Vida Augustinienė:

Susirgusi diabetu, Vida Augustinienė ėmėsi darbo Lietuvos diabeto asociacijoje, šiuo metu ji yra asociacijos prezidentė, taip pat laikraščio ,,Diabetas“ vyriausioji redaktorė. Vida aktyviai dalyvauja Tarptautinės diabeto federacijos, Europos diabeto studijų asociacijos, įvairių tarptautinių komitetų veikloje, konferencijose, seminaruose. Lietuvoje bei svetur skaito pranešimus, rašo į spaudą. Jos veiklos sąrašas tuo nesibaigia. Dar ji yra Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė, neetatinė Seimo sveikatos reikalų komiteto ekspertė, Privalomojo sveikatos draudimo tarybos narė, Sveikatos apsaugos ministerijos Kolegijos narė. 2006 metais antrą kartą išrinkta Tarptautinės diabeto federacijos Europos regiono valdybos nare.
 

Ir vis dėlto visiems su diabetu susijusiems žmonėms – ir sergantiesiems, ir jų artimiesiems – svarbiausia štai kas: ši nenuilstanti moteris visas savo jėgas skiria tam, kad žmonės laiku gautų reikiamą informaciją bei paramą, gerintų savo gyvenseną ir sveikatą pagal naujausius medicinos pasiekimus.
Save Vida apibūdina trumpai: ,,Esu Skorpionas, Gyvatė ir žemaitė...”

 

Kaip ir kada sužinojote apie savo ligą?


Liga ,,išlindo” nėštumo metu, kai kraujo tyrimas parodė, kad padidėjęs gliukozės kiekis. Puikiai prisimenu tą dieną, kai gydytoja endokrinologė pasakė, kad gimdyti nevalia, nes vaikas gali gimti nesveikas. ,,Susitvarkyk, – patarė, – o jau tada ateik, gydysim.”
Verkiau, bijojau papasakoti vyrui, nes kaip pasakyti, kad vaikas gali gimti neįgalus… Pasitariau su gydytoja ginekologe, kuri į šią problemą pasižiūrėjo paprasčiau: ,,Ar nori turėti vaikų? Jei nori, verčiau dabar gimdyti, o ne tada, kai liga pasunkės... Tik privalai prisižiūrėti, kad gliukozė būtų kuo arčiau normos.”
Turiu nuostabią dukrą – kaip svarbu nepadaryti klaidingos išvados… Šiuo metu ji yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerinės architektūros antrojo kurso studentė.
Stengiausi prisilaikyti nurodymų. Deja, niekas konkrečiai nepaaiškino, kaip reikia gyventi. Žinojau, jog negaliu valgyti saldžiai, bulvių, kruopų, išskyrus grikius… Liko vien daržovės tris kartus per dieną ir 300 g rūgščių vaisių. Jaučiau baisų alkio jausmą, troškino, vandenį gėriau nesustodama...
 

Ką reiškia sergančiajam diabetu laikytis dietos?


Kaip dabar suprantu, kad nėštumo metu per mažai valgydavau, bijodama cukraus… Pagimdžiusi apsilankiau pas naują gydytoją, ji mane ir išmokė, kaip turiu gyventi. Taip, pasakė, cukrus blogas. Reikia laikytis dietos. Kaip? Liepė surašyti, ką valgau, ateiti po kelių dienų, tada vėl pamatuos cukrų. Jo buvo per daug. Pasakiau, kad neišeisiu, kol neišaiškins, kiek ir ko valgyti. Tada nusipirkau svarstykles ir ėmiau sverti, skaičiuoti gramus... Buvo susitarta, kad Šeškinės poliklinikoje 3 kartus per dieną ateisiu pasitikrinti gliukozės, o 4-tą kartą lėkdavau į Antakalnio klinikas, kad žinočiau, kiek cukraus kraujyje, kai lipu į lovą. Pagaliau pasiekiau, kad cukrus tapo ,,normalus“. Prapuolė alkio jausmas, troškinimas, nereikėjo naktimis lakstyti į tualetą, beveik perpus sumažėjo insulino dozė.


 

Taip tapote tikra diabeto specialiste?


Gydytoja ėmė kviesti, kad paaiškinčiau ligoniui, kaip išmokti gyventi… Parengiau daug metodinės medžiagos, pvz., kiek ir kokių produktų atitinka vienos duonos riekutės angliavandenių kiekį ir t.t.... Išleidau pirmąją knygą, kaip maitintis diabetu sergantiems žmonėms (šiuo metu jau yra išleistos 6 įvairios knygos sergantiesiems diabetu). Mano principas: valgyti galima viską, tačiau kiekvieno valgymo metu turi būti baltymų, riebalų bei angliavandenių balansas, nei per mažai, nei per daug kalorijų. Taip pat svarbus maisto derinimas.
 

Gal esate ekonomistė ir skaičiavimas – Jūsų sritis?


Esu inžinierė-statybininkė. O svajonė – gydytoja. Deja, gyvenimas taip susiklostė… Besimokant 11 klasėje, mirė tėvas, likome penki vaikai, aš vyriausia. Maniau, kad išvis negalėsiu mokytis, teks padėti sergančiai mamai auginti broliukus. Mokytojai stūmė į mokslus, ir įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
 

Cukrinis diabetas – tai liga, kuri nepriklauso vien nuo vaistų, svarbu išmokti gyventi?


Svarbiausia – racionali mityba, fizinis aktyvumas, žinoma, tinkamas psichologinis nusiteikimas, medikamentai, savikontrolė ir žinios. Ligoniams reikia burtis, reikalauti reikalingos sveikatos priežiūros. Kai susirgau, nebuvo tokios priežiūros, pamenu, vienąkart per mėnesį išrašydavo insulino, patikrindavo cukraus kiekį kraujyje, bet niekas nesakė, kad jis keičiasi N kartų per dieną. Tai priklauso nuo maisto, nuo fizinio aktyvumo, nuo suleisto insulino, nuo psichologinės būklės.
 

Kiek žmonių Lietuvoje serga šia liga?


Šiuo metu sergančiųjų diabetu klubų Lietuvoje yra 55, o ligonių… Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2006 m. sausio 1 d. buvo įregistruota per 75 tūkst. Maždaug 10 proc. jų serga 1 tipo diabetu, kuriam gydyti būtinos kasdienės insulino injekcijos, o 90 proc. – 2 tipo diabetu. Pastarųjų kasa gamina insuliną, tačiau jis nepasisavinimas, – tokiems žmonėms kartais užtenka sureguliuoti mitybą, numesti antsvorį, gydytis tabletėmis. Vėliau gali prireikti ir insulino. Blogiausia, kad yra maždaug tiek pat žmonių, kuriems liga nediagnozuota. 1 tipo liga sergant kankina ryškūs simptomai. Tas troškulys toks baisus, kad, būdavo, lekiu į darbą tekina, vos užlipusi į savo aukštą, atsirakinu kabinetą ir išsyk 3–4 puodelius vandens išgeriu, paskui lakstau į tualetą, po kelių minučių liežuvis vėl sudžiūvęs… Per dieną išgerdavau apie 10 litrų skysčio. Paaiškinti paprasta: kasa negamina insulino, o suvalgytas maistas virsta gliukoze ir kaupiasi kraujyje… Ilgainiui ima kristi svoris, žodžiu, tie požymiai ryškūs. 2 tipo diabetu sergančiuosius troškina taip pat, tačiau jie atsigeria, mažiau pavalgo ir kurį laiką vėl nekreipia dėmesio į simptomus. Liga užsitęsia. Pasireiškia insultu, infarktu, kartais kojų žaizdomis, iki amputacijos, tik tada liga diagnozuojama.
 

Diabeto asociacijos uždavinys – ne tik supažindinti sergančiuosius, kaip gyventi su liga, bet ir išaiškinti naujus atvejus?


Kasmet atliekame profilaktinius tyrimus maždaug 10 tūkst. Žmonių, kuriems yra rizikos veiksnių sirgti diabetu (vyresniems negu 40 metų, turintiems antsvorio, sergančių giminaičių, jaučiantiems ligos požymius). Rezultatai nedžiugina. Praėjusiais metais iš jų beveik 14 proc. cukraus kraujyje nustatyta daug daugiau už normą. Žinoma, iš vieno tyrimo sunku nustatyti ligą, todėl žmonėms pasiūlome kuo skubiau atlikti išsamius tyrimus gydymo įstaigose, stebėti simptomus...
Pasaulyje kas 10 sekundžių žmonės miršta nuo diabeto. Per tas pačias 10 sekundžių du žmonės suserga diabetu. Diabetas tampa pasauline epidemija. Nuo šio tūkstantmečio pradžios sergančiųjų šia liga padvigubėjo. Pagal 2006 m. išleistą TDF atlasą dabar diabetas yra diagnozuotas jau 249 milijonams žmonių visame pasaulyje. Šis skaičius kasmet didėja daugiau negu 6 milijonais. Prognozuojama, kad 2025 metais diabetu sirgs apie 380 milijonų pasaulio gyventojų.
Tarptautinė diabeto federacija daug dėmesio skiria ligos komplikacijoms. Praėjusiais metais kalbėta apie cukrinį diabetą ir jo daromą žalą, o šių metų tema – ,,Vaikų cukrinis diabetas“. Vaikai paprastai serga 1 tipo diabetu. Tačiau paskutiniu metu vis daugiau vaikų serga 2 tipo diabetu, kuris daugiausia vystosi antsvorio turintiems vaikams.
Vartojant tik vaistus ir nekreipiant dėmesio į mitybą, cukraus kiekis kraujyje yra arba per mažas, arba per didelis. Tai žeidžia pirmiausia smulkiąsias kraujagysles, todėl žmogų gali kankinti akių komplikacijos, išsivystyti inkstų nepakankamumas (dializės vienam žmogui per metus kainuoja per 60 tūkst. litų), pagaliau, ,,atsisakius“ kojų kraujagyslėms ar nervams, menka žaizdelė gali išsivystyti iki didžiausio pūlinio ar gangrenos. Apie 50 proc. kojų amputacijų priežastis – diabetas.
 

Ar jums grėsė kažkas panašaus?


Prisikentėjau kaip reikiant. Po gimdymo iš ligoninės išleido be vaistų, mat kai matavo cukraus kiekis kraujyje atrodė normalus, maniau, kad jau pasveikau. Netrukus, maždaug po pusantro mėnesio, ėmė varstyti krūtų skausmai, maniau, peršalau, išsikviečiau greitąją… Papriekaištavo, kad nenusitraukiau pieno, padarė masažą, po jo kita greitoji išvežė į ligoninę. Krūtyje, pasirodo, buvo ne pienas, o pūliai. Cukraligė pasireiškė, pražydo visu grožiu. Troškinimas, skysčiai, vėmimas, beveik be sąmonės pragulėjau visą dieną, pirmadienį subėgę gydytojai ėmė šaukti, kodėl nieko nesakau apie cukraligę, – cukrus į aparatą netilpo… Po operacijos krūtyje išsivystė kraujo užkrėtimas… Reanimacija… Pakliuvusi į ligoninę gruodžio 7-ąją, išėjau tik balandį. Vyrą nuteikė ruoštis paskutinei kelionei… Kai išleido, mano svoris buvo nukritęs iki 40 kg. Labai padėjo vyro, artimųjų palaikymas. Būdavo, vyras išeina, o aš jau laukiu kitos dienos, kai jis ir vėl ateis... Vis norėjau pati greičiau grįžti į namus, nes laukia mažoji dukrytė. Tiek prisikentėjusi pasakiau: turiu kitiems žmonėms padėti praeiti klastingos ligos slenksčius ir seklumas. Todėl aš ir dirbu Lietuvos diabeto asociacijoje.
 

Jūsų giminėje yra sergančiųjų diabetu?


Iš mamytės tėvo pusės... Manau, kad mano susirgimui turėjo įtakos stresinės situacijos. Tėvo mirtis… Mažiausias 3 metų broliukas liko man ant rankų, nes mamytė sirgo širdies reumatu, mirė, kai aš baigiau institutą… Likom penki našlaičiai. Mažuosius brolius pasiėmiau į Vilnių, į internatą… Aš gyvenau bendrabutyje, prasidėjo kova dėl buto… Kai mane pagal visus duomenis pastatė pirma į eilę butui gauti, prasidėjo skundai, šmeižtai... Kai pagaliau paskyrė dviejų kambarių butą, pusę metų negavau raktų...
 

Jūsų dienotvarkė įtempta, kaip laviruojate tarp vaistų, reguliarios ir visavertės mitybos bei laiko trūkumo?


Svarbu ir valgyti, ir susileisti insulino ne mažiau ir ne daugiau nei reikia. Maistą, skirtą vienai dienai, turiu pasiskirstyti į 5–6 kartus. Taip pat cukrų kraujyje kasdien matuoju mažiausiai 4–5 kartus, kad galėčiau tinkamai įvertinti savo sveikatos būklę ir imtis reikiamų priemonių. Palaikydama cukrų kuo arčiau normos, išvengiu sunkių komplikacijų. Beje, suleistas insulinas dirba pagal tam tikrą kreivę. Po suleidimo veikimas pamažu didėja, paskui veikia maksimaliai, po to vėl krenta. Svarbu, kad maksimalaus veikimo metu nepritrūktų maisto, tad reikia pavalgyti. Neprisirišti prie valandų padeda greitai veikiantis insulinas, kurio galima susileisti prieš kiekvieną valgymą…Vidutinio veikimo insulino paprastai susileidžiu 6 val. ir 18 val. Susileidusi per pusvalandį turiu pavalgyti. Jei gliukozės kiekis kraujyje per mažas, pajuntu iš tokių simptomų: išpila prakaitas, rankos dreba, mirga akyse, svirduliuoju, lėtėja mąstymas… Tokie požymiai pasireiškia staiga, todėl turiu kuo skubiau suvalgyti 15 g gliukozės ar išgerti saldžios arbatos, sulčių, po to suvalgyti duonos riekelę. O, jei cukraus kiekis per didelis, pradeda troškinti, oda sausėja. Reikia gerti daugiau skysčių, esant reikalui, susileisti papildomai trumpai ar greitai veikiančio insulino. Šie simptomai nepasireiškia staiga, niekada iki sąmonės netekimo nenusivarysi, nes organizmas naudos gliukozę iš atsargų. Tačiau ir sergantysis, ir jo artimieji turi žinoti, kokie ligos simptomai, ką ir kada jie reiškia, kaip žmogui padėti.
Lietuvos diabeto asociacija teikia informaciją visomis darbo dienomis 8–17 val. Vilniuje, Gedimino pr. 28/2 – 404 kab., tel. 8~5 2620783.

 

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai