Kiek skausmo verta kentėti

Reta diagnozė

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centro pacientės Dainos Vaupšienės ligos kortelė pažymėta pirmu numeriu. Moteris jame lankosi jau 15 metų. Daina sako, kad kaulų, raumenų ir sąnarių skausmai ją vargina nuo jaunystės – tik stengėsi į juos nekreipti dėmesio. Įstojusi studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, Daina pradėjo šokti Vilniaus universiteto ansamblyje, žaisti krepšinį, bet greitai pajuto, kad tiek judėti negali. Sukaustydavo kūną, pirštus.
„Ypač dažnai skaudėdavo pirštus. Negalėjau greitai rašyti, atsikelti. Dažnai praleisdavau pirmą paskaitą: rytais rankos ir kojos manęs tiesiog neklausydavo, buvo sustingusios, nejudrios. Trečiame kurse pastebėjau, kad įsipjovus man neskauda, tik kraujas bėga“, – prisiminė moteris.
Ligos diagnozę ji sužinojo negreitai, jau ištekėjusi, tapusi motina. Ypač prastai jautėsi būdama nėščia – labai skaudėjo stuburą, tirpo rankos, kojos.
Ligą iš karto nustatyti padėjo tai, kad susižalojusi ji nejuto skausmo. Tai retos ligos – siringomielijos, kuri pažeidžia stuburo smegenų kanalus, – požymis. Tada Daina sužinojo, kad, nors liga neišgydoma, gyventi ji gali ilgai. Vaikščios tol, kol pajėgs įveikti skausmą.
 

Nelaikykit savęs ligone

Medikai D.Vaupšienei skyrė 7 rentgeno terapijos ir 7 radioaktyvaus jodo kursus. Ir prisakė, kad taip gydytis ji turės 2 kartus per metus po 3 mėnesius. Tačiau, pasijutusi geriau, moteris nustojo gydytis. Vėl į medikus kreipėsi tik tada, kad skausmai tiesiog atėmė kojas, neleido pajudėti.
„Skausmai ypač kamuodavo besikeičiant orams. Du kartus per metus gulėdavau ligoninėse, dažnai važiuodavau į sanatorijas. Gydydavo vienodai: švitino, kol galėjau, leido įvairius vaistus. Po švitinimo susilpnėdavo imunitetas, susirgdavau gripu ar plaučių uždegimu. Be to, prasidėjo mažakraujystė, kitos bėdos. Kai pirmąkart pasiūlė invalidumo grupę, ilgai pas gydytojus nėjau. Nenorėjau būti nurašyta. O žurnalisto darbas man buvo dėkingas, palankus – ir gulėdama ligoninėje galėjau dirbti, rašyti“, – sakė D.Vaupšienė. Ji įsitikinusi, kad meilė, mėgstamas darbas „Vakarinėse naujienose“ ir augantys vaikai buvo svarbiausi talkininkai grumiantis su liga.
D.Vaupšienė puikiai prisimeną vienos ją gydžiusios profesorės patarimą: „Gyvenkite, kaip gyvenate. Kai galite šokti, – šokite, o kai labai skauda, – gulėkite. Tik neįsikalkite į galvą, kad jūs – ligonė, kad dabar viskas baigta.“ Anot jos, kiekvienas ligonis turi pasverti, ką jis gali. Ir galvoti, kas – mėgstamas darbas, geras spektaklis ar knyga, malonios pareigos – gali padėti užmiršti ligą ir skausmus. Kitas kasdienis savęs stiprinimas – mankštos. Daina neabejoja, kad stuburo ir sąnarių bėdų turintiems žmonėms tėra trys gelbėjimosi ratai – mankštos, masažas, baseinas. Jais ir gelbstisi. Jau beveik 20 metų moteris kasdien daro valandos trukmės mankštą, stengiasi lankytis baseinuose, nors ne į visus sugeba įlipti.
 

Vaistai – kasdien

Kai per radiją D.Vaupšienė išgirdo, kad Vilniuje veikia skausmo klinika, tuoj ją susirado:
„Jau nedirbau. Negalėjau nei puodo pakelti, nei duonos atsiriekti, vis atrodė, kad kojos, rankos nepatogiai padėtos, skausmas veržė, degino. Skaudėjo nuolat – maudė, tarsi plėšė odą, rodės, išplėš raumenis. Kai namiškiai patardavo: „Nesinervink, gulėk ir skaityk“, – puldavau į neviltį. Skaityti gali tik kai gerai jautiesi, o kai maudžia, degina, plėšte plėšia visus sąnarius, rankas, kojas, neskaitysi. Skausmo gydytojai atrodė vienintelė viltis. Daug padėjo nauji vaistai, vėliau skausmo blokados į nugarą, pleistrai su narkotikais. Skausmą įsivaizduoti sunku. Kenčiu, kol ištveriu. Dabar tokio skausmo, kai nežinai, kur dingti, jau nepatiriu. Tris kartus per dieną išgeriu vaistų. Preparatui man išrašo raudoną receptą, tik jo nekompensuoja. Kai keičiasi orai ir labiau skauda, dar geriu ir kitus vaistus“, – sako pašnekovė.
 

Džiaugiasi artimųjų sėkmėmis

D.Vaupšienė džiaugiasi su vyru, sporto žurnalistu Antanu, užauginusi dukrą ir sūnų, susilaukusi anūko ir trijų anūkių, dviejų proanūkių. Jų anūkę dainininkę Luką, kuri dabar dirba Londone, „Sony“ firmos prodiuserės asistente, žino visa Lietuva.
2009-ieji Vaupšams buvo labai geri: sūnus Marius ir vyras Antanas buvo įrašyti į enciklopediją „Kas yra kas Lietuvoje“, vyras Turkijoje atsiėmė apdovanojimą už kilnų elgesį sporte, pernai antrąkart užbaigė chemoterapijos kursą nuo trečios stadijos vėžio – jaučiasi gyvenąs dar kartą apvaizdos dovanotus metus. Vaikaitės Marija ir Izabelė baigė bakalauro studijas viena Londone, kita – Vilniaus pedagoginiame universitete. Anūkas pernai grįžo į Lietuvą, vedė ir išskrido į Indiją. Daina dalyvavo savo – Laukaičių giminės – muziejėlio atidaryme Leipalingyje, senjorų žurnalistų sustikime įsitikino, kad ji tebeprisimenama.
„Mus su vyru palaiko tai, kad visiems namiškiams gerai sekasi. Jeigu būtų nelaimių, būtų sunkiau.
 

Dvi didžiosios krizės

26 metus išdirbo žurnaliste išdirbusi moteris 25-erius jau nedirba. Su mėgstamu darbu atsisveikino dar nesulaukusi 50-ies.
„Tikėjausi grįžti į darbą, nepavyko. Tie metai buvo labai dramatiški: vaikai suaugę, vyras dar jaunas, aš – sergu. Supratau, turiu rasti savo vietą prie namų židinio – kitaip viskas pabirs. Reikėjo susiimti, susidraugauti su savimi kitokia, rasti kitų malonumų. Negaliu paeiti, o reikia nustoti verkti, susiimti ir daryti tai, ką gali. Kad taptų lengviau“, – sako moteris. Taip į jos gyvenimą atėjo mezgimas, nėrimas, drabužių modeliavimas. Ji džiaugiasi, kad turėjo daug jaunystės ir darbo draugų, megzdavo. Vieni ateidavo pasitarti dėl mezgimo, kiti prašydami kažką sukurti, treti – šiaip aplankyti. Tada buvo lengviau išvykti gydytis. Stengėsi važiuoti į sanatorijas, pas bičiules į kaimą su anūkėmis Izabele ir Lukrecija.
„Visur važiuodavau su mergaitėmis. Supratau, reikia kiek gali atiduoti savęs kitiems, išmokti padėti, atleisti artimiausiems žmonėms. Svarbu rasti harmoniją - nesusitarsi su savimi, nesutarsi ir su kitais. Principas – viskas arba nieko, netinka. Nevalia supykus iškoveikti žmogų, nutraukti ryšius, reikia palaukti, nurimti ir stengtis skleisti šilumą, pakantumą“, – mano moteris.
Tada ji dažnai prisimindavo ir vaikystės krizės metus, kaip jų pasiturinti inteligentų šeima staiga neteko visko. Tėvą išvežė į Sibirą, tris dukras auginusią motiną kaimynas įspėjo, kad joms geriau nenakvoti namuose, išeiti nepasiėmus daiktų, kad nesukeltų įtarimų. Taip gražus gyvenimas išnyko, teko matyti, kaip mama daužė galvą į sieną, išgirdusi, kad visi jų daiktai išvežti, kęsti badą, baimę.
 

Kuklūs džiaugsmai

Dainai sunku apsirengti, nueiti į teatrą, koncertą, ką ji labai mėgo, todėl dažniau įsijungia kasetę, televizorių.
„Nevalia norėti to, ko neleidžia fizinės ar finansinės galimybės. Reikia mokėti paverkti ir priimt save tokią, kokia esi. Tiek padidėjusį svorį, tiek nejudrumą, skausmą“, – mano moteris.
Džiaugsmo komanda ji vadina provaikaičius Vakarį Vėją ir Tijų Ūką.
„Kai jie pasakė tėčiui, kad su mamute (jie taip mane vadina) įdomu žaisti, užriečiau nosį kaip parašiusi geriausią straipsnį. Stengiuosi, kad mažiams su manimi būtu įdomu. Juk kaip puiku su jais išeiti į kiemą, išsiruošti į sanatoriją . Kažkas sako matę vyro apdovanojimą per televizorių, kiti pagiria mano skraistes. Mėgstu kalbėtis su žmonėmis, man įdomus kiekvieno gyvenimas. Tada jaučiu ir jų dėmesį“, – sako Daina.