Laiku pradėjęs gydytis nesigailėsi

Nebepataisomus kepenų pažeidimus sukeliantis hepatito C virusas medikų vadinamas tyliuoju žudiku. Mat šiuo virusu užsikrėtęs žmogus 15–30 metų gali nejausti jokių simptomų, o kai jie pasireiškia, padėti gali būti per vėlu. Pavojinga tai, kad bet kuris mūsų gali būti hepatito C viruso nešiotoju, ypač jei iki1993 m. buvo perpiltas kraujas, atliktos didesnės apimties operacijos. Gegužės 19-oji – pasaulinė hepatito diena, kai kiekvienam mūsų privalu paklausti savęs – ar aš, mano artimieji nesergame hepatitu C?
 

Rizika susirgti nemenka


Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 600 naujų ligos atvejų, ir šis skaičius kasmet didėja maždaug 15 proc. Hepatitą C sukeliantis virusas yra perduodamas per kraują ar organizmo skysčius. Didžiausia tikimybė užsikrėsti yra tiems asmenims, kuriems buvo perpiltas kraujas ar jie patys buvo kraujo, o ypač plazmos donorai iki 1993 metų – iki to laiko nebuvo diagnostinių metodų hepatito C virusui nustatyti. Į rizikos grupę patenka asmenys, kuriems iki 1993 metų buvo atliktos didesnės apimties operacijos.
Dar viena rizikos grupė – hemodializuojami pacientai. Šiuo metu veikia griežta hemodializės procedūrų kontrolė, tačiau moderni ir sterili aparatūra atsirado tik paskutinį dešimtmetį.
Pasak specialistų, hepatitu C gali sirgti ir susigundžiusieji pasidaryti tatuiruotę, pedikiūrą, manikiūrą, ypač pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai privačių nedidelių grožio salonų higienos niekas nekontroliavo. Turėtų pasitikrinti ir asmenys, tatuiruotes darę kalėjimuose ar egzotiškose šalyse. Hepatito C virusu galima užsikrėsti ir smulkesnių manipuliacijų metu – pakanka tik vieną kartą pasinaudoti švirkštu, užkrėstu svetimo žmogaus krauju ir atsiranda didžiulė tikimybė susirgti.
Apie hepatitą C jau rašėme praėjusiame „Sveiko žmogaus“ numeryje. Straipsnis sukėlė didelį mūsų skaitytojų susidomėjimą – po jo pasirodymo gavome ne vieną laišką su klausimais apie šią sunkią ligą. Atsakyti į juos paprašėme Vilniaus universiteto Infekcinių ligų, dermatovenerologijos ir mikrobiologijos klinikos infekcinių ligų gydytojos doc. Ligitos Jančorienės.
 

Ar iš tiesų neatsargiai darytas manikiūras gali būti vienas iš hepatito C užkrato patekimo į žmogaus organizmą būdų?


Toks C hepatito viruso užsikrėtimo būdas yra galimas bet iš tiesų labai retas, nes infekcijai perduoti reikia masyvesnio kontakto su krauju ar kitais organizmo skysčiais. Didesnė tikimybė manikiūro procedūros metu yra užsikrėsti B hepatito virusu, kurio koncentracija tame pačiame kiekyje kraujo paprastai yra didesnė.
 

Nesu tikra, ar mano sūnus nėra bent kartą bandęs švirkščiamų narkotikų. Ar rekomenduotumėte atlikti jam hepatito C testą?


Jei manote, kad sūnus galėjo pabandyti švirkščiamųjų į veną narkotikų, tuomet neabejotinai reiktų patarti jam išsitirti dėl hepatito B ir hepatito C virusų infekcijos. Sugaištas laikas apmąstymams, manau, tikrai bus brangesnis nei paprastas atrankos serologinis kraujo anti HCV testas
 

Man atliko polipų operaciją 1989 m. Ar patenku į hepatito C rizikos grupę?


Tokio pobūdžio operacija neturėtų būti priskiriama didelės rizikos užsikrėsti C hepatito virusu veiksniams, jei ji nebuvo komplikuota: nebuvo kraujavimo, kraujo perpylimo ar pakartotinės chirurginės intervencijos. Didelė rizika užsikrėsti C hepatito virusu iki 1993 metų buvo atliekant masyvias chirurgines intervencijas, operuojant pilvą, gydant po didelių traumų, ypač, jei teikiant pagalbą reikėjo perpilti kraują ar jo produktus, kurie dažnai buvo užkrėsti C hepatito virusu, o galimybės jį nustatyti – nebuvo.
 

Gyvenom kartu su mama, kuri sirgo hepatitu C (jau mirusi, dirbo odontologe). Ar galėjome užsikrėsti buitiniu keliu – per rankas, daiktus? Juk rašėte, kad užsikrečiama per kraują?


Užsikrėtimo rizika buitinio kontakto metu yra nedidelė, bet galima, ypač jei su sergančiuoju asmeniu gyvenama ilgai. Literatūros duomenimis, tokio užsikrėtimo rizika yra apie 1–4 proc. ir dažniausiai realizuojasi per bendrų asmens higienos daiktų (skustukų, dantų šepetėlių, rankšluosčių ir kitų priemonių) naudojimą. Tarkim, ant skustuko likęs mikroskopinis užteršto kraujo kiekis gali patekti į sveiko žmogaus organizmą pastarajam tuo pačiu instrumentu susižeidus skutimosi metu. Slaugant sergantįjį namuose, dažnai tenka atlikti ir medicinines procedūras, pvz., injekcijas į raumenis. Tokiu būdu gali pasitaikyti ir susižeidimo su medicininiais instrumentais namuose atvejų, o jei slaugomas žmogus serga lėtiniu C hepatitu, tuomet iškyla rizika užsikrėsti.
 

Ar galėjau būti užkrėstas apendicito operacijos metu 1984 metais? Ar verta tikrintis po 25-erių metų, jei nejaučiu jokių ligos simptomų?


Bet kurios chirurginės intervencijos metu žmogus gali užsikrėsti C hepatito virusu, jei susidaro tokios aplinkybės, kai gali patekti užkrato. Kaip jau minėjau, didesnė rizika užkrėsti C hepatito virusu iki 1993 metų buvo po operacijos perpilant kraują.
Užsikrėtęs C hepatito virusu žmogus gali ilgą laiką (dešimtmečiais) gali nejausti jokių negalavimų, galbūt išskyrus greitesnį nuovargio pojūtį, silpnumą. Todėl rekomendacija pasitikrinti nėra sietina su žmogaus savijauta, daugiau su veiksniais, kurie gali sudaryti C hepatito viruso užsikrėtimo riziką (buvusi chirurginė intervencija, kraujo ar jo produktų perpylimas, kraujo ar plazmos donorystė, kontaktas su sergančiuoju).
 

Girdėjau, kad hepatito C gydymas turi daug šalutinių poveikių, kuriuos ligoniai sunkiai toleruoja. Kaip greitai liga progresuoja ir kas laukia, jei nesigydysiu?


Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad šiuolaikinis hepatito C gydymas yra efektyvus didesnei pusei gydomų pacientų, klinikiniais tyrimais įrodyta, kad žmogų galima išgydyti nuo C hepatito infekcijos. Jei infekcija negydoma, yra tikimybė, kad liga progresuos, nors tai labai individualu ir priklauso nuo vidinių ir išorinių veiksnių. Progresavimo rizika yra susijusi su vyresniu amžiumi, nutukimu, polinkiu į medžiagų apykaitos sutrikimą, alkoholio vartojimu, nepalankiu viruso genotipu ir net kai kuriais genetiniais veiksniais. Manoma, kad C hepatito infekcija linkusi progresuoti 30-čiai proc. užsikrėtusiųjų, jaunesniems nei 40-ties metų amžiaus ligoniams per ilgesnį laiką (per 40 metų), o vyresniems nei 40-ties metų amžiaus pacientams per trumpesnį laiką (per 20 metų). Lėtinis C hepatitas gali palaipsniui progresuoti iki kepenų cirozės, o vėliau gali susiformuoti net pirminis kepenų vėžys arba visai sutrikti kepenų funkcija, tuomet padėti galima tik persodinant kepenis.
 

Sveikas aš, sveiki artimieji


Pasak doc. L.Jančorienės, pacientai, kuriuos gydant šiuolaikine terapija, pasiekiamas stabilus virusologinis atsakas, prilyginami pasveikusiems. Jeigu jų imunitetas nebus labai sutrikdytas (jie neužsikrės ŽIV, nebus persodinti organai, nebus gydomas spinduline ar chemoterapija), tikėtina, kad infekcija daugiau nebepasireikš. Nepaisant tokios palankios prognozės, buvusius ligonius toliau turi stebėti specialistai, turi būti periodiškai tikrinami jų kraujo rodikliai. Tačiau šie žmonės gali gyventi visavertį gyvenimą ir jaustis sveiki.
Ankstyva hepatito C diagnozė yra įmanoma daugiau kalbant apie susirgusius gelta asmenis – tuomet galima teigti, kad žmogus užsikrėtė paskutiniųjų pusės metų laikotarpiu. Kitais atvejais hepatito C infekcija dažnai nustatoma atsitiktinai, o užsikrėtimo virusu, t.y. viruso patekimo į organizmą, momentas lieka netgi nežinomas.
„Tačiau kuo anksčiau išaiškinsime sergantįjį hepatitu C ir pradėsime gydyti, tuo didesnė tikimybė pasiekti geresnį gydymo rezultatą. Gydant ligonius, kuriems nustatyta virusinė C kepenų cirozė arba labai progresavusi kepenų fibrozė (randėjimas), rezultatai daug blogesni“, – pastebi infekcinių ligų gydytoja.
Kita vertus, kuo anksčiau bus nustatytas hepatitas C, tuo didesnė nauda bus ne tik ligoniui, bet ir visuomenei – smarkiai sumažės infekcijos perdavimo rizika. Gydytojai tikisi, kad užsikrėtęs asmuo sąmoningai vengs kontakto, kurio metu virusas galėtų būti perduotas kitiems sveikiems asmenims.
 

Gydymas atitinka pasaulinius standartus


Šiuolaikinis hepatito C gydymas yra dviejų vaistų – pegiliuoto interferono ir ribavirino – derinys. Lietuvoje šis derinys yra kompensuojamas lėtiniu C hepatitu sergantiems pacientams, jei jų būklė vatitinka ligos kriterijus. Pasak doc. L.Jančorienės, hepatito C gydymas Lietuvoje atitinka pasaulinius standartus. Tačiau žinant, kad stabilus virusologinis atsakas pasiekiamas tik pusei gydomų ligonių, pasaulyje kuriami ir tiriami nauji vaistai ar jų deriniai, kurie galėtų minėtą rezultatą pagerinti.
JAV ir Vakarų Europos šalyse mokslu patvirtintos naujovės labai greitai diegiamos į praktiką, taip pasiekiant didesnį ekonominį efektą ir taupant valstybių lėšas, kurios galėtų būti išleistos pasenusiems ar mažiau efektyviems gydymo metodams. Lietuvoje šis procesas labai inertiškas, bet koks diagnostikos ar gydymo metodikos pataisymas, pakoregavimas kainuoja keletą metų biurokratinių susirašinėjimų su atsakingomis valstybinėmis įstaigomis. „Dėl to kenčia mūsų pacientai, galiausiai valstybės išlaidos tik padidėja, nes dėl neefektyvaus gydymo ligonius tenka gydyti pakartotinai, – pabrėžia doc. L.Jančorienė. – Artimiausiu metu lėtiniam hepatitui C gydyti tikimės sulaukti trečiojo preparato, kuris turėtų pagerinti gydymo rezultatus, ypač tiems pacientams, kuriems gydymas pegiliuoto interferono ir ribavirino deriniu nebuvo veiksmingas“. Tiesa, kaip greitai nauju vaistų deriniu bus galima gydytis, prognozuoti kol kas sunku.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai

Mūsų draugai