Žmogaus ir gamtos pasaulis

„Darbas bityne – tai pabėgimas nuo miesto rūpesčių ir pasinėrimas į gamtos stebuklą, – sako Daiva, šiuo metu prižiūrinti 14 avilių. – Neįmanoma papasakoti apie jausmą, kurį patiri ankstyvą pavasarį, kai tik prašvitus dūzgia visas kiemas! Tiek gyvybės! Manęs dažnai klausia, ar nebijau bičių. Tai paprasta: kai būni prie avilio, turi atsipalaiduoti, nusiraminti. Žiūrėk, praeina pro bityną žmogus, bijantis bičių, jos ima ir įgelia! O aš dažnai prie avilių einu vilkėdama palaidinukę be rankovių, šortus, ir bitutės man negelia! Kai esi susinervinęs, su blogomis emocijomis arba labai bijai, bitės dažniausiai įgelia”.
 

Ko galima pasimokyti iš bičių?

Iš tiesų galima žavėtis šiuo Dievo ir gamtos kūriniu ir daug ko pasimokyti. Pirmiausia – darbštumo, susiklausymo, tvarkos. Bičių šeimoje visi jos nariai turi savo pareigas ir puikiai jas atlieka. Yra bitės darbininkės, bitės žvalgai, bitės sargybiniai ir tranai (patinėliai). Pavyzdžiui, žvalgės gali nuskristi 1–2 kilometrus nuo avilio. Grįžusios jos atlieka tam tikrus judesius – vadinamąjį „bičių šokį”. Taip bitės darbininkės sužino, kuria kryptimi ir net kokiu atstumu gausu nektaro. Bitė sargybinis saugo laką ir neįleidžia į avilį nekviestų svečių – tai gali būti vapsvos ar bitės „plėšikės”. Bitė motinėlė per dieną gali padėti kelis šimtus kiaušinėlių. Avilyje yra bitės, atsakingos už jos maitinimą, nes pati motinėlė valgyti nemoka. Motinėlė – vienvaldis bičių šeimos lyderis, tarsi visas galias turintis valstybės prezidentas ar karalienė. Ji išgyvena iki penkerių metų, tuo tarpu bitės darbininkės – tik apie metus. Tranai, kurių paskirtis – apvaisinti motinėlę, gyvena vos kelis mėnesius. Jie išsirita vėlyvą pavasarį, o, rudeniui atėjus, avilio „bendruomenė”, taupydama žiemos maisto išteklius, juos išstumia lauk. Bitininkai stebi, kad avilyje būtų tik viena motinėlė. Jeigu jų atsiranda dvi ar daugiau, šeima suskyla, susiformuoja spiečius, ir dalis bičių išskrenda, dažniausiai – su senąja motinėle.
 

Kaip Jūs jaučiatės gamtoje, bityne?

Kaime prie Birštono, kur prabėgo mano vaikystė, buvau vadinama žolinėtoja. Nes dienų dienas praleisdavau laukuose. Ir dabar mano tikrieji namai – sodyba kaime. Po darbų Kaune skubu į kaimą – savo gamtos namus. Vyras Fredas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs užsienyje, pamilo ir mano tėviškę. Jis padeda man bityne, nors iš pradžių bijojo net prisiartinti prie avilio.
Man patinka atsidaryti avilį, pajusti iš jo sklindančius pikio, vaško bei įvairiausių augalų nektaro kvapus. Patinka bitučių dūzgimas. Vien pagal jį patyręs bitininkas, pavyzdžiui, po žiemos gali žinoti, ar bičių šeima turi motinėlę, ar bitės neserga. Bitutes vadinu savo ypatingosiomis mokytojomis. Tarkime, avilyje nepakankamai sustumsi rėmelius, ir šeimininkės “prisius” tarpeliuose savų korių – būk malonus, padaryk taip, kaip reikia; netinkamai paruošei avilį žiemai – pavasarį gali rasti šeimą žuvusią. Toks dialogas ir gamtos pamokos suteikia disciplinos ir kitose gyvenimo srityse, žmonių pastabos, kad ką nors padarei neteisingai, tampa suprantamesnės. Be to, darbas bityne ugdo ištvermę. Negali, pradėjęs tvarkyti avilius, mesti ir palikti kitam kartui – lygiai taip pat, kaip neišeina iš operacinės chirurgas, nesusiuvęs žaizdos.
Bites stebėti labai įdomu. Neretai kaimynams galiu pasakyti, kad skubėtų vežti šieną: prieš lietų bitės spiečiais, viena paskui kitą, grįžta iš laukų. Jeigu tuo metu dirbi bityne, patiri, kad jos tapo neramios ir piktokos.
Kai prasideda intensyvus medunešis, bityne jaučiamas labai stiprus nektaro kvapas – tarsi visų kaime žydinčių liepų kvapas būtų sukoncentruotas viename avilyje! Medunešio įkarštyje per dieną bitės į avilį atneša iki aštuonių kilogramų skysto nektaro. Po to, vibruodamos sparneliais ir taip vėdindamos, bitės iš nektaro išgarina vandenį. Medus visiškai susifermentuoja tik užakiuotas, t.y. kai korio akutės užlipdomos vašku. Vašką bitės gamina taip pat iš nektaro. Visi bičių produktai turi savo paskirtį. Pikį bitės gamina iš pumpurų sakų. Anksti pavasarį ir vasarą gali matyti, kaip bitės grįžta su raudonos, rožinės ar melsvos spalvos kamuolėliais ant kojyčių. Tai žiedadulkės. Jos skirtos perams – būsimosioms bitutėms – maitinti. Bičių seilėmis apdorotos, fermentuotos žiedadulkės yra bičių duonelė. Žiemai avilyje būtina palikti bent du korius su duonele, kad vasario pabaigoje-kovo pradžioje būtų kuo maitinti jaunus perus. Bičių pienelis yra tik bičių motinėlių ir jaunų vikšrelių („kūdikėlių“) maistas.
 

Jūsų profesiniame kelyje atstumas nuo vaistininko profesijos pasirinkimo iki dabartinio darbo iš pirmo žvilgsnio nedidelis. Ar iš tiesų?

Baigusi farmacijos studijas Kauno medicinos universiteto Farmacijos fakultete, iš pradžių dirbau mokslinį darbą „Sanite“, Naujų vaistų technologijų kūrimo laboratorijoje. 1991-aisiais visas mano, kaip ir kolegų, darbas nuėjo perniek – subyrėjus buvusiai santvarkai, laboratorija neteko finansavimo. Buvau to meto įvykių sūkuryje. Budėjimai prie televizijos bokšto ir Seimo rūmų, peršalimas, liga ir medicinos pagalba, su kuria teko susidurti, labai pakoregavo mano gyvenimą. Diagnozė nebuvo patvirtinta, tik įtarta inkstų tuberkuliozė. Po dviejų mėnesių gydymo nuo šios ligos mane ištiko koma, prisidėjo medikamentinė gelta. Gydytojai, matydami audringas vaistų atmetimo reakcijas, sakydavo, kad taip negali būti... Viltis išgyventi geso. Šiaip taip pasiekusi telefoną, mobiliųjų dar nebuvo, paprašiau tėvelius: „Mirti noriu namuose“.

Man buvo 27-eri, iki tol nebuvau sirgusi. Man buvo suteikta II invalidumo grupė. „Nežinome, ką ir daryti“, – sakė gydytojai. Buvau kritiškos būklės, jaučiausi tarp „čia“ ir „anapus“. Geriausiu atveju manęs laukė inkstų dializė.
Kartu atsirado nepaprastas užsispyrimas. Pasakiau sau, kad privalau išgyventi, o jeigu teks mirti, tai tik po to, kai įsitikinsiu, kad padariau, ką galėjau, tad iš paskutiniųjų stengiausi įveikti ligą.
Buvo vasara. Natūralios sultys kiek sustiprino. Svėriau 47 kilogramus (ūgis per 170 cm – aut. past.). Rudenį pasiryžau 10 dienų badauti, kad kuo greičiau iš organizmo pasišalintų cheminiai medikamentai. Pirmosiomis dienomis jaučiausi labai gerai. Protas tapo labai imlus: dvejų metų anglų kalbos kursą pakartojau per tris dienas. Kitomis dienomis jau buvo sunku. Bet šios priemonės pastūmėjo organizmą sveikti. Netrukus susipažinau su jau tuomet žymiu R.Folio metodo specialistu bei homeopatijos gydytoju Aleksandru Katinu. Homeopatija tuo metu buvo naujas dalykas Lietuvoje. R.Folio metodas parodė, kad sergu netuberkuliozinės kilmės inkstų uždegimu, o vaistai, kurie man buvo skirti nuo tuberkuliozės, – visiškai netinkami. Vaistažoliniai ir homeopatiniai preparatai man dovanojo naują gyvenimo etapą. Pradėjau giliai domėtis šia sritimi, o vėliau dirbti vokiečių homeopatinių vaistų kompanijos atstovybėje Lietuvoje.
Dabar gyvenimą suprantu kaip galimybę tobulėti ir dar vienu laipteliu pakopti aukštyn. Tobulėdami kuriame sąlygas būsimam gyvenimui. Tikiu, kad gyvename ne vienintelį kartą; tai atmetus, gyvenimo tikslai labai susiaurėtų. Manau, žmogui privalu tobulėti, iš savęs reikalaujant maksimalių pasiekimų, atiduodant kiek gali ir taip, kaip sugebi.
 

Jau dvejus metus vadovaujate natūralios medicinos ir diagnostikos centrui. Kaip ryžotės jį steigti?

Jeigu esant beviltiškai būklei padėjau sau, ar negalėčiau padėti ir kitiems, – pamaniau. Homeopatija bei natūraliosios medicinos metodai gali daug padėti. Jie veiksmingi, tik, žinoma, labai svarbu ją taikančio specialisto žinių ir praktikos lygis.
Domėjausi, kaip tokie centrai veikia Europoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Mano siekis buvo sutelkti komandą specialistų, turinčių ypač daug žinių homeopatijos, fitoterapijos ir akupunktūros srityse. Daugelio homeopatinių vaistų nerekomenduojama skirti neatlikus testo, kaip jie veiks pacientą. Gydymas turi būti kuo tikslesnis, ir tai priklauso nuo diagnostikos. Šiuolaikinės kompiuterinės diagnostikos ir analizės metodais galima įvertinti, kaip organizmo sistemas veikia numatomas skirti preparatas, ir taip parinkti tinkamiausią medikamentą – tiek cheminį, tiek vaistažolių, tiek homeopatinį ar vitaminus – tai, kas geriausiai tiktų konkrečiu atveju konkrečiam pacientui. Vieni pirmųjų Lietuvoje homeopatinius preparatus išbandė olimpinės rinktinės nariai. O jie placebo poveikiu nepasitenkintų, sporto srityje reikia greito rezultato.
Alopatinė (cheminė) ir natūropatinė medicinos kryptys turi ne kovoti, o papildyti viena kitą. Jeigu tai būtų įprastinė praktika, žmonės būtų daug sveikesni ir laimingesni. Neigti tai, ko nežinai, manyčiau, nėra teisinga.
 

Nemažai keliaujate. Kuriose svečiose šalyse jaučiatės geriausiai?

Kelionės masino nuo pat vaikystės. Buvau daugelyje JAV valstijų, iš jų kiek ilgiau – Arizonoje, Jutoje, Vermonte. Aplankytos dauguma Europos šalių. Nuostabūs įspūdžiai iš Egipto, Turkijos ir Vidurinės Azijos. Bet labiausiai patiko Tailande: savita ir man artima kultūra bei religija, nuoširdūs, paprasti ir besišypsantys, laimingi žmonės.
* natura (lot.) – gamta; mundus (lot.) – tyras, (it.)
– pasaulis