Apie (ne)pagarbą savo vaikui

Visi sutinkame, kad suaugusieji turi teisę į žodžio, religijos, minties laisvę ir teisę gyventi savo gyvenimą taip kaip nori, be jokios prievartos. Tačiau retas kuris yra pasirengęs pripažinti tokias pačias teises ir savo vaikams. Šios mintys turėtų paskatinti dar kartą rimtai pamąstyti apie savo atžalų auklėjimą ir atsakyti į klausimą: ar tikrai gerbiame savo vaiką?
 

Klaidingas „gerų tėvų“ įvaizdis


Mūsų visuomenėje vaikams yra nurodoma, ką jie turi galvoti, kaip elgtis, kokią religiją pasirinkti, ir paprastai yra kokiu nors būdu baudžiami, jei nesielgia taip, kaip nori jų tėvai ar visuomenė.
Tačiau paimkime elementarų pavyzdį. Štai mus supantys bendradarbiai gali būti kitokių nei mes įsitikinimų. Ar turėtume gerbti jų teisę manyti kitaip, ar mūsų gyvenimo misija yra žūtbūt pakeisti visus pagal save? Gal net tam reikia panaudoti psichologines ar fizines jėgas? Žinoma, ne. O štai vaikams dažnai bandoma netinkamus įsitikinimus ar poelgius „išmušti“. Daugelis tėvų jaučiasi visiškai teisėtai, naudodami psichologinę ar fizinę jėgą prieš savo atžalas, kai to nori ar mano, kad tai „padės“. Ir tokie naudojantieji prievartą prieš savo vaikus, ypač mažiausius visuomenės narius, kurie negali apsiginti, laikomi „gerais tėvais“...

 

Gerų rezultatų prievarta nepasieksi


Be abejo, nieko keista ir nieko smerktina, kad tėvai nori perduoti vaikams savo religinius, socialinius ar politinius įsitikinimus, savo moralines vertybes. Svarbu – nedaryti to jėga. Prisiminkite savo vaikystę ir paauglystę. Ar jums patiko, kai tėvai visą laiką diktavo, ką galima ir ko negalima daryti? Net jei nurodymai nepatiko, nebuvo kam pasiskųsti dėl netinkamų tėvų sprendimų.
Paprastai vaikai būna priversti daryti tai, ką sako šeima, nes tai ir yra „teisinga". Net jei jie nesutinka, prieštarauti „neturi balso“. Tokia dažna realybė, tačiau reikia žinoti, kad viskas ne taip paprasta. Daugumai vaikų tai skatina nepaklusnumą, smurtinę veiklą ir net nusikaltimus, siekiant išbandyti ir įgyti pagarbą savo idėjoms kitais būdais. Dar kitiems kyla depresijos ar kitų psichikos ligų išsivystymo pavojus.


 

Mano namai – mano taisyklės?


Daugumai vaikų ne kartą teko išgirsti: „Jei ketini gyventi po mūsų stogu, teks laikytis mūsų taisyklių“. Taigi vėl reikėtų pasitelkti suaugusiųjų bendravimo modelį. Ar jūs kada savo sutuoktiniui(ei) esate taip pasakę, net kai jūsų požiūriai nesutapo?
O štai vaikams tai tenka ne kartą išgirsti, nes jie yra priklausomi nuo jūsų finansiškai. Jei jie turėtų darbą ir pakankamai pinigų, jie tikrai tokius namus paliktų.
Dauguma tėvų reikalauja paklusnumo dėl to, kad yra vyresni, kad yra tėvai ir kad esą tokią teisę įgauna automatiškai. Dažniausiai teisumas ar neteisumas priklauso nuo požiūrio ir šiuo atveju paprastai – nuo jūsų. Tačiau yra daug kitų tinkamų gyvenimo kelių, ne tik jūsų vieno. Jūsų vaikai turi teisę patys, remdamiesi patirtimi, nuspręsti, kas yra teisinga. Jei jie visą laiką gyvens pagal jūsų nubrėžtą liniją, kaip galės tikrai nuspręsti, kas geriausiai tinka jiems?
 

Daugiau laisvės – didesnė atsakomybė


Be abejo, nė vienas tėvas nemoko vaikų blogų dalykų. Tačiau nepamirškite, kad mes gyvename visuomenėje, kur kiekvienam yra leidžiama pačiam nuspręsti, kas yra teisinga, ir būti atsakingam už savo sprendimą. Ir jei vaikas pasielgė neatsakingai, vadinasi, čia gali būti ir tėvų kaltės. Mes nemokėme jų priimti sprendimų ir atsakyti už jų pasekmes, viską stengėmės padaryti už juos, norėdami „apsaugoti“ nuo nemalonumų. Taip būna net ir tais atvejais, kai tėvai duoda vaikams daugiau laisvės.
Problema ta, kad net jei tėvai duoda savo vaikams laisvę mąstyti, tikėti ir elgtis taip, kaip jie pasirinks, jie visada patys už vaikus bando nustatyti, ką jie padarė negerai. Tai didžiulė klaida. Vaikai turi išmokti patys susidoroti su pasekmėmis.
 

Neignoruokite vaiko


Jei gerai pamąstytume, prisimintume ne vieną pavyzdį, kaip vaiko interesai nustumiami į antrą planą (ignoruojami) nuo pat mažų dienų. Ne kartą turbūt teko matyti prekybos centre vaizdelį, kai vaikas, įsodintas į prekybos vežimėlį, zirzia, o tėvai jį drausmina ir tuoj pat pagrasina kad ko nors nenupirks. Prieš stodami tėvų pusėn, pagalvokime. Jei, pavyzdžiui, sutuoktinis pasakytų, kad labai pavargo, kad reikėtų paskubėti, jūs greičiausiai nesakytumėt baik čia zirsti arba neleisiu žiūrėti futbolo. Paprastai jūs leidžiate sutuoktiniui išsakyti savo jausmus. O štai vaiko net nepasistengiate išgirsti.
Kai maži vaikai jaučiasi pavargę, alkani, ištroškę arba jaučia, kad jų jausmai buvo ignoruojami, jie dažnai verkia, nes negali (tiksliau – jiems net neleidžiama) paaiškinti savo jausmų. Net tada, kai jie juos išsako, juos ignoruojate arba bandote juos įtikinti, kad tai, ką jums reikia padaryti parduotuvėje, yra svarbiau nei jų nuotaikos.
Tai ne tik nemandagu, tai siunčia klaidingą pranešimą vaikui apie jo vertę.
Jei nesate pasiruošę atkreipti dėmesį į jų poreikius, neimkite vaikų su savimi. Negalima įsodinti savo vaiko į pirkinių vežimėlį ir tikėtis, kad dvi valandas parduotuvėje jo elgesys bus tobulas. O tuo labiau to neišspręs bausmės.
 

Bausmė – ne išeitis


Bausmė nėra tinkama išeitis nei aukščiau minėtu, nei bet kokiu kitu atveju. Baudimu galima pakeisti elgesį trumpam laikotarpiui, bet jis neskatina mąstymo, nuostatų, idėjų pokyčių.
Bausmę turėtų pakeisti mokymas. Visais atvejais pirmiausia reikia išsiaiškinti vaiko siekius ir padėti juos realizuoti, užuot palikus juos vienus vien dėl to, kad jie elgiasi ne taip, kaip mes norime, ar kad tiesiog ignoruojame jų poreikius.
Taigi tėvystė nėra vien siaubingai sunkus vargas, uždėtas jums ant pečių, kol jūsų vaikui sukaks 18 metų arba tol, kol jūsų vaikas paliks namus. Tinkamas požiūris į tėvystę gali būti naudingas ne tik jūsų vaikui, bet ir jums.
*********************
Tiesa, reikia pastebėti, kad labai svarbu jausti ribą, kai pagarba vaikams gali pavirsti pataikavimu, perdėtu vaiko išaukštinimu. Tokių kraštutinumų riziką ir neigiamas pasekmes paprašėme pakomentuoti psichologę-psichoterapeutę Virginiją Liveikienę.

Jau turbūt gerą dešimtmetį daug kalbama apie tai, kad vaikai turi savo teises, kad jas reikia ginti ir kad vaikas turi būti gerbiamas ne mažiau nei suaugęs. Taigi auga nauja karta vaikų, kurie yra auklėjami laisviau. Tikrai nenoriu paneigti, kad vaikai privalo būti gerbiami; turbūt dar tikrai yra nemažai šeimų, kur jie mušami (tą patvirtina organizacijos, kovojančios prieš smurtą prieš vaikus) ar kitaip paminama jų savivertė, ignoruojami norai, teisės. Todėl be galo svarbu kalbėti ir rašyti apie tai, kad su vaiku turi būti taip pat pagarbiai elgiamasi, kaip ir su suaugusiuoju. Dažniausiai toks tėvų elgesys yra jų pačių vaikystės traumų ar nesugebėjimo kitaip tvarkytis pasekmė, kurią būtina nedelsiant įveikti, idant ji nebūtų „perduodama“ iš kartos į kartą.
Tačiau norėčiau paliesti kitą kraštutinumą – kai, ginant vaikų teises, pamirštamos jų pareigos. Taigi ne veltui pasirodo tokios knygos, kaip „Kodėl mūsų vaikai virsta tironais“ ar „Mažasis tironas“. O ir patiems jums turbūt jau tenka sutikti vaikų, kurie pasisveikinus net nepakelia galvos, įžeidinėja suaugusiuosius ir pan., o tėvai tik šypteli – esą „koks neklaužada!”. Manau, kad kaip ir visur, taip ir auklėjime, turi būti išlaikoma pusiausvyra – jei jau gerbiame vaiką ir linkime jam gero, turime pagalvoti ir apie tai, kad vaikas gyvena visuomenėje, kur jis turi ir pareigas, kur galioja „ribos“ – tai, ko negalima, kas turi būti gerbiama ir ko paisoma. Ne prievartinis, o aptartas, paaiškintas tokių ribų perdavimas vaikui padidina jo saugumą, padeda sėkmingiau prisitaikyti tarp kitų vaikų ir žmonių.
Nuoširdžiai linkiu tėvams – leiskite vaikui eksperimentuoti, pažinti, bet ir tvirtai nubrėžkite ribas, apibrėžkite vaiko pareigas. Būtent tokia „aukso vidurio“ paieška vaikų auklėjime tobulina ir mus, ir mūsų vaikus!

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai