Daugpatystė islame

Dažnam, išgirdus žodį “islamas”, kyla asociacijos su teroristiėmis organizacijomis, galimybe legaliai vienu metu turėti daugiau nei vieną žmoną. Pastarasis faktas yra visiškai teisingas - islamiškoji teisė formaliai leidžia vyrui turėti iki keturių žmonų tuo pačiu metu, tačiau jo detalės dažniausiai lieka nežinomos. Taigi kokiomis sąlygomis musulmonas gali turėti keletą žmonų, kokios yra tokio leidimo socialinės pasekmės ir apskritai kodėl gi musulmonams buvo leista turėti daugiau žmonų?
 

Pradžių pradžia

Nors daugelyje Korano vietų moterys aptariamos ar bent minimos, socialiniai santykiai tarp lyčių etalonizuoti pranašo Muchamedo gyvenimu, jo Suna. Muchamedas, būdamas 25-erių, vedė 40 metų našlę Khadydžą, su kuria susilaukė šešių (kitais duomenimis, aštuonių) vaikų. Po Khadydžos mirties, kai jam buvo apie 50 metų, Muchamedas vedė dar bent 10 kartų (gal net 14!). Tiesa, kelios jo žmonos mirė, su keliomis jis išsiskyrė. Vis dėlto paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Islamo pranašas vienu metu turėjo daugiau žmonų nei eiliniam musulmonui leista. Pranašo elgesį su savo žmonomis akylai stebėjo jo pasekėjai - musulmonai.
 

Magiškasis skaičius “keturi”

Poliginija (daugpatystė) islame institucionalizuota: Korane
(4:3) leidžiamų vienu metu turėti žmonų skaičius apibrėžiamas keturiomis. Tačiau toje pačioje šventraščio eilutėje yra keliama sąlyga: vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi garantuoti, kad galės visiškai išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir jau turimą (turimas) žmoną bei vaikus. Todėl esminė vedybų sąlyga išlieka ekonominė: turtingesnis vyras potencialiai turės ir daugiau žmonų. Musulmonų teisininkai amžiams bėgant pridėjo dar vieną formalią sąlygą: jau esanti (esančios) žmona turi duoti savo sutikimą naujai santuokai. Kiek realybėje ši sąlyga buvo veiksminga, sunku patikrinti. Vis dėlto reikia pastebėti, kad poliginija, nors legali, islamo istorijoje nebuvo paplitusi, išskyrus pavienius periodus ir kraštus, ir praktikuojama ji buvo daugiausia valdovų bei politinio ir religinio elito.
 

Nėra nieko pastoviau kaip laikina

Tačiau kodėl islame leista daugpatystė? Istoriškai į šį klausimą atsakyti gana lengva: Muchamedo bendruomenei persikėlus iš Mekos į Jasribą (po 622 m.) ir prasidėjus kariniams susidūrimams, musulmonų vyrų ir moterų santykis buvo apytikriai vienas ir keturios. Norėdamas sustiprinti savo pasekėjų gretas (vedybos Muchamedo akimis buvo socialinis ir ekonominis kontraktas) bei pagausinti bendruomenę per būsimas kartas, islamo pranašas nutarė “legalizuoti” poliginiją. Tuomet našlėmis likusios jaunų musulmonų kovotojų žmonos galėjo tikėtis vėl ištekėti, nors ir buvo akivaizdus vyrų stygius. Tiesą sakant, Muchamedui nereikėjo įtikinėti musulmonų, kad poliginija yra priimtinas dalykas - ji buvo gana plačiai praktikuojama Arabijoje dar iki islamo. Muchamedo leistoji poliginija galbūt buvo numatyta kaip laikina priemonė, bet jam jos neatšaukus, daugpatystės praktikavimas musulmoniškose kultūrose tebebuvo toleruojamas po pranašo mirties iki pat dvidešimtojo amžiaus.
 

Tikro atsakymo nežino niekas

Musulmonai tik iš dalies sutinka, kad poliginijos įteisinimas buvo istoriškai nulemtas praktiškas jų pranašo žingsnis. Anot musulmonų, poliginija įteisinta Korane, o Koranas yra paties Dievo Žodis, visiškai nepriklausęs nuo Muchamedo valios. Netgi priešingai, Muchamedas turėjo paklusti Dievo Žodžiui - Koranui. Taigi, anot islamiškosios tradicijos, Dievas, o ne Muchamedas leido musulmonams turėti iki keturių žmonų vienu metu. Bet kodėl Jis, Dievas, manė reikalinga musulmonams vyrams suteikti galimybę turėti daugiau nei vieną žmoną vienu metu? Į šį klausimą tiksliai negali atsakyti ir patys musulmonai. Dažniausiai pateikiamas argumentas toks: vyrui gali reikėti iki keturių moterų savo seksualiniams poreikiams patenkinti. Kodėl keturių - vienas Dievas težino.

Tikėtasi svetimavimo sumažėjimo

Kad ir kokia poliginijos įteisinimo priežastis - ekonominė, politinė, socialinė, teologinė ar net seksualinė, neabejotina jos, kaip prevencinės priemonės, funkcija. Vyras, turintis tris ar keturias žmonas, gali tikėtis patenkinti savo seksualinius poreikius praktiškai bet kada, visuomet tai darydamas įstatymų apibrėžtose ribose - santuokoje. Taigi svetimavimo arba prostitucijos poreikis turėtų sumažėti, jei ne visai išnykti. Be to, svetimavimas (prostitucija, be abejo, laikytina viena iš jo formų) islame yra vienas iš sunkiausių nusikaltimų, baudžiamų mirties bausme. Dar ir šiais laikais pasitaiko atvejų, kai musulmoniškuose kraštuose islamo teismai pasmerkia myriop svetimautojus. Vis dėlto nei poliginijos įteisinimas, nei griežtos bausmės neatbaidė musulmonų nuo svetimavimo pagundos, kuri per visus islamo amžius klestėjo. Taigi Dievo ar pranašo sumanytoji priemonė praktikoje neatliko savo vaidmens - vyrai tebesidairė svetimų moterų.
 

Laisvas elgesys su vergėmis

Teisingumo vardan reikia pastebėti, kad musulmoniškose
kultūrose buvo toleruojamas sanguliavimas su vergėmis. Vergė, kaip daiktas, buvo visiškoje šeimininko valioje, tad su ja jis galėjo elgtis beveik kaip tinkamas (tiesa, smurtas ar nužudymas buvo sunkūs nusikaltimai). Žinoma, seksualinių santykių pasekmės su vergėmis nebuvo tapačios santykių su žmonomis pasekmėms.
 

Gal išeitis - laikinos santuokos?

Išsamumo labui reikėtų priminti, kad šalia poliginijos Muchamedas musulmonams leido (gal tiksliau būtų sakyti, neuždraudė iki islamo buvusios muta santuokos tipo - laikinos santuokos). Muta santuoka yra tokia santuoka, kai besituokiantys vedybų kontrakte, be visų įprastinei santuokai būdingų sąlygų, numato ir santuokos pabaigos laiką. Žodžiu, muta yra terminuota santuoka. Muta santuokos terminas apibrėžiamas individualiai ir gali būti nuo kelių minučių iki penkiasdešimt ar daugiau metų. Suėjus terminui, vyras ir moteris automatiškai laikomi išsiskyrę. Turtiniai ir paveldėjimo klausimai muta santuokoje sprendžiami kaip ir įprastinėje santuokoje.
 

“Už” ir “prieš” laikinas santuokas

Muchamedas, kaip sakyta, laikinų santuokų neuždraudė, tačiau antrasis kalifas Umaras šį santuokos tipą paskelbė antiislamišku ir jį uždraudė. Vis dėlto Umaro valdžiai nepaklusę šiitai, argumentuodami tuo, kad ko neuždraudė pranašas, negali uždrausti kalifas, ir toliau praktikavo muta santuoką. Todėl šiitų islame muta iki šiol tebėra legalus santuokos tipas. (Šiitai sudaro apie 15 proc. visų pasaulio musulmonų, t.y. apie 200 mln. žmonių). Irane muta vėl legalizuota po 1979 islamo revoliucijos. Buvęs Irano prezidentas Rafsandžani viešai kvietė jaunimą praktikuoti šį santuokos tipą. Muta santuoka primena legalizuotą prostituciją, bet ji, panašu, yra daug veiksmingesnė priemonė, išlaikant musulmonų seksualinę veiklą legalumo ribose.
 

Kokios socialinės daugpatystės pasekmės?

Iš tiesų musulmoniškuose kraštuose praktiškai nebūta netekėjusių moterų problemos - joms visada atsirasdavo jaunikis, net jei jau ir turintis porą žmonų. Musulmonų teisininkai postringavo apie taikų žmonų sugyvenimą. Deja, daugelis faktų rodo, kad tarp žmonų vyraudavo pavyduliavimo ir nesveikų intrigų atmosfera, dažnai pasibaigdavusi skyrybomis. Netgi pranašo žmonos varžėsi tarp savęs. Jam teko sudaryti grafiką, pas kurią jis praleis naktį. Taigi, viena vertus, moteris galėjo tikėtis ištekėti ir įgauti statusą bei saugumą, teikiamą vyro bei šeimos, bet kita vertus, daugpatystė atvėrė kelius įvairiausiems nesveikiems įvykiams šeimos viduje, kurie ardydavo šeimos vienybę ir griaudavo jos gerovę.
 

Svarbi daugpatystės pasekmė - palikuonių gausa

Musulmoniškuose kraštuose moteris vidutiniškai gimdo 5-6 kartus. Vyras su keliomis žmonomis gali sugyventi tuziną ar daugiau vaikų. Poliginijoje gyvenantis vyras praktiškai būdavo mažytės visuomenės viešpats. Kaip šeima, taip ir visuomenė buvo patriarchalizuota ir hierarchizuota. Esant daug vaikų, neretai komplikuodavosi paveldėjimo klausimai, nors islamiška teisė gana išsamiai apibrėžia paveldėjimo sąlygas.
 

“Išskirta, išskirta, išskirta”

Islame, skirtingai nuo krikščionybės, santuoka nėra vienkartinė ir amžina - musulmonams leidžiama išsiskirti ir vesti (tekėti) neapibrėžtą skaičių kartų. Todėl turintis žmoną vyras galėdavo vesti kitą, nekreipdamas dėmesio į jau turimos žmonos nuomonę - jis bet kada galėjo su ja išsiskirti. Skyrybos islame formaliai yra gana ilgas procesas, bet jos lengvai pasiekiamos - vyrui tereikia tris kartus pasakyti: “Išskirta, išskirta, išskirta”. Tokiu būdu vyras, turintis keturias žmonas, galėdavo atsisakyti vienos iš jų ir jos vieton vesti kitą moterį.
 

Daugpatystė dabar nėra populiari

Kaip minėta, poliginija, nors leista islamo, nebuvo nei privaloma, nei itin paplitusi. Turėti daugiau nei vieną žmoną tuo pačiu metu išgalėjo tik pasiturintys, tačiau pradedant dvidešimtojo šimtmečio antrąja puse vis daugiau musulmoniškų valstybių savo šeimos kodeksuose uždraudė poliginiją. Šiuo metu tik nedaugelyje kraštų ji tebėra legali. Kai kurie Kuveito, Saudo Arabijos, Umano ir kitų Arabijos pusiasalio gyventojai turi po dvi žmonas, bet tai nėra paplitusi praktika.
 

“Mano vyras - tik man vienai!”

Poliginija islame suprantama kaip Dievo malonė žmogui. Ja, be abejo, labiausiai pasinaudojo vyriškoji giminė. Trylika šimtmečių ji buvo nekvestionuota islmiškojo pasaulio dalis. Dvidešimtas amžius pakeitė ir pačių musulmonų požiūrį į poliginiją - pripažindami ją savo kultūrų dalimi, jie daugelyje valstybių ryžosi jos atsisakyti. Dabartiniais laikais poliginija siejama su moters beteisiškumu, netoleruotinu emancipuotos moters išnaudojimu. Kraštuose, kuriuose poliginija dar tebeliko legali, moterys vis dažniau iškelia šūkį: “Mano vyras - tik man vienai!”. Visai galimas dalykas, kad greitu laiku poliginija liks tik istorinė tradicija, o ne dabarties fenomenas.