Nuoseklus kelias į visišką pasveikimą nuo depresijos

Ar ilgai reikia gydyti depresiją?

Paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai stipriai pakeitė požiūrį į depresijos eigą ir gydymą. Ima vyrauti nuomonė, kad depresija bent jau didesnei daliai pacientų yra lėtinė pasikartojanti liga. Depresiją galima būtų palyginti su kitomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, cukriniu diabetu ar hipertonine liga. Juk per trumpą laiką sureguliavus cukraus kiekį kraujyje ar arterinį kraujospūdį, dar nėra išgydomos pačios ligos. Šiuolaikinis depresijos gydymas skirstomas į 3 fazes: pirmoji - ūminė gydymo fazė, kuri trunka 6-12 savaičių. Šios fazės tikslas - susilpninti depresijos simptomus, o geriausiu atveju - pasiekti, kad jie visiškai išnyktų. Antroji - tai tęstinio gydymo fazė, jos trukmė - 3-9 mėn. Nustatyta, kad ligos atkrytis daug dažniau gali pasireikšti būtent per pirmuosius keturis mėnesius nutraukus gydymą. Todėl suprantama, kaip svarbu gydyti toliau, net ir susilpnėjus depresijos simptomams. Trečioji - tai palaikomojo ir profilaktinio gydymo fazė. Jos trukmė - ne mažiau nei vieneri metai, o kartais ir ilgiau.
 

Kada reikia skirti ilgai trunkantį palaikomąjį gydymą?

Ne visiems depresija susirgusiems asmenims būtinas ilgalaikis profilaktinis gydymas. Pirmą kartą susirgus depresija, po to, kai paciento būklė smarkiai pagerėja, gydymą reikėtų tęsti ne mažiau kaip šešis mėn. (kai kurie ekspertai rekomenduoja dar ilgesnį - vienerių metų trukmės laikotarpį). Ilgalaikis profilaktinis gydymas būtinas visų pirma tiems pacientams, kuriems depresijos epizodai kartojasi, kurie patiria lėtinę depresiją ir kurių depresijos epizodai yra sunkūs arba su psichozės simptomais. Jeigu žmogus depresija susirgo pirmą kartą, tačiau senyvame amžiuje, būtų daug saugiau gydymą tęsti ne vienerius metus. Taip pat vertėtų tęsti gydymą ir tiems pacientams, kurių depresija palengvėjo, tačiau kurie nuo depresijos iki galo nepagijo.
 

Kur yra takoskyra tarp depresijos palengvėjimo ir išgijimo?

Siekiant apibrėžti tikslesnes “būklės pagerėjimo ribas” buvo įvesta teigiamo atsako į gydymą antidepresantu sąvoka. Tai toks būklės pagerėjimas, kai depresijos simptomų sumažėja daugiau nei 50 proc., palyginti su gydymo pradžia, tačiau vis dar būna liekamųjų simptomų. Tuo tarpu kitas terminas, apibūdinantis būklės pagerėjimą, yra remisija, kai depresijos simptomai išnyksta visiškai.
Tiems pacientams, kurie nevisiškai pasveiksta, daug dažniau gali pasireikšti depresijos atkrytis ar pasikartojimas. Antra problema yra ta, kad šie pacientai patiria įvairaus tipo liekamųjų depresijos simptomų. Tai gali būti liekamieji nerimo simptomai: gali reikštis didesnis susirūpinimas, nemiga, arba depresijai susilpnėjus nebūna malonumo jausmo, vargina pasyvumas/apatija, energijos trūkumas ir nuovargis, interesų stoka, lytinio potraukio sumažėjimas. Taip pat būdingas pažintinės veiklos (dėmesio, atminties, mąstymo) sulėtėjimas ir susilpnėjimas. Nevisiškai išgiję pacientai dažniau bando žudytis, dažniau patiria avarijas ar nelaimingus atsitikimus, nesėkmes darbe ir moksle, dažniau ima piktnaudžiauti alkoholiu, išgyvena šeimyninių ir tarpasmeninių santykių krizes.

Kaip padidinti depresijos gydymo efektyvumą?

Šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad depresijos formavimuisi didžiausią įtaką daro trijų svarbiausių neuromediatorių - serotonino, noradrenalino ir dopamino - pusiausvyros sutrikimai galvos smegenyse.
Neuromediatoriai - tai medžiagos, perduodančios nervinius impulsus smegenyse. Normali jų sąveika užtikrina gerą smegenų veiklą. Bet kurio iš neuromediatorių apykaitos sutrikimai gali nulemti depresijos simptomų atsiradimą. Tačiau kiekvienas iš neuromediatorių turi lyg ir savo “atskirą, specifinę” veiklos sritį, t.y. atsako už vienokio ar kitokio pobūdžio depresijos simptomus. Pavyzdžiui, serotoninas daro sąlyginai didesnę įtaką nerimo, impulsyvumo, miego, seksualumo sutrikimų formavimuisi. Dopaminas kiek labiau veikia pažintinės ir motorinės veiklos simptomus. Noradrenalinas labiau susijęs su budrumu, energija, nuovargio jausmu, dėmesio koncentracija ir trumpalaike atmintimi. Visų šių simptomų “kokteilis” ir sukuria depresinę būseną.
Daugelis šiuolaikinių antidepresantų yra veiksmingi, tačiau daugiausia veikia vieną depresijos mechanizmą - serotonino pusiausvyrą. Tyrimai parodė, kad antidepresantai, kurie veikia kelis depresijos mechanizmus, pavyzdžiui, didina ir serotonino, ir noradrenalino kiekį smegenyse, gali būti veiksmingesni. Toks perspektyvus dvejopo poveikio antidepresantas, vartojamas jau keletą metų ir Lietuvoje, yra venlafaksinas (Efexor arba Efexor XR). Tai vaistas, kuris, vartojamas mažomis dozėmis, veikia serotoniną, vartojamas vidutinėmis dozėmis - veikia ir noradrenalino apykaitą, o vartojamas maksimaliomis dozėmis gali veikti dopamino apykaitą.
Tyrimai patvirtino, kad gydant Efexor dažniau nei gydant kitais antidepresantais pasiekiama visiška depresijos remisija (arba visiškas išgijimas). Taip pat pasirodė, kad Efexor geriau nei daugelis kitų antidepresantų gydo atsparias, gydymui sunkiai pasiduodančias depresijas. Be to, jis ypač gerai silpnina nerimo simptomus, kurie neretai pasireiškia kartu su depresija. Efexor pradeda veikti greičiau nei kiti antidepresantai - akivaizdų jo antidepresinį poveikį galima pastebėti jau 7 gydymo dieną. Jis gali būti sėkmingai taikomas ir kitų psichikos sutrikimų atvejais: labai veiksmingas gydant generalizuoto nerimo sutrikimą, gali padėti kai kuriems ligoniams, sergantiems socialine fobija, lėtinio nuovargio sindromu ir kt. Tai saugus vaistas, tinkamas įvairaus amžiaus pacientams ir įvairių tipų depresijai gydyti. 

Kada reikia skirti ilgai trunkantį palaikomąjį gydymą?

Ne visiems depresija susirgusiems asmenims būtinas ilgalaikis profilaktinis gydymas. Pirmą kartą susirgus depresija, po to, kai paciento būklė smarkiai pagerėja, gydymą reikėtų tęsti ne mažiau kaip šešis mėn. (kai kurie ekspertai rekomenduoja dar ilgesnį - vienerių metų trukmės laikotarpį). Ilgalaikis profilaktinis gydymas būtinas visų pirma tiems pacientams, kuriems depresijos epizodai kartojasi, kurie patiria lėtinę depresiją ir kurių depresijos epizodai yra sunkūs arba su psichozės simptomais. Jeigu žmogus depresija susirgo pirmą kartą, tačiau senyvame amžiuje, būtų daug saugiau gydymą tęsti ne vienerius metus. Taip pat vertėtų tęsti gydymą ir tiems pacientams, kurių depresija palengvėjo, tačiau kurie nuo depresijos iki galo nepagijo.
 

Kur yra takoskyra tarp depresijos palengvėjimo ir išgijimo?

Siekiant apibrėžti tikslesnes “būklės pagerėjimo ribas” buvo įvesta teigiamo atsako į gydymą antidepresantu sąvoka. Tai toks būklės pagerėjimas, kai depresijos simptomų sumažėja daugiau nei 50 proc., palyginti su gydymo pradžia, tačiau vis dar būna liekamųjų simptomų. Tuo tarpu kitas terminas, apibūdinantis būklės pagerėjimą, yra remisija, kai depresijos simptomai išnyksta visiškai.
Tiems pacientams, kurie nevisiškai pasveiksta, daug dažniau gali pasireikšti depresijos atkrytis ar pasikartojimas. Antra problema yra ta, kad šie pacientai patiria įvairaus tipo liekamųjų depresijos simptomų. Tai gali būti liekamieji nerimo simptomai: gali reikštis didesnis susirūpinimas, nemiga, arba depresijai susilpnėjus nebūna malonumo jausmo, vargina pasyvumas/apatija, energijos trūkumas ir nuovargis, interesų stoka, lytinio potraukio sumažėjimas. Taip pat būdingas pažintinės veiklos (dėmesio, atminties, mąstymo) sulėtėjimas ir susilpnėjimas. Nevisiškai išgiję pacientai dažniau bando žudytis, dažniau patiria avarijas ar nelaimingus atsitikimus, nesėkmes darbe ir moksle, dažniau ima piktnaudžiauti alkoholiu, išgyvena šeimyninių ir tarpasmeninių santykių krizes.
 

Kaip padidinti depresijos gydymo efektyvumą?

Šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad depresijos formavimuisi didžiausią įtaką daro trijų svarbiausių neuromediatorių - serotonino, noradrenalino ir dopamino - pusiausvyros sutrikimai galvos smegenyse.
Neuromediatoriai - tai medžiagos, perduodančios nervinius impulsus smegenyse. Normali jų sąveika užtikrina gerą smegenų veiklą. Bet kurio iš neuromediatorių apykaitos sutrikimai gali nulemti depresijos simptomų atsiradimą. Tačiau kiekvienas iš neuromediatorių turi lyg ir savo “atskirą, specifinę” veiklos sritį, t.y. atsako už vienokio ar kitokio pobūdžio depresijos simptomus. Pavyzdžiui, serotoninas daro sąlyginai didesnę įtaką nerimo, impulsyvumo, miego, seksualumo sutrikimų formavimuisi. Dopaminas kiek labiau veikia pažintinės ir motorinės veiklos simptomus. Noradrenalinas labiau susijęs su budrumu, energija, nuovargio jausmu, dėmesio koncentracija ir trumpalaike atmintimi. Visų šių simptomų “kokteilis” ir sukuria depresinę būseną.
Daugelis šiuolaikinių antidepresantų yra veiksmingi, tačiau daugiausia veikia vieną depresijos mechanizmą - serotonino pusiausvyrą. Tyrimai parodė, kad antidepresantai, kurie veikia kelis depresijos mechanizmus, pavyzdžiui, didina ir serotonino, ir noradrenalino kiekį smegenyse, gali būti veiksmingesni. Toks perspektyvus dvejopo poveikio antidepresantas, vartojamas jau keletą metų ir Lietuvoje, yra venlafaksinas (Efexor arba Efexor XR). Tai vaistas, kuris, vartojamas mažomis dozėmis, veikia serotoniną, vartojamas vidutinėmis dozėmis - veikia ir noradrenalino apykaitą, o vartojamas maksimaliomis dozėmis gali veikti dopamino apykaitą.
Tyrimai patvirtino, kad gydant Efexor dažniau nei gydant kitais antidepresantais pasiekiama visiška depresijos remisija (arba visiškas išgijimas). Taip pat pasirodė, kad Efexor geriau nei daugelis kitų antidepresantų gydo atsparias, gydymui sunkiai pasiduodančias depresijas. Be to, jis ypač gerai silpnina nerimo simptomus, kurie neretai pasireiškia kartu su depresija. Efexor pradeda veikti greičiau nei kiti antidepresantai - akivaizdų jo antidepresinį poveikį galima pastebėti jau 7 gydymo dieną. Jis gali būti sėkmingai taikomas ir kitų psichikos sutrikimų atvejais: labai veiksmingas gydant generalizuoto nerimo sutrikimą, gali padėti kai kuriems ligoniams, sergantiems socialine fobija, lėtinio nuovargio sindromu ir kt. Tai saugus vaistas, tinkamas įvairaus amžiaus pacientams ir įvairių tipų depresijai gydyti.