Senatvinė demencija – ar tai neišvengiama?

Mano mama visuomet buvo aktyvus žmogus, įgijusi aukštąjį išsilavinimą, dirbo vadovaujamą darbą. Dabar ji sunyko, atsiribojo nuo pasaulio, nebesugeba savarankiškai tvarkytis. Jai 78 m. Gydytojas, į kurį kreipiausi, visus šiuos simptomus pavadino senatvine demencija. Tai esą normalu ir nėra ko blaškytis. Norėjau pasiteirauti, ar iš tiesų senatvinė demencija metams bėgant neišvengiama? Daugiau teko girdėti apie Alzheimerio liga. Kuo skiriasi senatvinė demencija nuo Alzheimerio ligos? Ar ligoms atskirti riekia atlikti kokių papildomų tyrimų? Vanda M. Mažeikiai
 

Atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos docentas ir VUL Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytojas neurologas Gintaras Kaubrys.
Visuomenė sensta, o senatvėje blogėja atmintis, orientacija, suvokimas. Blogėjanti atmintis gali būti pirmasis Alzheimerio ligos požymis. Ji yra dažniausiai pasitaikantis silpnaprotystės (demencijos) tipas ir sudaro apie 60 proc. visų demencijos atvejų.
Kita stambi demencijų grupė – kraujagyslinės demencijos, kurių dažniausia priežastis – smegenų insultas. Ilgėjant gyvenimo trukmei, sergančiųjų demencija skaičius sparčiai didėja ir kas penkeri metai dvigubėja.
Senatvinės demencija – nėra atskira liga kaip, pvz., Alzheimerio liga, kraujagyslinė demencija ar Levi kūnelių liga. Tai bendras skėtinis terminas, kuriuo apibūdinamos visos demencijos, pasireiškiančios vyresniame amžiuje.
Iš tiesų, labai retai demencija pasireiškia jauname amžiuje. Jaunam žmogui demencija gali vystytis sergant viena iš kempinligių, t.y. naujuoju spongiforminės encefalopatijos variantu (žmonių sponginė encefalopatija žinoma kaip Creutzfeldto- Jakobo ligos naujasis variantas). Tačiau tai yra be galo reta liga, ir Lietuvoje nėra žinoma nė vieno sergančiojo tokia liga.
Taip pat įvairaus amžiaus žmonės gali susirgti alkoholine demencija. Tačiau dauguma demencijos formų – Alzheimerio liga, kraujagyslinė demencija, Levi kūnelių liga ir kt. – pasireiškia sulaukus 65-erių ir vyresniems.
Kartkartėmis terminas „senatvinė demencija“ vartojamas ir ligai pavadinti, nes dar yra preparatų, kurių indikacijose rašoma, jog jie skirti senatvinei demencijai gydyti.
Kita vertus, gydytojas visuomet turėtų stengtis nustatyti konkretesnę demencijos formą, nes nuo to priklausys ir koks gydymas bus parinktas. Juk vienaip gydysime Alzheimerio ligą ir visai kitaip kraujagyslinę ar kitokią demenciją.
Taip pat noriu pabrėžti, kad vien dėl pagyvenusio amžiaus ar senatvės demencija neatsiranda. Ir jeigu vyresnio amžiaus žmogus neserga jokia konkrečia neurodegeneracine liga, galinčia sukelti demenciją, jam šis sutrikimas ir nesivystys. Taigi senatvė – nėra demencijos priežastis.
Be abejo, metams bėgant kai kurios pažintinės funkcijos vis dėlto truputėlį blogėja: sulėtėja reakcija, galbūt šiek tiek silpnėja įsiminimo galimybės. Bet šiaip normalus kognityvinis senėjimas nėra bloginantis pažintines funkcijas, o atmintis blogėja daugiau kiekybės (mažesnės įsiminimo apimtys), bet ne kokybės prasme. Toks su amžiumi susijęs pablogėjimas nerodo ligos. Beje, yra įdomių duomenų, psichologų atliktų tyrimų rezultatų, kurie parodo, kad socialinis mąstymas senatvėje gali būti netgi geresnis negu jaunystėje.
Taigi demencija – tai klinikinis sindromas, pasireiškiantis įgytu pažintinių funkcijų sutrikimu, tačiau pakankamai sunkiu ir giliu, kad sutrikdytų kasdienę veiklą. Todėl gydytojas turėtų išsiaiškinti, ar vargina tik vienas atminties sutrikimas, ar yra daugiau – atminties, skaičiavimo, dėmesio, kalbos ir kitų kognityvinių sutrikimų. Ir kiekvienu konkrečiu atveju atlikti visą būtiną diagnostiką, kad būtų nustatyta konkreti liga, o ne rašyti vietoje diagnozės bendrą pavadinimą – senatvinė demencija.
Mano požiūriu, Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama demencijoms tiek kraujagyslinėms, tiek kitos kilmės. Jeigu pacientui, tarkim, paralyžiuota ranka, tuomet kiekvienas medikas tai vertina kaip rimtą ligą, kurią būtina diagnozuoti ir gydyti. Tačiau jeigu sutrinka pažintinės funkcijos ar atmintis, šie negalavimai kažkodėl nelaikomi svarbiais ir reikalaujančiais gydymo ar prevencijos priemonių.
Šeimos gydytojas pirmas pasitinka sunegalavusį pacientą. Būtų idealu, jeigu šeimos gydytojas nepraleistų paciento skundų dėl pablogėjusios atminties, dėl kitų kognityvinių sutrikimų ir įtartų demenciją.

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai