Sveikas žmogus
Sveikas žmogus
Pradžia  » Nervų sistemos ligos  » Demencija. Alzheimerio liga  » Demencija

Demencija

Demencija – tai dėl įvairių ligų prasidedantis intelekto kritimas, kai kartu pažeidžiamos ir kitos psichinės funkcijos, drauge stebimi suvokimo, elgesio pakitimai ir kiti fiziniai simptomai.
 

Ligos priežastys
Šis susirgimas gali pasireikšti esant įvairioms galvos smegenų ligoms ir pažeidimams. Manoma, kad jos metu sutrinka galvos smegenų cheminių medžiagų apykaita. Ypač didelę reikšmę turi acetilcholino trūkumas. Gydytojai neretai susiduria su sutrikusios galvos smegenų kraujotakos sąlygota demencija, čia įtakos turi tokie kraujotakos sutrikimai kaip padidėjęs kraujospūdis, aterosklerotiniai kraujagyslių pakitimai, kt. Silpnaprotystė gali pradėti formuotis po toksinio galvos smegenų pakenkimo, pvz.: apsinuodijimo alkoholiu ar smalkėmis, sergant sunkiomis fizinėmis ligomis, pvz.: esant sunkiam inkstų pažeidimui. Žinoma, kad demencijos atsiradimui įtakos turi galvos smegenų traumos, infekciniai susirgimai, tame tarpe AIDS. Neatmetama ir genetinių faktorių įtaka, nustatyta, kad jei pirmos eilės giminaitis serga demencija, tai tikimybė ja susirgti padidėja 4 kartus.
Simptomai
· Dėmesio koncentracijos pablogėjimas
· Sutrikęs miegas
· Atminties pablogėjimas
· Sumenkusi jausmų gama
· Valios sutrikimai
· Interesų rato susiaurėjimas
· Skurdžios emocijos
· Mąstymo sulėtėjimas
· Orientacijos sutrikimas
· Higienos įgūdžių praradimas
Ligos eiga
Paprastai silpnaprotystė formuojasi iš lėto. Nyksta tai, kas subtiliausia: etiniai, estetiniai jausmai, humoras. Emocijos keičiasi, blėsta, ligoniai nebesugeba bendrauti, tampa abejingi, pikti, dirglūs, kartais euforiški, nekritiški. Sutrinka dėmesys, pablogėja atmintis, nebesugeba įsiminti naujos informacijos, dar kurį laiką sugeba pritaikyti senų žinių bagažą. Visų pirma pamiršta tai, kas išmokta mechaniškai, sunkiais atvejais neprisimena namiškių vardų, savo profesijos ar netgi savo paties vardo. Pakinta valia, lengvai pasiduoda kitų žmonių įtakai, gali būti vangūs, apatiški ar, atvirkščiai, neramūs, bruzdūs, gali atsirasti rajumas, girtavimas. Mąstymas netenka lankstumo, nyksta geba savarankiškai protauti.

Interesai tampa skurdūs. Prarandama savikritika, higienos įgūdžiai (rečiau maudosi, nebesugeba taisyklingai naudotis tualetu). Sutrinka miego ir budrumo ciklas: dieną miega, naktį miegas jautrus, kartais pasireiškia sujaudinimo epizodai. Būna, kad kyla minčių, jog kažkas nori juos apvogti ar, kad sutuoktinis neištikimas. Gali pradėti trikti kalba, rašysena. Išnyksta charakterio ypatumai, ilgainiui ligoniai tampa panašūs vieni į kitus. Silpnaprotystė gali būti dalinė ir pilna. Esant dalinei demencijai, eiga paprastai būna lėtinė, psichinės funkcijos pažeidžiamos netolygiai, ligonis ilgą laiką susitvarko su darbu, kurį dirbo daug metų Asmenybė keičiasi mažai, gali paaštrėti iki ligos buvę charakterio bruožai. Sulėtėja mąstymas, kalba, nebesugeba atskirti pagrindinių dalykų nuo antraeilių. Psichinė veikla pakenkiama vis labiau, nyksta įgūdžiai, pamažu klinika tampa panaši į pilnos silpnaprotystės. Pilnai arba totalinei demencijai būdinga, kad psichika pakenkiama tolygiai, greitai nyksta kritika, prarandamas psichinis aktyvumas, ryškiai pakinta emocijos, netenkama individualių charakterio bruožų.
Paplitimas
Dažniausiai prasideda vyresniame amžiuje. Nustatyta, kad 5% gyventojų, vyresni nei 65 m., serga sunkia demencija, o 10% – lengva ar vidutine. Gydant simptomatika gali išnykti ar sumažėti kelioms savaitėms, mėnesiams, netgi metams, tačiau paprastai pamažu progresuoja. Didelę įtaką šio sutrikimo eigai turi psichosocialiniai faktoriai, pvz., kuo aukštesnis intelektas buvo iki ligos, tuo didesnė geresnio prisitaikymo tikimybė. Nerimas, depresija gali apsunkinti kliniką.
Komplikacijos
Besivystant demencijai, silpsta visos psichinės funkcijos, pacientui vis sunkiau prisitaikyti prie supančios aplinkos. Depresija gali išsivystyti visose ligos stadijose, tačiau taip dažniau atsitinka ligos pradžioje. Neretai atsiranda kliedesiai, haliucinacijos. Ligai progresuojant, gali prisidėti somatinės komplikacijos, tokios kaip traukuliai, plaučių uždegimas, pragulos, kt.
Patarimai
Dažnai ligoniai jaučia liūdesį, kurio neigti negalima, geriau pasistengti atitraukti jo dėmesį, išblaškyti. Kartais šie pacientai mato žmones ar daiktus, kurių iš tikrųjų nėra, negalima to nei neigti, nei patvirtinti. Tokio ligonio negalima palikti vieno. Kai šie išgyvenimai labai intensyvūs, skiriamas atitinkamas gydymas. Ligoniai dažnai pikti, dirglūs, nereikia pamiršti, kad tai ligos sukeltos emocijos.
Patariama namuose sukurti saugią aplinką, nes tokie daiktai kaip degtukai, verdantis vanduo gali tapti nelaimės priežastimi.
Svarbu, kad ligonis turėtų kortelę ar įsiūvą rūbuose, kur būtų nurodyta vardas, pavardė, adresas, telefonas, jei ligonis išėjęs iš namų pasiklystų.
Nesistenkite per daug padėti, nes tai slopina savarankiškumą, gali atsirasti pernelyg didelė priklausomybė.
Ligonio drabužiai turėtų būti lengvai skalbiami, lyginami; jei ligonis nelaiko išmatų, šlapimo, naudojamos sauskelnės. Pagal galimybes būtini fiziniai pratimai.
Efektyvaus bendravimo strategija
Bendraujant reikia stengtis pabrėžti išlikusius paciento sugebėjimus. Demencija žmonėms progresuoja nevienodai, tad medikai ir globėjai bendraudami turi atsižvelgti į besikeičiančią situaciją. Artimieji ir medikai turi pasitelkti visą savo išmonę, kai klausosi sergančiojo ar kalba su juo.
Reikia turėti kantrybės laukiant atsakymo į klausimą, nepertraukti paciento pokalbio metu. Jei pritrūksta žodžio, subtiliai pasiūlyti numanomą žodį, kurio pacientas „ieško“. Jei suprantama, ką jis sako, nebūtina siūlyti teisingo žodžio. Niekada neprieštarauti pacientui, nes tai gali sukelti audringą reakciją: riksmą, verksmą, pyktį.
Prieš pradedant kalbėti, reikia užmegzti ryšį: kreiptis vardu, stengtis sugauti žvilgsnį. Kalbėti aiškiai, trumpai ir neskubant, maloniu, ramiu tonu, įsijautus į pašnekovo padėtį, aplinkoje neturi būti daug dirgiklių. Kalbėtis reikia atsisukus veidu į pašnekovą, geriausiai – prieš šviesos šaltinį, kad veidas būtų apšviestas.
Klausimus formuluoti taip, kad į juos būtų galima atsakyti „taip“ arba „ne“. Jei reikia, klausimus ar teiginius pakartoti arba perfrazuoti. Instrukcijos turi būti pakopinės, jei reikia, pakartoti tais pačiais žodžiais. Naudoti neverbalines priemones: klausiant rodyti, liesti, pradėti daryti tai, ko prašoma iš sergančiojo. Svarbu žinoti, kurie žodžiai pacientui žinomi ir stengtis juos dažniau vartoti.
Kalbant pabrėžti svarbiausią žodį (pvz., „Prašau, tai JŪSŲ arbata“). Nevartoti vaizdingų ir perkeltinės reikšmės posakių, nes pacientas gali suprasti tiesiogiai. Negatyvius teiginius keisti pozityviais (pvz., užuot sakius „Neikite čia“, sakyti „Eikite čia“). Vengti klausiamosios formos (pvz., „Ar prisimenate, kad...“) arba teiginių „Turėtumėte žinoti, kas jus aplankė“. Nekalbėti prie paciento taip, lyg jo nebūtų. Rodyti pagarbą, meilę ir rūpestį. Nesakyti, kad pacientas neteisus, nekritikuoti ir netaisyti jo.
Svarbus neverbalinis bendravimas: žvilgsnis, šypsena ir prisilietimai, nuraminantys ir parodantys, kad paciento klausomasi. Svarbu pajusti jo nuotaiką ir teisingai suprasti emocijas (pvz., kai sergantysis sako laukiantis mamos, gali reikšti, kad jis jaučiasi vienišas, nesaugus ir įsibaiminęs). Paciento dienotvarkė turi būti suplanuota ir neverčianti skubėti.

 

Susiję straipsniai

Rodyti daugiau

Video

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi forumo įrašai

Sveikas žmogus Sveikas žmogus

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2025. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2025. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS