Šizofrenija. Kaip susidoroti su šeimą užklupusia krize?

Ūminė psichozė – krizė šeimoje

Viena sudėtingiausių situacijų, su kuria susiduria ligonio artimieji – ūminė psichozė. Tai būklė, kai žmogus netei-singai suvokia realybę, pvz., mato ar girdi tai, ko išties tikrovėje nėra.
Pažymėtina, jog šizofrenija sergantys pacientai pakankamai retai būna agresyvūs, nes jų realybės suvokimas būna sutrikęs tik iš dalies, t.y. tiek, kiek apima kliedesiai ir haliucinacijos. Šizofrenija sergantiems ligoniams visada išlieka ir dalis jų sveikos asmenybės.
Tačiau kartu pabrėžtina, kad psichozės metu ligonio elgesys gali būti ne tik neįprastai keistas, kartais netgi ir grėsmingas, pavojingas pačiam sau ir aplinkiniams. Reikia tiesiog suvokti, jog sergantysis šizofrenija dažniausiai nesuvokia, kad yra ligonis, todėl ūminiu periodu neretai būna labai sunku įkalbėti jį gydytis. Tačiau tais atvejais, kai ligonis apimtas sunkių kliedesių ir haliucinacijų ir turi rimtų polinkių į savižudybę ar nesugeba pasirūpinti savimi, būtina gydyti stacionare.
 

Ligos paūmėjimas

Labai retai ar net niekada nebūna taip, kad ligonis staiga netikėtai praranda savo minčių, jausmų ar elgesio kontrolę. Šeimos nariai, draugai, kiti artimieji paprastai pastebi pirmuosius nerimą keliančius ir prasidedančią psichozę signalizuojančius simptomus: nemigą, keistą elgesį, padidėjusį įtarumą, uždarumą, nemotyvuotus, neadekvačius jausmų protrūkius ir kt.
Ligos paūmėjimo priežastis paprastai yra ta, kad pacientas nustoja vartoti vaistų, todėl tokiais atvejais pirmiausia reiktų paraginti pacientą apsilankyti pas gydytoją. Jei toks paraginimas nesulaukia sėkmės (kuo labiau ligonis grimzta į psichozę, tuo sunkiau šį ketinimą bus įvykdyti), artimiesiems reiktų patiems pasikalbėti su gydytoju, papasakoti besiklostančią situaciją, pasitarti.
 

Atkryčio požymiai

Ankstyvajame psichozės vystymosi etape dažnai galima padėti pacientui ir išvengti artėjančios krizės, todėl labai svarbu išmokti atpažinti ligos atkryčio požymius.
Žmonėms dažnai sunku apibrėžti pirmuosius – ankstyvuosius ligos paūmėjimo požymius. Atrodo, jog ligonio elgesys neišeina už „normos“ ribų ir sunku paaiškinti, kas yra „ne taip“, bet tokiais atvejais atsiranda švelni, miglota nuojauta, kad vis dėlto elgesys kažkoks pasikeitęs, neįprastas. Ką dažniausiai mini artimieji, klausiant juos apie ligonio elgesio, sveikatos pasikeitimus dar iki išsivystant psichozei:
• Didžiulis nuovargis, mieguistumas ar nemiga (dažniau)
• Nesugebėjimas susikaupti ir išspręsti paprastas užduotis, padidėjęs užmaršumas
• Pamokų, paskaitų, darbo nelankymas, praleidimas
• Mokymosi, sporto ir kt. pasiekimų rezultatų blogėjimas
• Emocinis šaltumas ir abejingumas net labai svarbiose situacijose
• Apsileidimas, nesirūpinimas savo išvaizda arba, priešingai – rengimasis neįprastai, ekscentriškai
• Dažnos ir (kartais) ilgos kelionės, neturinčios jokio tikslo ir prasmės
• Narkotikų, alkoholio vartojimas
• Neadekvačiai padidėjęs susidomėjimas dvasiniais, religiniais klausimais
• Keistas, ekscentriškas elgesys
• Netinkamas, neadekvatus juokas

• Keistos pozos
• Sumažėjęs pakantumas įžeidimams ir įskaudinimams
• Gausus, tačiau beprasmis ir betikslis rašymas
• Nesugebėjimas išreikšti jausmus
• Neturintys logikos posakiai
• „Specialus“ pacientų kalbėjimas, parenkant savotiškus simbolius (žodžius, frazes)
• Ilgas, sudėtingas, beprasmis, neturintis suprantamos minties kalbėjimas
• Padidėjęs jautrumas išorės dirgikliams (triukšmui, šviesai)
 

Psichozė

Realybė tokia, kad dauguma šeimų, kuriose yra sergantysis šizofrenija, taip pat išgyvena krizę, t.y. susiduria su ūmine psichoze. Šizofrenija sergantis pacientas gali būti pavojingas tiek sau, tiek aplinkiniams jau pradinėje ligos fazėje. Šiais atvejais pats pagrindinis dalykas – šeimos narių saugumas. Kad ir kaip būtų išsigandę, jie privalo stengtis išlikti šaltakraujiški, ramūs ir siekti, kad giminaičiui būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Reikia suprasti, kad ligonis gyvena „pasikeitusioje realybėje“. Jis pats gali būti sujaudintas ar išsigandęs kitokių savo jausmų, neįprastų jutimų, to, kad negali kontroliuoti savo minčių, ar to, ką „mato“, „girdi“. „Balsai“ gali duoti grasinančias komandas, jie netgi gali „užvaldyti“ ligonį. Pastarajam gali atrodyti, kad įjungtas TV siunčia įsakymus veikti, kambarys gali būti pripildytas nuodingų dujų, o ant langų šliaužioja šimtai gyvačių. Įsivaizduokite tai ir suprasite, kokia įtampa ir baimė apėmusi ligonį ir koks neprognozuojamas gali būti jo elgesys, nulemtas šios pasikeitusios, nerealios, liguistos aplinkos, pvz., jis gali imti daužyti langus, kad „užmuštų gyvates“.
 

Elgesio taktika būnant greta žmogaus, sergančio psichoze

Dažnai artimieji pasimeta, neįvertina sergančio žmogaus psichikos ypatybių, bei to, kad jis gyvena kitoje, sveikam žmogui nesuprantamoje „realybėje“. Tokiu atveju reikia stengtis išlikti ramiam, tačiau nereikia manyti, jog artimieji gali ar turi susitvarkyti su psichozės apimtu žmogumi. Jam būtina specializuota – psichiatrinė medicinos pagalba. Tačiau tol, kol ji atvyks, artimiesiems teks kurį laiką praleisti su ligoniu. Žemiau išvardinti patarimai gali padėti išlikti saugesniems:
• Nereikėtų ginčytis ir diskutuoti haliucinacijų ir kliedesių tema. Visu savo elgesiu stengtis išlaikyti ligonio dėmesį realybėje
• Nerodyti susierzinimo ar pykčio
• Negrasinti. Tai gali būti suprasta kaip jėgos panaudojimas ir išprovokuoti agresiją
• Nešaukti. Jei psichoze sergantis ligonis negirdi aplinkinių ar nekreipia į juos dėmesio, tai ne dėl to, kad būtų sutrikusi jo klausa. Gal jis klausosi nesamų garsų ar balsų („klausos haliucinacijos“) arba yra paskendęs liguistuose pergyvenimuose („kliedėjimo idėjose“)
• Nekritikuoti ligonio. Tai neduos nieko gero, tik gali pabloginti esamą situaciją
• Nereiktų pradėti ginčų šeimoje. Tai tikrai netinkamas laikas ieškoti priežasčių ar kaltų, įrodinėti, kas buvo teisus
• Nevertėtų stovėti priešais ligonį, jei jis sėdi. Geriau atsisėsti nuošaliau
• Geriau vengti ilgalaikio tiesioginio akių kontakto. Neliesti ligonio
• Vengti nereikalingų prašymų ar įsakymų ligoniui. Tai padės jam jaustis bent kiek „kontroliuojančiu situaciją“
• Nereikia užrakinti ar užblokuoti išėjimo. Vengti atsidurti ligoniui ant kelio link išėjimo, tačiau kartu visada reikia turėti galimybę išeiti
• Nedelsiant išjungti viską, kas gali atitraukti dėmesį, erzinti (TV, radiją)
• Elgtis taip, kad ligonis suvoktų, jog jį supranta
• Kalbėti ramiai, tvirtai ir paprastai
 

Gydymo svarba

Gydydami ligonį gydytojai parenka tinkamiausią vaistą pagal ligos pasireiškimo simptomus, bendrą ligonio būklę, gretutines ligas. Džiugu, kad dabartiniu metu galima pasirinkti pačių geriausių visame pasaulyje vartojamų ir pripažintų vaistų sergantiesiems šizofrenija.
Kalbant apie klasikinius (arba senuosius) vaistus nuo psichozės, prisimintina, kad jie sukelia daug nepageidaujamų poveikių, tokių kaip pernelyg stiprus slopinimas, burnos džiūvimas, vidurių užkietėjimas, dažnai pasitaiko raumenų kaustymas, padidėja prolaktino kiekis kraujyje, sutrinka pacientų seksualinės funkcijos ir kt. Dėl varginančių šalutinių vaisto poveikių nemaža šių vaistų gaunančių pacientų dalis savavališkai nusprendžia nutraukti gydymą ir dėl to patiria ligos atkryčius.
Atsiradus pirmiesiems atipiniams (naujos kartos) vaistams nuo psichozės, prasidėjo nauja šizofrenijos gydymo era. Pacientai, gydomi naujaisiais vaistais, patiria daug mažiau nepageidaujamų poveikių arba pastarieji yra daug švelnesni. Ypač sumažėjo sunkaus raumenų kaustymo atvejų. Tačiau dalis naujųjų vaistų nuo psichozės gali paskatinti pavojingus širdies ligų rizikos veiksnius (antsvorį, cukrinį diabetą) bei būti cholesterolio kiekio kraujyje padidėjimo priežastimi.
Lietuvoje jau keletą metų šizofrenija gydoma nauju kompensuojamu vaistu nuo psichozės – ziprazidonu (Zeldox). Šis naujas medikamentas ne tik pasižymi veiksmingumu, bet yra ir pakankamai saugus: jis nedidina kūno svorio ir cholesterolio kiekio kraujyje, nesusijęs su cukrinio diabeto išsivystymu, kelia mažesnę hiperprolaktinemijos (hormono prolaktino kiekio padidėjimas kraujyje) riziką. Jis tinka ūminei psichozei gydyti, taip pat padeda ir tais atvejais, kai sergant šizofrenija pasireiškia depresijos simptomų, nes turi aktyvinamąjį poveikį. Taigi Zeldox išties padeda išspręsti daug su šizofrenijos gydymo saugumu susijusių klausimų.
 

Pabaiga, arba „kaltų nėra“

Ši liga paženklinta savotišku ženklu, todėl ta diena, kai šeimoje kažkam diagnozuojama šizofrenija, nėra lengva. Tai paprastai sukrečia šeimą, iškelia daugybę klausimų, bandoma ieškoti šios situacijos priežasčių. Tai yra suprantama ir normalu. Žmogus visada nori aiškumo, nori, kad būtų atsakyta į iškilusius klausimus, išsklaidytos abejonės. Bet tokiu atveju svarbu nekaltinti savęs ir neieškoti kaltų aplinkui. Iš tiesų apie ūminių psichozių priežastis dar žinoma labai nedaug, dar mažiau ištirta, kodėl taip smarkiai pasikeičia kai kurių ligonių elgesys. Reikia suprasti, kad teks sužinoti ir išmokti daug naujų dalykų, daug ką įvertinti naujai, galbūt net pakeisti nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Tačiau atsimintina, kad visada turi likti vietos tam, kas teikė linksmybių, malonumo. Geriausiai susitvarko tos šeimos, kurios sau ir sergančiajam kelia realius reikalavimus. Žinoma, visa tai nevyksta greitai ir lengvai. Tačiau šiandien tiksliai žinoma ir labai svarbu viena: reguliarus medikamentų vartojimas bei artimųjų palaikymas smarkiai sumažina ligos atkryčio pavojų. 

Ligos paūmėjimas

Labai retai ar net niekada nebūna taip, kad ligonis staiga netikėtai praranda savo minčių, jausmų ar elgesio kontrolę. Šeimos nariai, draugai, kiti artimieji paprastai pastebi pirmuosius nerimą keliančius ir prasidedančią psichozę signalizuojančius simptomus: nemigą, keistą elgesį, padidėjusį įtarumą, uždarumą, nemotyvuotus, neadekvačius jausmų protrūkius ir kt.
Ligos paūmėjimo priežastis paprastai yra ta, kad pacientas nustoja vartoti vaistų, todėl tokiais atvejais pirmiausia reiktų paraginti pacientą apsilankyti pas gydytoją. Jei toks paraginimas nesulaukia sėkmės (kuo labiau ligonis grimzta į psichozę, tuo sunkiau šį ketinimą bus įvykdyti), artimiesiems reiktų patiems pasikalbėti su gydytoju, papasakoti besiklostančią situaciją, pasitarti.
 

Atkryčio požymiai

Ankstyvajame psichozės vystymosi etape dažnai galima padėti pacientui ir išvengti artėjančios krizės, todėl labai svarbu išmokti atpažinti ligos atkryčio požymius.
Žmonėms dažnai sunku apibrėžti pirmuosius – ankstyvuosius ligos paūmėjimo požymius. Atrodo, jog ligonio elgesys neišeina už „normos“ ribų ir sunku paaiškinti, kas yra „ne taip“, bet tokiais atvejais atsiranda švelni, miglota nuojauta, kad vis dėlto elgesys kažkoks pasikeitęs, neįprastas. Ką dažniausiai mini artimieji, klausiant juos apie ligonio elgesio, sveikatos pasikeitimus dar iki išsivystant psichozei:
• Didžiulis nuovargis, mieguistumas ar nemiga (dažniau)
• Nesugebėjimas susikaupti ir išspręsti paprastas užduotis, padidėjęs užmaršumas
• Pamokų, paskaitų, darbo nelankymas, praleidimas
• Mokymosi, sporto ir kt. pasiekimų rezultatų blogėjimas
• Emocinis šaltumas ir abejingumas net labai svarbiose situacijose
• Apsileidimas, nesirūpinimas savo išvaizda arba, priešingai – rengimasis neįprastai, ekscentriškai
• Dažnos ir (kartais) ilgos kelionės, neturinčios jokio tikslo ir prasmės
• Narkotikų, alkoholio vartojimas
• Neadekvačiai padidėjęs susidomėjimas dvasiniais, religiniais klausimais
• Keistas, ekscentriškas elgesys
• Netinkamas, neadekvatus juokas
• Keistos pozos
• Sumažėjęs pakantumas įžeidimams ir įskaudinimams
• Gausus, tačiau beprasmis ir betikslis rašymas
• Nesugebėjimas išreikšti jausmus
• Neturintys logikos posakiai
• „Specialus“ pacientų kalbėjimas, parenkant savotiškus simbolius (žodžius, frazes)
• Ilgas, sudėtingas, beprasmis, neturintis suprantamos minties kalbėjimas
• Padidėjęs jautrumas išorės dirgikliams (triukšmui, šviesai)
 

Psichozė

Realybė tokia, kad dauguma šeimų, kuriose yra sergantysis šizofrenija, taip pat išgyvena krizę, t.y. susiduria su ūmine psichoze. Šizofrenija sergantis pacientas gali būti pavojingas tiek sau, tiek aplinkiniams jau pradinėje ligos fazėje. Šiais atvejais pats pagrindinis dalykas – šeimos narių saugumas. Kad ir kaip būtų išsigandę, jie privalo stengtis išlikti šaltakraujiški, ramūs ir siekti, kad giminaičiui būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Reikia suprasti, kad ligonis gyvena „pasikeitusioje realybėje“. Jis pats gali būti sujaudintas ar išsigandęs kitokių savo jausmų, neįprastų jutimų, to, kad negali kontroliuoti savo minčių, ar to, ką „mato“, „girdi“. „Balsai“ gali duoti grasinančias komandas, jie netgi gali „užvaldyti“ ligonį. Pastarajam gali atrodyti, kad įjungtas TV siunčia įsakymus veikti, kambarys gali būti pripildytas nuodingų dujų, o ant langų šliaužioja šimtai gyvačių. Įsivaizduokite tai ir suprasite, kokia įtampa ir baimė apėmusi ligonį ir koks neprognozuojamas gali būti jo elgesys, nulemtas šios pasikeitusios, nerealios, liguistos aplinkos, pvz., jis gali imti daužyti langus, kad „užmuštų gyvates“.
 

Elgesio taktika būnant greta žmogaus, sergančio psichoze

Dažnai artimieji pasimeta, neįvertina sergančio žmogaus psichikos ypatybių, bei to, kad jis gyvena kitoje, sveikam žmogui nesuprantamoje „realybėje“. Tokiu atveju reikia stengtis išlikti ramiam, tačiau nereikia manyti, jog artimieji gali ar turi susitvarkyti su psichozės apimtu žmogumi. Jam būtina specializuota – psichiatrinė medicinos pagalba. Tačiau tol, kol ji atvyks, artimiesiems teks kurį laiką praleisti su ligoniu. Žemiau išvardinti patarimai gali padėti išlikti saugesniems:
• Nereikėtų ginčytis ir diskutuoti haliucinacijų ir kliedesių tema. Visu savo elgesiu stengtis išlaikyti ligonio dėmesį realybėje
• Nerodyti susierzinimo ar pykčio
• Negrasinti. Tai gali būti suprasta kaip jėgos panaudojimas ir išprovokuoti agresiją
• Nešaukti. Jei psichoze sergantis ligonis negirdi aplinkinių ar nekreipia į juos dėmesio, tai ne dėl to, kad būtų sutrikusi jo klausa. Gal jis klausosi nesamų garsų ar balsų („klausos haliucinacijos“) arba yra paskendęs liguistuose pergyvenimuose („kliedėjimo idėjose“)
• Nekritikuoti ligonio. Tai neduos nieko gero, tik gali pabloginti esamą situaciją
• Nereiktų pradėti ginčų šeimoje. Tai tikrai netinkamas laikas ieškoti priežasčių ar kaltų, įrodinėti, kas buvo teisus
• Nevertėtų stovėti priešais ligonį, jei jis sėdi. Geriau atsisėsti nuošaliau
• Geriau vengti ilgalaikio tiesioginio akių kontakto. Neliesti ligonio
• Vengti nereikalingų prašymų ar įsakymų ligoniui. Tai padės jam jaustis bent kiek „kontroliuojančiu situaciją“
• Nereikia užrakinti ar užblokuoti išėjimo. Vengti atsidurti ligoniui ant kelio link išėjimo, tačiau kartu visada reikia turėti galimybę išeiti
• Nedelsiant išjungti viską, kas gali atitraukti dėmesį, erzinti (TV, radiją)
• Elgtis taip, kad ligonis suvoktų, jog jį supranta
• Kalbėti ramiai, tvirtai ir paprastai
 

Gydymo svarba

Gydydami ligonį gydytojai parenka tinkamiausią vaistą pagal ligos pasireiškimo simptomus, bendrą ligonio būklę, gretutines ligas. Džiugu, kad dabartiniu metu galima pasirinkti pačių geriausių visame pasaulyje vartojamų ir pripažintų vaistų sergantiesiems šizofrenija.
Kalbant apie klasikinius (arba senuosius) vaistus nuo psichozės, prisimintina, kad jie sukelia daug nepageidaujamų poveikių, tokių kaip pernelyg stiprus slopinimas, burnos džiūvimas, vidurių užkietėjimas, dažnai pasitaiko raumenų kaustymas, padidėja prolaktino kiekis kraujyje, sutrinka pacientų seksualinės funkcijos ir kt. Dėl varginančių šalutinių vaisto poveikių nemaža šių vaistų gaunančių pacientų dalis savavališkai nusprendžia nutraukti gydymą ir dėl to patiria ligos atkryčius.
Atsiradus pirmiesiems atipiniams (naujos kartos) vaistams nuo psichozės, prasidėjo nauja šizofrenijos gydymo era. Pacientai, gydomi naujaisiais vaistais, patiria daug mažiau nepageidaujamų poveikių arba pastarieji yra daug švelnesni. Ypač sumažėjo sunkaus raumenų kaustymo atvejų. Tačiau dalis naujųjų vaistų nuo psichozės gali paskatinti pavojingus širdies ligų rizikos veiksnius (antsvorį, cukrinį diabetą) bei būti cholesterolio kiekio kraujyje padidėjimo priežastimi.
Lietuvoje jau keletą metų šizofrenija gydoma nauju kompensuojamu vaistu nuo psichozės – ziprazidonu (Zeldox). Šis naujas medikamentas ne tik pasižymi veiksmingumu, bet yra ir pakankamai saugus: jis nedidina kūno svorio ir cholesterolio kiekio kraujyje, nesusijęs su cukrinio diabeto išsivystymu, kelia mažesnę hiperprolaktinemijos (hormono prolaktino kiekio padidėjimas kraujyje) riziką. Jis tinka ūminei psichozei gydyti, taip pat padeda ir tais atvejais, kai sergant šizofrenija pasireiškia depresijos simptomų, nes turi aktyvinamąjį poveikį. Taigi Zeldox išties padeda išspręsti daug su šizofrenijos gydymo saugumu susijusių klausimų.
 

Pabaiga, arba „kaltų nėra“

Ši liga paženklinta savotišku ženklu, todėl ta diena, kai šeimoje kažkam diagnozuojama šizofrenija, nėra lengva. Tai paprastai sukrečia šeimą, iškelia daugybę klausimų, bandoma ieškoti šios situacijos priežasčių. Tai yra suprantama ir normalu. Žmogus visada nori aiškumo, nori, kad būtų atsakyta į iškilusius klausimus, išsklaidytos abejonės. Bet tokiu atveju svarbu nekaltinti savęs ir neieškoti kaltų aplinkui. Iš tiesų apie ūminių psichozių priežastis dar žinoma labai nedaug, dar mažiau ištirta, kodėl taip smarkiai pasikeičia kai kurių ligonių elgesys. Reikia suprasti, kad teks sužinoti ir išmokti daug naujų dalykų, daug ką įvertinti naujai, galbūt net pakeisti nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Tačiau atsimintina, kad visada turi likti vietos tam, kas teikė linksmybių, malonumo. Geriausiai susitvarko tos šeimos, kurios sau ir sergančiajam kelia realius reikalavimus. Žinoma, visa tai nevyksta greitai ir lengvai. Tačiau šiandien tiksliai žinoma ir labai svarbu viena: reguliarus medikamentų vartojimas bei artimųjų palaikymas smarkiai sumažina ligos atkryčio pavojų.