Dvynukai kaip du vandens lašai

Dvynių tyrimai

Tyrinėdami dvynius, mokslininkai dažnai daro išvadas, kiek įvairias ligas lemia paveldimumas, o kiek – gyvenimo būdas, o psichologai tyrinėja, kiek žmogaus asmenybė, polinkiai ir poelgiai yra nulemti genų, o kiek priklauso nuo auklėjimo ir žmogaus pasirinkimo. Jeigu identiški dvyniai abu mėgsta mėlyną spalvą, bjaurisi virta žuvimi, žaidžia futbolą, o užaugę veda blondines – ar tai reiškia, kad jau mūsų genuose yra „užprogramuoti“ mūsų polinkiai ir pomėgiai, ir mažai ką mes galime patys pasirinkti?
Identiški dvyniai – tiesiog tobula medžiaga tyrimams, kuri padeda nustatyti, kiek nuo genų, o kiek nuo aplinkos ir gyvenimo būdo priklauso daugybė dalykų – žmogaus sveikata, grožis, protas, asmeninės savybės (pvz., nuolankumas ar polinkis į nusikaltimus), fobijos.
Tokie tyrimai jau atliekami ir Lietuvoje. Kauno medicinos universitete, Biologijos katedroje, 2004 metais įkurtas mokslinis „Dvynių centras“, kuriame tiriamas paveldėjimas, panaudojant klasikinį dvynių metodą. Dvynių centras registruoja ir kaupia duomenis apie Lietuvoje esančias dvynių poras, atlieka tyrimus ir tiria įvairių požymių paveldėjimą. Šis centras nemokamai atlieka Lietuvos dvynukams kardiologinius, ortodontinius, endokrinologinius, genetinius ir akių tyrimus – tai padeda išsiaiškinti, kiek paveldėjimas lemia sirgimą viena ar kita liga.
 

Ar dvyniai – visai vienodi?

Jeigu identiški dvyniai turi visiškai vienodus genus, kas tada gali paaiškinti, kad nuo pat kūdikystės jie taip skiriasi ir aiškiai rodo skirtingus asmenybės bruožus? Ar tai nedidelių auklėjimo skirtumų pasekmė (kai tėvai nesąmoningai skirtingai reaguoja į pirmagimį ir antrąjį vaiką)? Ar kažkas, kas nutiko dar vaikams esant gimdoje? O gal teisūs tikintys žmonės, kurie sako, kad dvyniai nors ir turi vienodus genus, bet nevienodas sielas?
Tyrimai rodo, kad dvyniai būna vienodi maždaug 80 proc. – įvairiausiose srityse, nuo išvaizdos ir sveikatos iki intelekto koeficiento ir politinių pažiūrų. Galima manyti, kad tie panašumai yra iš dalies nulemti vienodos aplinkos, vienodo auklėjimo. Tačiau mokslininkai dažnai tyrinėja ir identiškus dvynius, kurie jau kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje dėl kokių nors priežasčių buvo atskirti ir auginami atskirai, dažnai visiškai skirtingose šalyse ir niekada nesusitiko. Iš tiesų tokių atskirai augusių dvynių panašumas kartais tiesiog apstulbina – į tyrėjų klausimus jie dažnai atsako labai panašiai, kartais net tokiais pat žodžiais. Sakoma, kad net nuo gimimo skirtingose šalyse augantys dvyniai jaučia brolio ar sesers artumą, vienam susirgus, dažnai suserga ir kitas. Matyt, genai tikrai lemia labai daug, tačiau tiksliai pasakyti, kiek, labai sunku.
 

Ar smagu turėti savo antrininką?

Kartais imi ir pagalvoji, kad smagu būtų turėti šalia žmogų, kurio požiūris į pasaulį labai panašus, žmogų, į kurį galima žvilgtelėti kaip į trimatį veidrodį ir nuspręsti, kokie drabužiai ar šukuosena labiau tiktų; kuriuo netgi galima pasinaudoti kaip antrininku ir kartais nusiųsti kur nors vietoj savęs. Tačiau kaip iš tiesų jaučiasi vienodi kaip vandens lašai žmonės? Privalumų, žinoma yra... Bet yra ir trūkumų.
Kiekvieno žmogaus natūralus siekis – išsiskirti iš kitų, parodyti, kad esi vienintelis ir nepakartojamas. Kaip tik to dvynukai netenka vos gimę – jie dalijasi tokiais pat drabužėliais, tokiais pat daiktais, tokiais pat žaislais. Pažįstami ir giminės nuo pat mažens aikčioja: „oi, kokie jūs vienodi!“, ir vis juokais (o kartais – ir rimtai) klausinėja: „tai tu Marytė ar tu Onytė?“. Bėda ta, kad paaugę vaikai visai nesijaučia tokie jau vienodi – jie puikiai mato savo skirtumus, suvokia savo individualumą, ir nuolatinis dviejų skirtingų asmenybių niveliavimas į vieną ima stipriai erzinti.

Kaip auginti dvynukus?

Nors dvynukai gimsta kartu, iš tiesų mama ir tėtis visada puikiai žino, kuris iš jų yra pirmagimis. Augdami vaikai paprastai pasiskirsto vyresnio ir jaunesnio vaiko vaidmenimis, ir auga labai panašiai kaip ir pametinukai, nors iš tiesų juos skiria ne metai, o tik keletas valandų. Kartu augti – labai smagu, nes poreikiai ir pomėgiai panašūs, o ir „darbus“ nuveikti dviese lengviau: kai reikia mamytės, ją prisišaukti daug lengviau dviem balsais; kai reikia nupeckioti visą sieną rašalu – darbas taip pat dvigubai greičiau einasi.
Tačiau kad ir kaip būtų smagu kartu, abu stengiasi būti vieninteliai ir nepakartojami: „aš stipriau mamytę apkabinau“, „aš pirmas sugalvojau“, „aš moku švilpauti, o tu ne“. Dvynukai siekia dviejų dalykų: būti neišskiriami ir būti skirtingi. O ką daryti tėvams?
 

Rengti vienodai ar skirtingai?

Dvynukus gatvėje dažnai lengva pažinti iš tolo. Berniukai žygiuoja koja kojon, aprengti vienodais jūreiviškais kostiumėliais; mergaitės vaikšto kaip lėlytės su vienodom suknelėm; net kūdikiai vežimėlyje guli su vienodais šliaužtinukais, vienodom kojinytėm ir kepurytėm. Paklausus tėvelių, kam jie rengia vaikus vienodai, labai dažnai galima susilaukti atsakymo: „tai kad kitaip neįmanoma – jiems mirtinai reikia tokių pat drabužių“. Tas tiesa, paaugę vaikai dažnai reikalauja būtinai to, ką turi brolis ar sesė (ir bus vargo, jei pas vieną kostiumėlyje sagos įsiūtos mėlynu, o pas kitą – juodu siūlu – tada jie ir vidury nakties atskirs, kuris kostiumėlis yra kieno). Tačiau kūdikiai to tikrai nereikalauja – tiesiog tėvams dažnai patogiau visko pirkti po du nei ieškoti atskirų drabužėlių, be to, vienodi kūdikėliai tėvams ir aplinkiniams atrodo „mieliau“. Tačiau tai nėra gerai patiems dvynukams. Ugdant vaikų išskirtinumą, labai pravartu nuo pat mažens pirkti skirtingus daiktus – kitokių spalvų šliaužtinukus, skirtingas lovytes ir patalinę, skirtingus indus ir žaislus. Jei vienas pamėgs žalią spalvą, o kitas – mėlyną, skatinkite šį skirtumą: ir aplinkiniams bus lengviau vaikus iš tolo atskirti, tada ir Petriukas ar Jonukas nesijaus žeminamas, nuolat sumaišomas su broliu.
 

Draugai ir konkurentai

Dvynių ryšys paprastai būna labai artimas ir šiltas: dėl vienas kito jie pasiryžę viskam, dalijasi visom bėdom ir palaiko vienas kitą. Tačiau, nepaisant šiltų jausmų, tarp dvynių yra ir didžiulė konkurencija. Jei abu nupiešė po piešinį ir atnešė parodyti tėvams – tai jų ausys kaip lokatoriai gaudo kiekvieną pasakytą žodį, fiksuoja balso tembrą, ir labai greitai nusprendžia, kuris piešinys tėvams labiau patiko, t.y. kuriam piešiant pasisekė labiau. Jeigu vienas iš dvynių gražiau piešia – antrasis greitai pajaus, kad pagyrų gauna mažiau, ir greičiausiai visai nustos piešti. Jei vienas iš dvynių yra gabesnis dailei, be to, jam geriau sekasi mokykloje ir dar sporte, – antrasis dvynys gali pasijusti apskritai „niekam tikęs“, ir pradės niekuo nesidomėti ir nieko nenorėti. Labai dažnai taip atsitinka, kad vienam vaikui vis sekasi, o kitam vis nesiseka. Tarkim, abu berniukai lanko krepšinį. Vienam sekasi puikiai, jį giria treneris, net priima į komandą. Antrasis pamažu nusivilia krepšiniu ir susidomi futbolu. Viskas būtų gerai, bet tuomet pirmajam paprastai taip pat pasidaro įdomu, kas gero tame futbole. Jis taip pat nori palankyti futbolą (o ir tėvams patogu abu vežioti kartu). Deja, pirmajam vėl ima geriau sektis, treneris ima jį girti, kviečia į komandą... Antrasis vaikas ima jaustis nevykėlis visose srityse, meta bet kokį sportą ir apskritai nebenori į jokį būrelį.
 

Kai ugdyti abu, o ne vieną?

Jei nenorite, kad vienas iš dvynių būtų „vunderkindas“, o antrasis – „nevykėlis“, apsaugokite juos nuo konkurencijos. Leiskite vaikus į skirtingus būrelius, nesvarbu, kad nepatogu juos atskirai vežioti. Ten, kur konkurencija neišvengiama (pvz., mokykloje), patartina labiau paskatinti tą vaiką, kuriam mažiau sekasi, – tas, kuriam sekasi geriau, ir taip bus paskatintas aplinkinių. Abiem skirkite vienodai dėmesio ir meilės, tačiau stenkitės sudominti skirtingais dalykais ir pagirti skirtingus pasiekimus („Jonukas šaunuolis, gavo 10 mokykloje, o Petriukas šaunuolis, nes buvo priimtas į futbolo komandą“). Niekada nelyginkite vaikų ir nepriekaištaukite vienam, kad nesielgia kaip antrasis („Ir kodėl tu negalėtum mokytis taip gerai, kaip brolis...“). Leiskite vaikams bent namie pasijusti nepakartojamiems ir atsikvėpti nuo konkurencijos, ir būtinai raskite laiko pabūti su kiekvienu vaiku atskirai.

 

Ar lengva auginti dvynukus, pasakoja mama Dovilija

„Sunku ką ir pasakyti apie dvynius. Ko gero turėčiau papasakot kiekvieną dieną, nes nėra dienos be nuotykio...
Kristupas ir Augustas – tai ir dvigubas džiaugsmas, ir dvigubas vargas. Mūsų šeimoje dvyniai – tai netgi atskira respublika: vienas pamerkia akį, kitas jau žino, ką daryt. Labiausiai „džiaugiasi“ jų darbeliais darželio auklėtojos – išardyti tualeto bakeliai, supilti į kriauklę milteliai ir plovikliai, tualetinio popieriaus girliandos, besidriekiančios per grupę, išprausti vaikai, nuspalvoti suolai ir stalai... Ir nėra ką nubaust, nes broliai neprisipažįsta, o auklėtojos neatpažįsta, kuris yra kuris. Net aprengti skirtingai jie po pietų miego susikeičia rūbais ir toliau krečia šunybes. Tiesa, kartą auklėtoja juokais pasakė, kad jie užsirašytų ant kaktų vardų raides, nes niekaip negali jų atskirti – o jie taip ir padarė, užsirašė ant kaktos po didelę vardo raidę...
Broliai tikrai labai myli vienas kitą, guodžia, kai blogai, prieš miegą viens kitą apsikabina ir palinki labos nakties. Kartą teko į darželį išvesti tik vieną broliuką, o kitą sergantį palikti namie. Auklėtoja darželyje vaikui net temperatūrą matavo, nesuprato, kas darėsi broliukui, – susigūžęs, liūdnas, nevalgęs. O namuose likęs brolis nuolat klausinėjo manęs, kaip sekas broliukui, ar jam neliūdna, prašė kuo greičiau parvesti namo. Parsivedus namo ir tik spėjus įžengt pro duris, broliai puolė viens kitam glėbin ir ilgai vaikščiojo susikibę. Daugiau prisižadėjau sau, jei jau sirgs vienas, tai ir kitas liks namie.
Namuose jų negalima paleist iš akių nei minutei. Vieną rytą, kai abu liko namie, palikau juos žaidžiančius ramiai kambaryje, bet nepastebėjau, kad vieno rankoje žirklės. Tai vaikinai ir paleido žirkles į darbą.... Ketverius metus auginau jų garbanas, o jie jas patvarkė per keletą minučių! Taip dailiai iškarpė vienas kitam plaukus – lopais, skersai, išilgai... Teko tuoj pat vest į kirpyklą ir nukirpti visai trumpai.
Broliukai nori rengtis vienodai, nori vienodo žaislo ir net spalva turi būt vienoda. Ilgai tenka įkalbinėt, jei nėra identiško daikto. Jei vienas paragavo maistą ir pasakė, kad neskanu, – ir kitas tuoj pasako, kad to nemėgsta ir nevalgo.
Kai sužinojau, kad turėsiu dvynius, tikėjausi, kad jie bus artimi, bus tarsi vienas grūdelis... Ir labai tikiuosi kad jų artumas, šiltumas, glaudūs ryšiai išliks visą gyvenimą.“
 

Įdomūs faktai apie dvynius

• Tarp dvynių dvigubai dažniau pasitaiko kairiarankių.
• Bene daugiausiai dvynukų gimsta JAV, o mažiausiai – Japonijoje.
• Neidentiški dvyniai gimsta daug dažniau nei identiški.
• Identiškų dvynių smegenų vingiai taip pat yra beveik identiški.
• Tendencija gimdyti dvynius yra paveldima (jei mama pagimdė dvynukus, tai nemaža tikimybė, kad dukra taip pat gimdys dvynukus), tačiau tai galioja tik neidentiškų dvynių atveju.