Tik nesustok, širdie

Apgaulingas krūtinės duobutės skausmas

Vienos Kauno bendrovės vadovas Valdemaras Filipavičius visą gyvenimą prisimins ne tik savo gimimo dieną, bet ir 2010 gegužės 17-ąją. Jos išvakarėse vyriškis prastai jautėsi, skaudėjo maždaug ties krūtinės duobute. Kadangi jį neretai kamuodavo virškinimo sutrikimai, vyriškis pamanė, kad tai dėl skrandžio, ir išgėrė įprastų virškinimą gerinančių vaistų. Laukiamo pagerėjimo nebuvo.
Suabejojęs, ar blogos savijautos priežastis yra būtent ši, anksti ryte paskambino savo šeimos gydytojai, pasitarė, kokių tyrimų reikėtų, ir pasiryžo tą pat dieną visus juos atlikti. Pirmiausia nuvažiavo į darbą, kaip vadovas sutvarkė kai kuriuos reikalus, tada pasuko į polikliniką. Pakeliui užvažiavo į vaistinę nusipirkti nitroglicerino – tai padaryti patarė gydytoja. Tačiau įsigyti šių vaistų vyriškis nespėjo – staiga sukniubo gatvėje prie vaistinės laiptų.

Gaivino atsitiktinis praeivis

Tada viskas vyko kaip kokiame filme: kažkas iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir ten pat, vietoje, pradėjo jį gaivinti. Greitosios medicinos pagalbos automobilis atvyko per 3–5 minutes.
V.Filipavičius sakė, kad jį saugojo apvaizda: jis sukniubo sankryžoje, kuri nuo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų tėra maždaug už 3 kilometrų, kažkas tą pat akimirką pradėjo jį gaivinti. Labai greitai vyras pateko į klinikų reanimacijos skyrių.
Kone po pusmetį trukusio gydymo ligoninėje ir reabilitacijos vyriškis grįžo į darbą.
„Įmonės vadovų darbas toks, kad negali leisti sau atsipalaiduoti. Kai kuriuos reikalus teko tvarkyti ir gydantis“, – sakė 36-metis.

Ką liga pakeitė jo gyvenime? Kiek pasvarstęs, Voldemaras ištarė, kad tokia patirtis labai aiškiai parodė, jog darbas nėra svarbiausia vertybė, nors jis dažnai nustumia šalin kitus, svarbesnius dalykus. Reikia daugiau skirti dėmesio savo sveikatai, artimiems žmonėms, draugams.
 

Laimingų sutapimų virtinė

Vyriškis nesitiki tokios optimistinės infarkto baigties, jeigu jis būtų ištikę namuose ar darbe, – jis gyvena miesto pakraštyje, greitoji taip greitai nebūtų atlėkusi, jo butas 8 aukšte, pakilti ir nusileisti į jį užtrunka pakankamai ilgai, su neštuvais į liftą žmogaus neįneši, be to, namiškiai nemoka gaivinti, atlikti dirbtinio kvėpavimo ir išorinio širdies masažo. Darbovietėje irgi kiltų panašių keblumų. Laimingų sutapimų virtinė ir judri sankryža tąkart jam buvo didžiausias šansas išgyventi ir įveikti infarktą.
V.Filipavičius neabejojo, kad, ištikus infarktui prie vaistinės, jį gaivinti puolėsi būtent vaistininkės. Tačiau, kai pasveikinęs su gėlėmis rankose atėjo į vaistinę padėkoti už skubiai suteiktą pirmąją pagalbą, sužinojo, kad jį gaivinti puolėsi ne jos, o kažkas iš atsitiktinių praeivių. Net neaišku, kas būtent kas tai padarė: atliko dirbtinį kvėpavimą ir išorinį širdies masažą, o, atvažiavus greitajai medicinos pagalbai, tyliai nuėjo į šalį, smarkiai padidinęs šansą žmogui išgyventi.
 

Būna ir gaivinimo naujovių

V.Filipavičius savo sėkmingo gaivinimo istoriją papasakojo konferencijoje „Gaivinimo ir skubiosios medicinos naujovės – 2010 m. rekomendacijos“. Joje su daugiau kaip 1800 susirinkusių įvairių specialybių gydytojų, slaugytojų, susiduriančių su gaivinimu savo darbe, aptartos skubiosios pagalbos rekomendacijos, kurias 2010 m. gruodį pateikė Tarptautinis gaivinimo komitetas (ILCOR. Jį sudaro Amerikos širdies asociacija, Europos gaivinimo taryba ir kitų šalių medikų organizacijos).
Kas penkerius metus jis atnaujina suaugusiojo, vaiko ir naujagimio gaivinimo standartą, atsižvelgdamas į naujausių mokslinių tyrimų duomenis.
Paklausti, kodėl gaivinimo standartai atnaujinami kas 5 metus, nors žmogaus fiziologija nesikeičia, garbūs šalies medikai nusišypsoję pastebėjo, kad dabartiniai rekomendacijų pakeitimai apima visų pirma gaivinimo technikos naujoves, pavyzdžiui, defibiliatorių naudojimą viešose vietose, ir yra kiek palengvinti, skirti tam, kad kuo daugiau visuomenės narių ryžtųsi teikti skubią pirmąją pagalbą. Itin daug mokslinio tyrimo rezultatų rodo, kad didžiausia bėda, ištikus nelaimei, yra pavėluotai pradėtas gaivinimas.
 

Esminės naujienos ir skirtumai

Lietuvoje kol kas oficialiai galioja 2000-ųjų tarptautinis gaivinimo standartas. Esminė 2010-ųjų naujovė yra ta, jog įprastą gaivinimo seką: kvėpavimo takų atvėrimas – oro įpūtimas – krūtinės paspaudimai – keičia nauja, kur pirmoje vietoje yra krūtinės paspaudimai. Teigiama, kad jei žmogus nemoka, negali ar nenori dėl kokių nors priežasčių atlikti oro įpūtimų, vien krūtinės paspaudimai gali padėti išsaugoti gyvybę iki atvyks greitoji medicinos pagalba.
Vaikų ir suaugusiųjų gaivinimo principai skiriasi, mat, skirtingai nei suaugusiesiems, dėl fiziologinių savybių vaikams dažniausiai pirma sustoja kvėpavimas, ne širdis. Todėl ir vaiko gaivinimas pradedamas nuo kvėpavimo takų atvėrimo ir oro įpūtimo. Oro įpūtus du kartus, krūtinės ląsta turi būti spaudžiama 15 kartų.
 

Pirmųjų sekundžių svarba

Kaip minėta, ištikus staigiai mirčiai, įvykio liudininkams nedelsiant pradėjus gaivinti žmogų, jo šansai išgyventi padidėja 2–3 kartus.
„Ištikus nelaimei, greta esantis žmogaus gali išgelbėti gyvybę. Didžiausia klaida yra nieko nedaryti ir pasyviai laukti medikų pagalbos“, – akcentavo Lietuvos Skubiosios medicinos draugijos pirmininkas Dinas Vaitkaitis.
Lietuvos kardiologijos draugijos prezidentas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius prof. Remigijus Žaliūnas teigė, kad kraujagyslių ligos – vienos iš pagrindinių mirties priežasčių. Europos Sąjungoje dėl jų kasmet miršta apie du milijonus žmonių. Neretai šios ligos prasideda staiga, mirtis paprastai ištinka per kelias valandas nuo simptomų pradžios. Nustatyta, jog, ištikus staigiai mirčiai, 30 proc. atvejų greitoji medicinos pagalba yra sunkiai prieinama, geriausiai gali padėti aplinkiniai. Lietuvoje, ištikus staigiai mirčiai, atgaivinama tik apie 5 proc. ligonių, šis skaičius gerokai padidėtų, jei visuomenė būtų pasirengusi suteikti pirmąją pagalbą.
Lietuvos širdies asociacijos vadovas doc. dr. Pranas Šerpytis pastebėjo, kad Lietuvoje kasmet per tūkstantį žmonių nuo širdies ir kraujagyslių ligų miršta, net nepasiekę ligoninių. Jei visuomenė būtų geriau pasirengusi suteikti skubią pagalbą, būtų atgaivinta gerokai daugiau nei 5 proc. ligonių.
P. Šerpyčio nuomone, visose masinio žmonių susidūrimo vietose, pavyzdžiui, didžiuosiuose prekybos centruose, sporto ir pramogų arenose turėtų būti defibriliatoriai, kaip įprasta Vakarų šalyse. „Žinoma, ne visus žmones įmanoma išgelbėti, bet tada gyvybių būtų išsaugota daug daugiau“,– sakė Lietuvos širdies asociacijos vadovas.
 

Negalima delsti

Medikai ir klinikinę mirtį išgyvenę žmonės, likę gyvi tik dėl laiku ir teisingai suteiktos skubiosios pagalbos, akcentuoja tą patį – rizikos susižaloti ar būti sužalotam, susirgti ar patirti nelaimingą atsitikimą yra kasdien, o mokėjimas suteikti pirmąją pagalbą gali išgelbėti gyvybę, sumažinti kančias. Todėl kiekvienas privalėtų mokėti ją teikti.
Beje, pastebėta ir tai, kad pirmosios medicinos pagalbos teikimo įgūdžius būtina atnaujinti kas dvejus trejus metus, antraip jie paprasčiausiai primirštami.
Vis dėlto kas lemia, kad vieni pirmosios medicinos pagalbos kursus išklausę žmonės drįsta padėti nelaimės ištiktam, o kiti – ne? Matyt, žmogaus charakteris, temperamentas, altruizmas, gebėjimas įveikti baimę. Tačiau, ištikus nelaimei, dažnai greta būna artimųjų, o prisišaukti medikų per kelias minutes paprasčiausiai neįmanoma, tad nelieka ir tos galimybės dvejoti, būtina padėti. Juk užspringusiam žmogui būtina padėti per 3, klinikinės mirties ištiktam asmeniui – per 7 minutes. Todėl neprofesionalios pirmosios pagalbos suteikimas ypač svarbu. Pavyzdžiui, Vokietijoje to mokyti pradedama jau ikimokyklinėse įstaigose.