Šiuolaikinė mama, nepaisant ir netradicinių pareigų, vis dar yra vertinama kaip pagrindinis šeima besirūpinantis asmuo, kaip emocinis jos sargas. Tai yra jos genuose. Tai yra jos sieloje.
Bet tėvo pozicija vis dar nėra aiški. Jis atiduoda savo genus, yra atsakingas už šeimos pajamas, tačiau ar egzistuoja “tėvystės instinktas”? Ar tėvai yra tik biologinė būtinybė, nors atsitiktinai gyvena kartu su vaiku? Galbūt tokia pastaba gali atrodyti per šiurkšti, bet joje yra dalelė tiesos.
Tačiau per paskutinius dešimtmečius atlikti darbai atskleidžia tai, kaip iš tiesų tėvo-vaiko ryšys veikia vaiko emocinį ir intelektualinį augimą. Nors mes visi tai žinome, tačiau būtina dar kartą pakartoti: tėvai skiriasi nuo motinų. Jie daugiau žaidžia su savo vaikais. Jų sąveika daugiau fizinė, besiremianti humoru ir jauduliu. Nors šie skirtumai mums gali pasirodyti nesvarbūs, vaikams jie gali būti labai reikšmingi. Tėvų bendravimas su vaikais, daugiau paremtas žaidimu, gali būti lemiamas mokant vaikus emocinės savikontrolės. Tėvo-vaiko bendravimas labai reikšmingas ir vystantis vaiko sugebėjimui išlaikyti stiprius bei pilnaverčius santykius tolesniame gyvenime.
Tėvo-vaiko ir motinos-vaiko ryšys skiriasi daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad tėvai, kurie save vertina menkai, daro didesnį neigiamą poveikį savo vaikams negu motinos, kurios nepatinka pačios sau. Be to, tėvo-vaiko ryšys yra trapesnis ir todėl lengviau suardomas nesantaikos tarp tėvų metu.
Netgi S.Freudas, kuris manė, kad tėvai daro didelę įtaką vaikų sąmonės ir seksualinio identiškumo vystymuisi, atmetė mintį, kad tėvų vaidmuo reikšmingas vaikui iki 3 metų. Ilgą laiką tėvų “įnašą” auklėjant vaiką daugiausia sudarė pajamos, disciplina, vyriško vaidmens modelis kartu su nuolatinėmis “realaus pasaulio” patyrimo pamokomis - t.y. supažindinimu, kas dedasi pasaulyje už namų sienų. Klasikiniu psichologiniu požiūriu, tėvo dirbamas darbas turėjo atverti vaikui horizontus už šeimos ribų ir motinos-vaiko pasaulio. Motinos vaiką gindavo ir saugodavo nuo diskomforto, o tėvai atskleisdavo realistišką žiauraus gyvenimo perspektyvą.
Maždaug 1920 metais klasikinis požiūris į motiną kaip į centrą susvyruoja. Tai sukėlė motinų peikimas dėl jų vaikų emocinių ir elgesio problemų, kuris paskatino imtis nagrinėti tėčių atsakomybės dalį.
1950 metais mokslininkai pradėjo pripažinti tėvų vaidmenį ankstyvoje vaikystėje, nors jis buvo siejamas tik su neigiamu tėvų skyrybų poveikiu.
Iki 1970 m. prasidėjusio feministinio judėjimo nebuvo susidomėta, ar tėčiai galėtų būti tokie pat geri auklėtojai kaip mamos. Vėliau visų nustebimui paaiškėjo, kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas. Pirmą kartą pradėta sistemingai tirti, kaip ir kodėl skiriasi vyrų ir moterų auklėjimo stilius, ir ką tie skirtumai reiškia vaikams. Šie tyrimai daugiausia susiję su pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, kada vaikai paima iš aplinkos ne tik maistą ir patogumus, bet ir įvairius stimulus, būtinus vaiko intelektualiniam, fiziniam ir ypač emociniam augimui.
Ankstyvoje vaikystėje svarbiausia sąlyginė reakcija, kurios dėka kūdikiai suvokia, kad jų veiksmai sukels tam tikras aplinkos reakcijas. Šiuo kritiniu periodu išryškėja vienas iš pagrindinių vyrų ir moterų auklėjimo stilių skirtumų. Motinos bendrauja su kūdikiu globojančiai, rimtai, ramiai; tėvai kūdikiui parodo ne tik kantrybę, bet ir frustraciją. Kodėl tėvai taip elgiasi, nėra aišku, galbūt tai lemia lyčių skirtumai, nes vyrai linkę teikti pirmenybę stimuliavimui, naujai veiklai, o tai gali būti susiję su neurologiniais skirtumais tarp to, kaip stimulas ir malonumas siejamas vyro ir moters smegenyse.
Vaiko vystymuisi žaismingas, linksmas bendravimas su tėčiu turi didelę reikšmę. Mama dažniausiai nuslopina grėsmę keliančią ar erzinančią situaciją, tuo tarpu tėvas priverčia ją tęstis, nuolatos teikdamas platesnį sujaudinimo ratą. Iš to kylantys emociniai svyravimai priverčia vaiką pasitempti tiek fiziškai, tiek ir emociškai.
Ši emocinė įtampa tėvo-vaiko santykiuose tampa ryškesnė 2 ir 3 vaiko gyvenimo metais. Žaisdami su vaikais, tėčiai bendrauja daugiau fiziškai (besigrumdami ir pan.), o motinų bendravimo stilius daugiau verbalinis (kalbinis). Tėvai, priversdami vaikus bendrauti jaučiant ir baimę, ir džiaugsmą, skatina juos išmokti reguliuoti savo jausmus, - taip vaikai įgyja sudėtingų emocinių bendravimo įgūdžių. Iš pradžių vaikai išmoksta, kaip “perskaityti” tėvų emocijas iš jų veido išraiškos, balso tono ir kitų neverbalinių užuominų ir atitinkamai į tai atsakyti. Vėliau vaikai išmoksta aiškiai perduoti savo emocijas kitiems. Pavyzdžiui, verkdamas vaikas parodo tėvui, kad jis žaidžia per grubiai. Ir pagaliau vaikai išmoksta, kaip reikia “klausyti” savo pačių emocinės būsenos.
Tėvo-vaiko bendravimas suteikia galimybių vaikui įveikti frustraciją, sukelia norą tirti naujus dalykus, išbandyti naują veiklą ir išmoko atkaklumo sprendžiant problemas. Iš tėvų išmoktą bendravimo būdą vaikas atkartoja bendraudamas su savo broliais ir seserimis - tada vaikai daugiau bendradarbiauja ir mažiau nesutaria.
Geras tėvas vadovauja žaidimui ir stengiasi, kad vaikas jame aktyviai dalyvautų savo noru. Žaidžiant su vaiku reikia atsiduoti žaidimui ir pamiršti visą likusį pasaulį - o tai dabartiniams užsiėmusiems vyrams yra didelė problema. Tačiau jeigu tėvas su vaiku bendrauja paviršutiniškai, dažniausiai nepastebi vaiko rodomų užuominų.
Laikui bėgant vaiko ir mamos ryšys tarsi stiprėja, o tėvo-vaiko žaidimai 8-9 metų amžiaus vaikus dažnai pradeda erzinti. Paauglystėje vaikai linkę ir toliau pasitikėti motinomis, o žaidimu paremtą bendravimą su tėvu jie suvokia taip, tarsi tėvai į juos nežiūrėtų rimtai. Prie šio atitolimo dar prisideda tėvo, kaip disciplinos ir griežtumo šaltinio, vaidmuo.
Pagrindinė paauglystės ypatybė - laipsniškas judėjimas į emocinę ir fizinę autonomiją, atsiskiriant nuo abiejų tėvų, o tėvai (vyrai) daugiau skatina atsiskyrimą negu motinos. Galbūt tai paaiškina, kodėl tėvo-vaiko ryšys daugiau tarnauja ruošiant vaiką išoriniam pasauliui. Beje, tėvai, turintys darbe daug laisvės, padrąsina savo vaikus siekti nepriklausomybės, dažniau atkreipia dėmesį į vaiko ketinimus, taip pat jie nelinkę naudoti fizinių bausmių. Ir priešingai, tėvai, kurie darbe yra kontroliuojami, daugiau vertina konformizmą ir laukia jo iš savo vaikų. Taip pat jie daugiau dėmesio skiria vaikų blogo elgesio pasekmėms ir auklėdami juos dažniau stveriasi diržo. Kai tėvai audringai išdykaudami ruošia vaikus gyvenimui už šeimos ribų, motinos neturėtų į tai kištis, norėdamos apsaugoti vaiką.
Tėvo-vaiko ryšį daugiau negu motinos-vaiko gali paveikti ir kiti faktoriai. Jei šeimoje nesutariama, tai neigiamai paveikia būtent tėvo-vaiko ryšį. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad tėvai konflikto metu lengviau atsiriboja nuo vaikų. Tai gali būti ir dėl genetiškai nulemto ne tokio artimo ir gilaus tėvo-vaiko ryšio lyginant su motinos-vaiko ryšiu. Ypač didelį poveikį gali turėti kultūriniai arba išmokti faktoriai, pavyzdžiui, motinystė suvokiama kaip privaloma, o tėvystė - kaip pasirinktina.
Siūlome keletą strategijų, kuriomis abu tėvai gali vadovautis stiprindami tėvų-vaikų ryšį:
PRADĖKITE KUO ANKSČIAU. Tėčiai, kurie stengiasi tėvystės pareigas prisiimti nuo pat kūdikio gimimo, dažnai yra artimesni savo vaikams. Stenkitės, kad jūsų, kaip tėvo, veikla būtų kuo įvairesnė ir pasistenkite pasiimti bent savaitę atostogų iš karto po kūdikio gimimo, kad praktiškai pritaikytumėte savo įgūdžius ir nugalėtumėte su tuo susijusį nerimą.
SKIRKITE VAIKUI LAIKO. Paskirkite specialų laiką, kada jūs būnate su naujagimiu pats vienas. Mamoms net praverstų kuriam laikui išeiti iš namų, kad tėvas galėtų pasijausti tikru tėvu. Beje, tėvas gali neštis vaiką į lauką specialiame krepšyje, kad jaustų savo kūdikio kūnelio šilumą ir kvapą.
IŠREIKŠKITE SAVO JAUSMUS. Ką tik tapęs tėvu, vyras labai dažnai jaučia nerimą, baimę ir frustraciją. Taip pat jis neretai pavydi žmonai, kad ji tiek daug laiko praleidžia su vaikais ir taip “natūraliai” moka jais pasirūpinti. Tokie jausmai gali net padidinti atstumą tarp tėvo ir vaiko. Ką daryti? Pirmiausia pabandykite pasikalbėti su žmona.
ATKREIPKITE DĖMESĮ Į DETALES. Įsiklausykite į savo vaiką ir nemanykite, kad mamos tiesiog “perskaito”, ko kūdikiui reikia.
GERBKITE ĮVAIROVĘ. Jeigu tik galite, kuo mažiau kritikuokite savo partnerio auklėjimo stilių. Jei kitas daro tai, ko nedarote jūs, tai nebūtinai yra klaidinga.
BŪKITE REALISTAI. Jeigu ketinate daugiau skirti laiko jau paaugusių vaikų auklėjimui, labai tikėtina, kad jie ne iš karto su tuo sutiks. Jie jau įpratę savo mamas laikyti globėjomis. Be to, nepamirškite, kad būti tėvu tai visų pirma reiškia turėti daug kantrybės.
Apipjaustymas, arba cirkumcizija (lot. Circumcisio – apskritas pjūvis), – apyvarpės pašalinimas chirurginiu būdu. Išgirdę šį žodį, didžioji dalis vyrų nusipurto, susiraukia, o kartais netgi pradeda tyliai mintyse keiksnoti. Na, šiuo atveju jų storžieviškumu kaltinti nereikėtų, kadangi – sutikime – procedūra ne iš maloniausiųjų. Tačiau, nepaisant jos atgrasumo, apipjaustymas vykdomas visame pasaulyje. Dažniausiai – dėl religinių sumetimų, tačiau yra nemažai atvejų, kai jis grindžiamas higienos ar estetikos sumetimais. Dar visai neseniai JAV apipjaustomi buvo net apie 90 proc. vyrų, kadangi didžiojoje šalyje buvo manoma, kada tai – būtina higienos priemonė. ...
Skaityti daugiauEglę ir Darių Kauneckus dauguma žino kaip Ajurvedos pradininkus Lietuvoje. Jau prieš daugelį metų jie susidomėjo ezoterika, pradėjo ieškoti atsakymų į klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau ir kokia mano paskirtis šiame gyvenime. Tačiau svarbiausia priežastis, paskatinusi ieškoti Ajurvedos žinių, – šeimos sukūrimas. Eglė pasakoja, kad jiems buvo labai svarbu palanki dvasinė ir fizinė aplinka, norėjosi švariai pradėti, nešioti, auginti savo atžalas, rūpintis jų sveikata ir dvasiniu gyvenimu. Kai susikaupė tikrai nemažai žinių ir patirties, atėjo ir natūralus noras dalinti. Taip atsirado Ajurvedos centras SPA Shanti, vienijantis norinčiuosius eiti savęs pažinimo, tobulėjimo, fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimo keliu. ...
Skaityti daugiauVaikai į pasaulį turėtų ateiti tik laukiami, deja... vieni gimdo nelaukiamus, kiti laukia ir niekaip negali susilaukti kūdikio. Pradėtos ir laukiamos gyvybės nutrūkimas - didžiulė tragedija kiekvienai moteriai ir šeimai, deja, neretai šios tragedijos kartojasi......
Skaityti daugiauTyrimai rodo, kad dažniausios žindančių motinų pirmųjų savaičių problemos yra skaudantys speneliai bei kietos ir skausmingos krūtys. Tad trumpai apie pačią pradžią, problemas bei galimus sprendimo būdus konsultuoja VšĮ „Mamos centras“ vadovė Živilė BALTRUŠAITIENĖ....
Skaityti daugiauką tik pasirodė jūsų knyga „ausų, nosies ir gerklės ligos“. kuo ji ...
Skaityti daugiauStatistikos duomenimis, 2005 m., palyginti su 1900 m., vyresnių nei 65 vyrų metų, padaugėjo 7 kartus, o vyresnių negu 85 metų – net 31 kartą. Žmogui senstant, mažėja lytinių hormonų kiekis, o tai pasireiškia tam tikrais simptomais. Moterims šis laikotarpis vadinamas menopauze, vyrams – andropauze. Apie vyriškojo klimakso problemas bei jo palengvinimo būdus kalbamės su Medicinos centro „Neuromeda“ psichiatre-psichoterapeute Zita ALSEIKIENE ir Kauno medicinos universiteto onkologijos ligoninės gydytoju urologu Dainiumi KANIUŠU....
Skaityti daugiauŽurnalo viršelio veidu jūs, mieli skaitytojai, išrinkote dvidešimtmetį vilnietį Simoną Dailidę. „Esu abstinentas ir vegetaras. Su draugais organizuojame blaivius vakarėlius „Varom!“, bėgimus „Už blaivią Lietuvą“. Be to, užsiimu joga, rytais važiuoju prie ežero dviračiu, vasarą savanoriauju, būnu vadovu vaikų sveikatingumo stovyklose. Esu patriotas iki kaulų čiulpų smegenų. Myliu Lietuvą, noriu matyti ją sveikesnę ir blaivesnę ir nebijau to pasakyti garsiai”, – pasakoja apie save Simonas....
Skaityti daugiauVieniems vaikučiams jau kelių mėnesių momenėlis užsidaro, kitiems – tik pusantrų ar dvejų metukų. Be galo daug nuomonių ir įvairiausių mitų, kodėl taip yra, taigi jaunoms mamytėms iškyla daug klausimų, susijusių su momenėlio užsidarymu, išsipūtimu, įdubimu, pulsavimu ir, žinoma, vitamino D vartojimu. Šiais klausimais konsultuoja bendrosios praktikos gydytojas MINDAUGAS RUBIKAS....
Skaityti daugiau„Pašalink priežastį – išeis liga“, – taip gydymo esmę apibūdino Hipokratas. Netaisyklingas kvėpavimas – taip pat gali būti viena iš daugelio ligų priežasčių, kurią pašalinus, išnyks ir ligos. Kaip kvėpuoti taisyklingai ir kas vyksta mūsų organizme kvėpuojant, pasakoja KMU Kardiologijos instituto mokslo darbuotoja medicinos mokslų daktarė gydytoja Lina JASIUKEVIČIENE....
Skaityti daugiauŠiek tiek statistikos. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, septintajame dešimtmetyje dėl ūminių apsinuodijimų į ligoninę buvo guldomas 1-as iš 1000 gyventojų, aštuntajame – jau 2, dabar šis skaičius išaugo iki 2,7. Lietuvoje šis rodiklis svyruoja nuo 2,8 iki 4,1. Yra žinoma apie 700 įvairių cheminių junginių, kuriais apsinuodijama dažniausiai. Neretai apsinuodijama medikamentais. Apie dažniausias to priežastis, požymius ir pirmąją pagalbą kalbamės su KMUK Nefrologijos klinikos gydytoju klinikiniu toksikologu Jonu ŠURKUMI....
Skaityti daugiauNe vienam žmogui, sergančiam ūmine ar lėtine liga, iškyla klausimas: kaip nuvykti pasigydyti į sanatoriją? Apie tai, ką reiktų žinoti apie reabilitacinį gydymą, kalbamės su Kauno teritorinės ligonių kaso direktoriaus pavaduotoju Regimantu ANDRIŪNU....
Skaityti daugiauBendraujant su tėvais tenka patirti, jog trūksta elementarių žinių apie normalų berniukų lytinių organų vystymąsi bei pasitaikančius nesklandumus. Tėvai, o ypač berniuko tėvas, tai turėtų žinoti....
Skaityti daugiau[klausimas]jau keletą metų periodiškai jaučiu galvos svaigimą, kartais einant...
Skaityti daugiauSveikatos metų žaliasis kalendorius kiekvienam Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Šią patarlę galima pritaikyti ir ekologiškam gyvenimo būdui: jei kiekvienas mūsų šiais metais kas savaitę ar mėnesį padarys nors mažą darbelį saugodamas gamtos išteklius, oro švarą, savo ir artimųjų sveikatą, tai visi gyvensime geriau. Juolab kad 2013-ieji paskelbti Sveikatos metais....
Skaityti daugiauIstorija Žmogaus genetikos centras - tai kol kas vienintelė įstaiga Lietuvoje, kur teikiamos genetinės konsultacijos, sistemingai užsiimama paveldimų ligų tyrimais ir profilaktika. Molekulinės genetikos laimėjimai neleidžia atsilikti šioje perspektyvioje mokslo ir laboratorinių tyrimų srityje, išmokta diagnozuoti paveldimas ligas ne tik pagal jų kliniką, bet ir pagal jas lemiančias genų mutacijas. 1989 m. V.Kučinsko ir V.Jurgelevičiaus pastangomis Lietuvoje pradedami molekuliniai-genetiniai paveldimų ligų tyrimai. 1991 m. įkurta Lietuvos žmogaus genetikos draugija. Jos pirmininku išrinktas prof. V.Kučinskas, branduolį sudaro centro darbuotojai. Į ją įėjo Lietuvos specialistai, besidomintys žmogaus ir medicininės genetikos problemomis. 1992 m. Žmogaus genetikos centre pradėjo veikti Lietuvos paveldimų ligų ir įgimtų vystymosi defektų registras, kuriame kaupiami duomenys apie visus įgimtų anomalijų atvejus mūsų krašte. Sukaupus bent 10 metų duomenis apie įgimtas anomalijas Lietuvoje, bus galima įvertinti kai kurių jų paplitimo priežastis, numatyti galimus profilaktikos kelius, analizuoti Lietuvos populiacijos ypatumus. 1994 m. pradėta rengti kasmetinius darbinius pasitarimus, į kuriuos kviečiami Lietuvos gydymo įstaigų atstovai. Pasitarimų metu centro specialistai supažindina Lietuvos gydytojus su savo darbo rezultatais ir problemomis, genetikos naujovėmis, tariamasi, kaip geriau organizuoti įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų profilaktiką....
Skaityti daugiauKalbėdami apie ateitį, esame linkę fantazuoti. Įsivaizduokite mažą į smegenis įdedamą kortelę, kuri padeda išvengti epilepsijos traukulių, arba specialias technologijas, kurios padeda valdyti rankos arba kojos protezą taip, tarsi tai būtų savo pačių galūnė. Dalis tų fantazijų išsipildo, tačiau dar dažniau mokslas pasuka kita linkme ir sukuria kažką tokio, apie ką net negalėjome pagalvoti. Taigi ko laukti galime jau dabar?...
Skaityti daugiau
AS atradau viena buda, jei randu ka idomaus, iskeliu, kad pasiskaitytu arba pati garsiai tai padarau