Vakcinacija - veiksminga asmens ir visuomenės sveikatos saugojimo priemonė

Vakcinų veiksmingumas

Šiuo metu vartojamos saugios polivalentinės vakcinos, o gydytojas specialistas gali parinkti skiepus pagal individualų vakcinavimo planą. Dar manoma, kad negalima skiepyti sergančiųjų diabetu, pielonefritu, atopiniu dermatitu ar kitomis lėtinėmis ligomis. Iš tiesų kontraindikacijų skiepams beveik nėra (nebent – piktybiniai augliai), todėl skiepytis turėtų visi žmonės (senyvo amžiaus, sergantieji lėtinėmis ligomis, vartojantieji daug vaistų), kuriems yra didesnė rizika užsikrėsti ir susirgti. Lėšos vakcinacijai daug mažesnės (10-17 kartų) nei lėšos susirgusiajam gydyti.
Skiepijimų rezultatai akivaizdūs. 2003 m. Lietuvoje labai išaugo susirgimų erkiniu encefalitu (EE) skaičius – 763 (2002 m. – 168), buvo ir mirties atvejų. Valstybinio užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis, tik 18500 žmonių Lietuvoje, arba 0,54 proc. šalies gyventojų, buvo pasiskiepiję nuo šios ligos. Tuo tarpu Austrijoje, kurioje gamtos ir ligos endemiškumo sąlygos yra labai panašios, 2003 m. EE sirgo tik 56 žmonės. 80 proc. Austrijos gyventojų buvo pasiskiepiję.
Neretai nedrįstama skiepytis, nes galvojama, kad skiepai gali sukelti ligą, pakenkti sveikatai. Tokios baimės nepagrįstos.
Imunoprofilaktikos priemonės sudaro palankią epideminę situaciją, jeigu, jas taikant, pasiekiamas ne mažesnis kaip 96-98 proc. kolektyvinio imuniteto lygis. 1995 m. Lietuvoje nemokamai organizuotas masinis gyventojų skiepijimas nuo difterijos. Susirgimų banga atslūgo, tačiau Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje dar pakankamai dažni difterijos protrūkiai, todėl šios ligos protrūkis tikėtinas ir Lietuvoje. Bendras šalies suaugusiųjų imuniteto lygis siekia tik 74-75 proc.
 

Vakcinų rūšys

Pagal medžiagų kilmę vakcinos klasifikuojamos taip:
1. Viso mikroorganizmo vakcinos: a) gyvos ir b) inaktyvintos (negyvos).
Viso mikroorganizmo panaudojimas yra seniausia skiepijimų strategija. Dažniausiai naudojamos gyvos susilpnintos vakcinos yra šios: BCG vakcina – susilpninta Mycobacterium bovis padermė, skirta tuberkuliozės profilaktikai; Sebino per os vakcina nuo poliomielito (OPV), vakcinos nuo tymų, raudonukės, parotito, vėjaraupių.
Vienintelė iki šiol naudojama inaktyvinta visos ląstelės bakterinė vakcina yra visos ląstelės vakcina nuo kokliušo. Plačiau vartojamos inaktyvintų virusų vakcinos, tokios kaip nuo gripo, nuo pasiutligės.
2. Išgrynintos komponentinės vakcinos: a) išgryninti mikroorganizmų komponentai ir b) nukenksminti mikroorganizmų toksinai (toksoidai).
Vienos saugiausių vakcinų, pagamintų iš išgrynintų bakterijų komponentų, yra Hemophilus influenzae B tipo vakcina, vakcinos nuo meningokokinės ir pneumokokinės infekcijos. Virusinių komponentinių vakcinų pavyzdys – vakcina nuo gripo.
Nukenksminti mikroorganizmų toksinai (toksoidai) plačiausiai naudojami difterijos, stabligės profilaktikai.
3. Rekombinantiniai vakcininiai antigenai.
Vienintelė pramoniniu būdu gaminama ir plačiai vartojama rekombinantinė vakcina yra nuo virusinio hepatito B.
4. Sintetiniai peptidai. Šiuo metu daugiausiai dirbama kuriant sintetinių peptidų vakcinas, neutralizuojančias difterijos ir choleros toksinus, vakciną nuo ŽIV infekcijos, nuo parazitų invazijos.
5. DNR vakcinos. Pradėtos kurti DNR vakcinos, eksperimentuojama su įvairiais antigenais bei DNR nešėjais, tačiau kol kas eksperimentai atliekami tik su laboratoriniais gyvūnais.

Vakcinos nuo dažniausių infekcinių ligų

Gripas gali kelti daug didesnį pavojų negu raupai ar juodligė, teigia JAV specialistai. Kasmet gripu suserga 10–20 proc. pasaulio gyventojų. Europoje kasmet nuo gripo paskiepijama daugiau kaip 5 mln. žmonių, tačiau išlieka globalinės epidemijos grėsmė, nes virusai nuolat keičiasi.
Kiekvienais metais kuriamos naujos vakcinos nuo gripo, atsižvelgiant į PSO rekomenduojamą prognozuojamo gripo viruso padermę naujam sezonui. Jos yra saugios ir gerai toleruojamos. Vakcinos veiklioji medžiaga – inaktyvinti gripo viruso fragmentai su antigenu, atitinkančiu gripo viruso štamą (pavyzdžiui, 2003-2004 m. – A/Moscow/ 10/99 (H3N2)). Jau žinomas ir 2004/2005 m. gripo štamas, apsirūpinta veiksmingomis vakcinomis. Gripas Lietuvoje “įsigali” lapkričio-sausio mėn. Apsauginis skiepų nuo gripo poveikis pasireiškia po 14 d. ir išlieka 6-12 mėn.). Reikėtų skiepyti:
– vyresnius nei 65 metų asmenis,
– visus pensionų, globos namų, psichikos ir fizinės negalios stacionarų pacientus,
– visus ligonius, sergančius lėtinėmis ligomis (astma, lėtiniu bronchitu, plaučių emfizema, įgimta širdies yda, stenokardija, reumatu, miokarditu, cukriniu diabetu, inkstų patologija, mažakraujyste, vėžiu, esant imunitetą silpninančioms būklėms (AIDS, chemoterapija, gydymas prednizolonu ir kt. kortikosteroidais),
– visus sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojus,
– vaikus ir paauglius nuo 6 mėnesių iki 18 metų, ilgai gydytus aspirinu, kuriems, užsikrėtus gripu, yra pavojus susirgti Rėjaus (Reye) liga.
Negalima skiepyti alergiškų kiaušiniams žmonių (gali ištikti anafilaksinis šokas) ir sergančiųjų ūmine infekcine liga.
Erkinio encefalito (EE) vakcinos sudėtyje yra inaktyvintas EE virusas. Nuo EE skiepijama FSME-Immun vakcina tris kartus: du kartus skiepijama su 1-3 mėnesių intervalu, trečia dozė – po 9-12 mėnesių. Galima taikyti ir spartesnio imuniteto sudarymo schemą.
Vartojant Encepur vakciną, antroji dozė skiriama praėjus 7 d. po pirmosios dozės, trečioji – praėjus 21 d. po antrosios, ketvirtoji – praėjus 12-18 mėn. po trečiosios. Patartina skiepytis kas treji metai, ankstyvą pavasarį. Galima skiepyti vyresnius nei vienerių metų vaikus.
2004 m. sausio-rugpjūčio mėn. Lietuvoje užregistruoti 146 EE atvejai (per tą patį 2003 m. laikotarpį – 228 atv.).
Virusiniu hepatito B virusu užsikrečiama parenteriniu keliu, lytiniu keliu, vadinamuoju vertikaliuoju keliu, per kraują, spermą, makšties sekretą, seiles. Virusas 100 kartų atsparesnis už ŽIV. Europoje masinę vaikų ir paauglių imunizaciją nuo virusinio hepatito B pradėjo Albanija, Bulgarija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas, Italija, Moldova, Portugalija, Rumunija, Ispanija ir kitos šalys. Nuo 2002 m. paaugliai skiepijami ir Lietuvoje. Vakcinos veiklioji medžiaga yra genoinžineriniu būdu pagamintas hepatito B viruso paviršinis antigenas. Vakcinos imunogeniškumas siekia 95-98 proc., labai gerai toleruojama. Ji rekomenduojama:
– paaugliams iki 18 metų amžiaus, neskiepytiems vaikystėje,
– asmenims, kontaktuojantiems su krauju ar kitais kūno skysčiais,
– sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams,
– ilgai stacionaruose besigydantiesiems,
– dializuojamiesiems,
– sergantiesiems hemofilija ar vartojantiems kraujo pakaitalus,
– sergančiųjų hepatitu B šeimos nariams ir lytiniams partneriams,
– išvykstantiesiems į hepatito B paplitimo zonas ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui,
– vartojantiesiems intraveninius narkotikus ir jų sekso partneriams, homoseksualiems, daug partnerių turintiems, lytiškai plintančia liga susirgusiems asmenims.
Hepatito B vakcina yra saugi tiek nėščiosioms, tiek maitinančioms krūtimi moterims.
Negalima skiepyti alergiškų mielėms ar vakcinai, infekuotųjų hepatitu B ar persirgusiųjų šia liga.
Medicinos darbuotojai itin dažnai užsikrečia hepatitu B. Kauno visuomenės sveikatos centro specialistų atliktų tyrimų duomenimis, net ketvirtadalis iš 2003 m. trijose Kauno gydymo įstaigose apklaustų medikų buvo persirgę arba sirgo hepatitu B. 40 proc. iš jų šiuo virusu užsikrėtė įsidūrę adata.
Virusinis hepatitas A. Sergamumas hepatitu A Lietuvoje jau keletą metų mažėja, registruojami pavieniai atvejai. Pagrindinė profilaktikos priemonė – skiepijimai vakcina nuo hepatito A. Jie aktualiausi keliautojams, homoseksualiems asmenims, narkomanams, asmenims, kurių sutrikęs kraujo krešėjimas, ir vartojantiesiems krešėjimo faktorių koncentratus, sergantiesiems lėtinėmis kepenų ligomis (kepenų ciroze, hepatitu C). Rekomenduotina skiepyti maisto pramonėje dirbančius asmenis.
 

Keliautojų ligų profilaktika

Kasmet daugiau nei 40 milijonų keliautojų iš išsivysčiusių šalių vyksta į įvairias Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos vietoves, Ramiojo vandenyno salas, kur rizikuoja susidurti su patogenais (infekcijų sukėlėjais), kurių gimtose keliautojų šalyse nepasitaiko arba retai sutinkama.
Keliautojų imunizacija apsaugo:
Asmenis – nuo rizikos užsikrėsti endeminėmis infekcinėmis ligomis kelionės metu.
Visuomenę – nuo rizikos išplatinti įvežtines infekcines ligas.
Sudarant keliautojo vakcinacijos schemą, įvertinama: galimi rizikos veiksniai kelionės metu (šalies sanitarinės sąlygos, nustatytos endeminės ar epideminės infekcinės ligos, keliautojo charakteristika (imuniteto būklė, praeityje buvusios rutininės ir kelionių imunizacijos, nėštumas, buvusi alergija, laikotarpis iki išvykimo), pagal tarptautinius susitarimus ir PSO rekomendacijas kai kuriose šalyse privalomos vakcinacijos. Asmenims, kurių imunitetas susilpnėjęs, kontraindikuotinos tik gyvos vakcinos, o inaktyvintos vakcinos rizikos nesukelia.
Dažniausiai keliautojai skiepijami nuo geltonojo drugio, hepatito A, hepatito B, vidurių šiltinės, poliomielito, meningokokinės infekcijos, difterijos, stabligės, gripo, erkinio encefalito, pasiutligės.
Nepageidaujamos reakcijos
Lietuvos Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje vartojamos tik Pasaulio sveikatos organizacijos reikalavimus atitinkančios vakcinos. Nuo 1996 metų Lietuvoje už besiskiepijančiųjų lėšas pradėtos pirkti vakcinos, papildančios Nacionalinės imunoprofilaktikos programos garantuojamas vakcinas.