofreniją diagnozuoti kaip galima anksčiau, kad kuo anksčiau būtų pradėta gydyti. Tyrimai rodo, kad ankstyvas gydymas apsaugo nuo nepalankių ligos baigčių. Kai kuriems ligoniams gali tekti gydytis ligoninėje. Tai tie, kurie serga sunkiomis ligos formomis, pasireiškiančiomis kliedesiais, haliucinacijomis, turintys savižudiškų ketinimų, galintys kelti pavojų sau ar aplinkiniams, negalintys savimi pasirūpinti ir pan. Tokie ligoniai dažniausiai nesupranta savo ligos, jie nesupranta ir nėra pajėgūs savarankiškai vartoti vaistų namuose. Na, o, kaip žinoma, negydant ligonio būsena visada tik blogėja.
 

Kas yra vaistai nuo psichozės?

Smegenyse gaminasi reikalingos medžiagos – neurotransmiteriai. Sergant psichikos liga, sutrinka šių cheminių informacijos pernešėjų pusiausvyra. Antipsichoziniai vaistai (APV) normalizuoja sutrikusią neuromediatorių pusiausvyrą ir taip gydo ligą. Jais gydoma šizofrenija, kitos kilmės psichozės, taip pat asmenybės, elgesio sutrikimai, hipomanijos ar manijos būsena, demencija. Nedidelės kai kurių APV dozės veiksmingai gydo nerimą, įtampą, sujaudinimą.
Visus APV sąlyginai galima suskirstyti į senos kartos vaistus, dar dažnai vadinamus klasikiniais ar tipiniais antipsichotikais, ir į naujos kartos, arba atipinius, APV. Gerai žinomi pirmųjų atstovai: chlorpromazinas, haloperidolis, trifluoperazinas, sulpiridas ir daugelis kitų.
Dabartiniu metu vis dažniau skiriama atipinių APV, kurie yra pakankamai veiksmingi ir pasižymi silpnesniais šalutiniais poveikiais. Tačiau nėra gerai žinomi kai kurių iš šių vaistų ilgalaikio vartojimo šalutiniai poveikiai. Lietuvoje jau vartojami ir gerai žinomi atipiniai APV: klozapinas, amisulpridas, olanzapinas, risperidonas, kvetiapinas, ziprazidonas.
Yra įvairios vaistų formos – tabletės, skysta geriamoji forma, injekcijos (į veną, į raumenis), ilgalaikio poveikio vaistai, kurių nereikia vartoti kasdien.
 

Vaistų nuo psichozės šalutiniai poveikiai

Kiekvienas vaistas turi gydomąjį poveikį (jo siekiama skiriant konkretų vaistą) ir šalutinį – nepageidaujamą poveikį. Šalutinių poveikių turi ir APV. Dažniausi iš jų – judesių sutrikimai (ekstrapiramidiniai simptomai), svorio augimas, burnos džiūvimas, nerimas, drebulys, pablogėjęs regėjimas. Judesių sutrikimai būdingesni senesnės kartos APV. Tuo tarpu naujos kartos – atipiniai APV pasižymi mažesniais šalutiniais poveikiais ir geriau toleruojami. Tačiau netgi kai kurie naujesni vaistai, pvz., klozapinas, gali sukelti kraujo pokyčius, todėl jų vartojantiems reikia reguliariai tikrinti kraują. Yra naujos kartos APV, kurie gali paskatinti svorio augimą bei kitus medžiagų apykaitos sutrikimus. Todėl kiekvienam pacientui vaistas parenkamas individualiai, įvertinus šiuos aspektus ir aptarus jų riziką su gydytoju. Naujausi Lietuvoje pasirodę atipiniai APV (pvz., ziprazidonas, aripiprazolis) pasižymi ne tik mažesne judesių sutrikimų rizika, bet ir kitomis geresnėmis, medžiagų apykaitos netrikdančiomis savybėmis.