Vaiko pirmojo tipo diabetas – tėvų rankose

Kai dėl imuninės sistemos sutrinka insuliną gaminančių kasos ląstelių veikla, išsivysto pirmojo tipo diabetas. Ši nepagydoma organizmą alinanti liga dažniausiai užklumpa vaikus ir sukelia daug skausmo visai šeimai. Tačiau daugelis nežino, jog esama tvirtų įrodymų, kad ši liga susijusi su mityba, tiksliau su pieno produktais. Kaip karvės pienas sukelia pirmojo tipo diabetą yra plačiai aprašyta. Liga vystosi maždaug taip:

 

  • Kūdikis nepakankamai ilgai žindomas, motinos pieną pakeičia karvės pienas, dažnai mišinių pavidalu.
  • Karvės pienas pasiekia plonąją žarną ir ten jo baltymai suskaidomi į amino rūgštis.
  • Kai kurių kūdikių organizmas nevisiškai suvirškina pieną ir žarnyne lieka nedidelės amino rūgščių grandinės.
  • Nevisiškai suvirškinti baltymų fragmentai patenka į kraują.
  • Imuninė sistema atpažįsta juos kaip įsibrovėlius ir pradeda naikinti.
  • Deja, kai kurie iš tų fragmentų labai panašūs į kasos ląsteles, gaminančias insuliną.
  • Imuninė sistema praranda gebėjimą atskirti karvės pieno baltymų fragmentus nuo kasos ląstelių ir pradeda jas naikinti. Dėl šios priežasties kasa nustoja gaminti insuliną.
  • Kūdikis suserga pirmojo tipo cukriniu diabetu ir ta liga jį lydi visą gyvenimą.

 

Karvės pienas gali sukelti vieną iš pavojingiausių ligų, kokia tik gali susirgti vaikas. Dėl visai suprantamų priežasčių šiandien tai yra viena iš labiausiai diskutuotinų mitybos temų.

 

Vienas įspūdingiausių pranešimų apie karvės pieną buvo paskelbtas 1992 metais NEW England Journal of Medicine (1). Suomijos mokslininkai paėmė pirmojo tipo diabetu sergančių vaikų (nuo 4 iki 9 metų amžius) kraujo ir išmatavo jame antikūnų lygį, susidarančių kai kraujyje yra nevisiškai suvirškintų baltymų, vadinamų galvijų serumo albuminu. Vėliau mokslininkai ištyrė sveikų vaikų kraują ir palygino šių dviejų grupių (ligonių ir sveikųjų) rezultatus. Vaikai, kurie turėjo antikūnų, susidariusių patekus į organizmą galvijų serumo albuminui, buvo gėrę karvės pieno. Tai reiškia, kad nesuvirškinti karvės pieno baltymų fragmentai pateko į kraujotaką ir privertė imuninę sistemą sukurti antikūnus.

 

Mokslininkai atrado iš tiesų stebėtiną dalyką: iš 142 diabetu sergančių vaikų visų antikūnų lygis buvo didesnis nei 3,55; o iš 79 sveikų vaikų visų lygis buvo mažesnis nei 3,55.

Dviejų vaikų grupių antikūnų tyrimo rezultatai absoliučiai nepersidengia. Tai reiškia, kad visi, kurie sirgo diabetu, turėjo aukštesnį antikūnų lygį nei nesirgusieji. Galime daryti dvi prielaidas: pirma, diabetu sergantys vaikai gėrė daugiau karvės pieno, ir antra, padidėjęs minėtųjų antikūnų lygis galėjo sukelti pirmojo tipo diabetą.

 

Rezultatai mokslininkų bendruomenę tiesiog sukrėtė. Šis (1) ir dar keli ankščiau atlikti (2–4) tyrimai paskatino dirbti toliau. Tas darbas vyksta iki šiol.

 

Nuo to laiko buvo atlikta dar keliolika tyrimų. Mokslininkai siekė nustatyti, kaip karvės pienas veikia galvijų serumo albumino antikūnų lygį. Visi tyrimai parodė, kad karvės pieną gėrusių diabetu sergančių vaikų antikūnų lygis aukštesnis (5)(nors tų tyrimų rezultatų reikšmingumas gerokai skyrėsi).

 

Pastarąjį dešimtmetį mokslininkų tyrimai aprėpė kur kas platesnį problemų spektrą nei vien galvijų serumo albumino antikūnų lygis, todėl ima formuotis išsamesnis vaizdas. Trumpai kalbant, kai kūdikiai ar maži vaikai, kuriuos motinos anksti nustoja maitinti savo pienu ir kurie turi tam tikrą paveldėtą polinkį sirgti šia liga, pradedami maitinti karvės pienu, jie, matyt, užkrečiami virusu, ardančiu imuninę sistemą (6). Tokių vaikų rizika susirgti pirmojo tipo diabetu yra labai didelė. Vienas Čilėje atliktas tyrimas (7) įvertino du faktorius: karvės pieną ir genetiką. Vaikai, kurie turėjo paveldėtą polinkį sirgti diabetu ir kuriuos anksti pradėjo maitinti karvės pieno mišiniais, susirgti diabetu rizikavo 13,1 karto daugiau nei tie, kurie genetinio faktoriaus neturėjo ir buvo bent trimis mėnesiais ilgiau maitinti krūtimi (vadinasi, juos mažiau paveikė karvės pieno produktai). Kitas Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas parodė, kad turintys paveldėtą polinkį susirgti ir anksti karvės pieno produktais pradėti maitinti vaikai rizikuoja tapti diabetikais 11,3 karto daugiau nei tie, kurie tokio polinkio neturi ir kurie buvo ilgiau žindomi (8). 11,3–13,1 kartų didesnė rizika yra nepaprastai daug (1000–1200 %!). Didele laikoma tris ar keturis kartus didesnė rizika. Galime palyginti, kad, pavyzdžiui, rūkaliai susirgti plaučių vėžiu rizikuoja maždaug dešimt kartų daugiau nei nerūkantys žmonės (kaip matome, vaikai, kuriuos anksti pradeda maitinti karvės pieno produktais, diabetu susirgti rizikuoja dar daugiau), o žmonių, kurių aukštas kraujospūdis ir cholesterolio lygis, širdies ligų rizika yra didesnė 2,5–3 karto.

 

Kiek ta didelė vaikų diabeto rizika priklauso nuo karvės pieno ir kiek nuo paveldimumo? Šiandien populiari nuomonė, kad pirmojo tipo diabetą lemia genai. Tai nuomonei pritaria daugelis gydytojų. Tačiau genetinis faktorius atsakingas tik už nedidelį susirgimų skaičių. Kad genai pradėtų „veikti“, reikalingas postūmis. Stebint identiškus dvynius nustatyta, kad kai vienas jų serga pirmojo tipo diabetu, kitam susirgti tikimybė yra 13–33 %, nors genetinis faktorius juos abu veikia vienodai (6, 9, 10, 11, 12). Tad jei ligą lemtų vien genai, tikimybė susirgti antrajam dvyniui būtų artima 100 %. Be to, tikėtina, kad prie tų 13–33 % rizikos prisideda ir aplinkos bei mitybos faktoriai – tai, kas abiem dvyniams yra vienoda.

 

Kuo daugiau išgeriama karvės pieno, tuo didesnis sergamumas šia liga. Pavyzdžiui, Suomijoje sergamumas pirmojo tipo diabetu yra 36 kartus didesnis nei Japonijoje (13). Suomijoje pieno produktų suvartojama labai daug, o Japonijoje – labai mažai.

 

Kaip ir kitų „prabangos ligų“ atveju, matome, kad kai žmonės iš vietovių, kur sergamumas tam tikromis ligomis žemas, migruoja į didelio sergamumo vietas, jie greitai patenka į didesnės tų susirgimų rizikos grupę. Taip atsitinka todėl, kad jie pakeičia gyvenimo būdą ir mitybos įpročius. Tas faktas rodo, kad net jei žmogus turi ligos geną, jis susirgs tik tada, kai suveiks tam tikri mitybos ir/ar aplinkos faktoriai.

Sergamumas pirmojo tipo diabetu visame pasaulyje per metus padidėja 3 % (22). Toks ligos plitimo greitis gąsdina. Be to, pirmojo tipo diabeto atvejų daugėja visose populiacijose ir tai nepriklauso nuo to, ar esamas populiacijos sergamumas šia liga mažas, ar didelis. Toks santykinai didelis sergamumo augimas vyksta ne vien dėl genetinio faktoriaus. Tam tikro geno ar genų paplitimas didelėje populiacijoje metams bėgant lieka daugmaž stabilus, nebent dėl kokių nors išorinių priežasčių viena populiacijos dalis paliktų daugiau palikuonių nei kitos grupės. Pavyzdžiui, jei šeimos, kurių abu tėvai serga pirmojo tipo diabetu, paliktų kur kas daugiau palikuonių nei sveikos šeimos, tai diabeto genas ar genai populiacijoje smarkiai išplistų. Tačiau taip, žinoma, nebūna, ir faktas, kad pirmojo tipo diabeto atvejų daugėja po 3 % per metus, yra tvirtas įrodymas, kad šios ligos priežastis nėra vien genai.

 

C. Campbell’as mano, jog esama svarių įrodymų, kad svarbi pirmojo tipo diabeto priežastis yra karvės pienas. Apibendrinę visų tyrimų rezultatus (ir veikiant genetiniam faktoriui, ir be jo) gauname išvadą, kad vaikai, kuriuos per anksti nustoja maitinti krūtimi ir pradeda maitinti karvės pieno mišiniais, susirgti pirmojo tipo diabetu rizikuoja 50–60 % (1,5–1,6 karto didesnė rizika) daugiau nei tie, kuriuos žindo ilgiau ir kurie vėliau pradeda maitintis karvės pienu (14). (Kai veikia ir genetinis, ir mitybos faktoriai, ta rizika, kaip buvo minėta, kur kas didesnė).

 

Informacija apie mitybos sąsajas su pirmojo tipo diabetu buvo tokia paveiki, kad 1994 metais Amerikos pediatrijos akademija šeimoms, kuriose yra sergančių diabetu, primygtinai rekomendavo pirmuosius dvejus metus naujagimių nemaitinti karvės pieno produktais. Taip pat daug tyrėjų (6) pradėjo perspektyvinius tyrimus, kurių tikslas buvo nustatyti, ar pirmojo tipo diabeto priežastis gali būti mitybos ir gyvenimo būdo ypatumai.

 

Du iš geriau žinomų tokių tyrimų buvo atlikti Suomijoje. Vienas pradėtas devintojo dešimtmečio pabaigoje (2), kitas – dešimtojo dešimtmečio viduryje (15). Antrojo rezultatai atskleidė, kad karvės pienas skatina imuninę sistemą papildomai gaminti mažiausiai tris keturis antikūnus. O dar vienas tyrimas parodė, kad kūdikių, maitintų karvės pieno mišiniais, kraujyje labai didelis beta kazeino (karvės pieno baltymas) antikūnų lygis. Vaikai, sergantys pirmojo tipo diabetu, taip pat turėjo daug šių antikūnų. Taigi visų čia paminėtų tyrimų duomenys patvirtina, kad karvės pienas kelia pavojų susirgti pirmojo tipo diabetu, ypač vaikams, kurie turi paveldėta polinkį sirgti šia liga.

 

Šaltiniai:

T. Colin Campbell, Ph. D. ir Thomas M. Campbell II „Natūralus būdas išvengti ligų“

Karjalainen J., Martin J. M., Knip M., et al. „A bovine albumin peptide as a possible trigger of insulin – dependent Diabetes Mellitus.: New Engl. Journ. Med. 327 (1992): 302–307.
Virtanen S. M., Rasanen L., Aro A., et al. „Infant feeding in Finnish children less than 7 year of age with newly diagnosed IDDM. Childhood diabetes in Finland Study Group.“ Diabetes Care 14 (1991): 415–417.
Savilahti E., Akerblom H. K., Tainio V-M., etal. „Children with newly diagnosed insulin dependent diabetes mellitus have increased levels of cow‘s milk antibodies.: diabetes Res. 7 (1988): 137–140.
Yakota A., Yamaguchi T., Ueda T., et al. Comparison of islet cell antibodies, islet cell surfact antibodies and anti-bovine serum albumin antibodies in Type 1 diabetes:. Diabetes Res. Clin. Pract. 9 (1990): 211–217.
Hammond-McKibben D., and Dosch H-M. „Cow‘s milk, bovine serum albumin, and IDDM: can we settle the controversies?“ Diabetes Care 20 (1997): 897–901.
Akerblom H. K., Vaarala O., Hyoty H., et al. „Environmental factors in the etiology of Type 1 diebetes.“ Am. J. Med. Genet. (Semin. Med Genet.) 115 (2002); 18–29.
Perez-bravo F., Carrasco E., Gutierrez-Lopez M. D., et al. „Genetic predisposition and environmental factors leading to the development of insulin-dependent diabetes mellitus in Chilean children.: J.Mol. Med. 74 (1996): 105–109.
Kostraba J. N., Cruickshanks K. J., Lawler-Heavner J., et al. „Early exposure to cow‘s milk and solid foods in infancy genetic predisposition, and risk of IDDM.“ Diabetes 42 (1993): 288–295.
Gottlieb M. S., and Root HE. „Diabetes mellitus in twins.“ Diabetes 17 (1968): 693–704.
Barnett A. H., Eff C., Leslie RDG, et al. „Diabetes in identical twins: a study of 200 pairs.“ Diabetologia 20 (1981): 87–93.
Pyke DA. „The genetic perspective: putting reserch into practice.“ In: Diabetes 1988, Amsterdam, 1989, p. 1227–1230.
Kaprio J., Tuomilehto J., Koskenvuo M., et al. „Concordance for Type 1 (insulin-dependent) and type 2 (non-insulin-dependent) diabetes mellitus in a population-based cohort of twins in Finland.“ Diabetologia 35 (1992): 1060–1067.
LaPorte R. E., Tajima N., Akerblom HK, et al. „Geographic differences in the risk of insulindependent diabetes mellitus: the importance of registries.“ Diabetes Care 8 (Suppl. 1) (1985): 101–107.
Gerstein HC. „Cow‘s milk exposure and Type 1 diabetes mellitus: a critical overview of the clinical literature.“ Diabetes Care 17 (1994): 13–19.
Kimpimaki T., Erkkola M., Korhonen S., et al. „Short-term exclusive breastfeeding predisposes young children with increased genetic risk of Type 1 diabetes to progressive beta-cell autoimmunity.“ Diabetologia 44 (2001): 63–69.


www.sveikata.org

 

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai