Sveikas žmogus
Sveikas žmogus
Pradžia  » LIGOS  » Gydymas  » Kaulų čiulpų transplantacija: išsigelbėjimas ar šiaudas?

Kaulų čiulpų transplantacija: išsigelbėjimas ar šiaudas?

Susirgusių kraujo vėžiu pacientų laukia ilgas ir sunkus gydymas, daugeliui išsigelbėjimu tampa transplantacija. Kada ji reikalinga sergant ūmine mieloleukemija (ŪML)? Koks periodas yra pavojingiausias ir kada ligonis laikomas pasveikusiu? Į šiuos ir kitus svarbius klausimus atsako Vilniaus universiteto ligoninės VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja dr. Rita Čekauskienė.
 

Kaulų čiulpų transplantacija – panacėja ar šiaudas?


Transplantacija – nei panacėja, nei šiaudas. Tai standartinio gydymo tąsa tam tikrai pacientų grupei. Pagal molekulinius žymenis ŪML skirstoma į prognostines grupes, t.y. geros, standartinės ir didelės rizikos. Standartinės ar didelės ŪML rizikos grupės pacientams kaulų čiulpų transplantacija yra praktiškai vienintelis šansas pasveikti.
Transplantacija – labai intensyvus gydymas, kuris kartais duoda daug komplikacijų. Apie 15–20 proc. žmonių dėl to gali mirti. Deja, kai kuriais atvejais liga atsinaujina ir po transplantacijos.
Kita vertus, šiandien sergantieji ŪML nėra beviltiški ligoniai, ko ne taip seniai, pvz., prieš 20 m., tikrai dar nebuvo. Ir ne vien dėl to, kad tuomet nebuvo atliekama kaulų čiulpų transplantacija. Visų pirma per tą laiką smarkiai pasistūmėjo chemoterapijos galimybės. Juk pirmiausia reikia sugebėti sustabdyti ligą – pasiekti remisiją, t.y. paruošti žmogų transplantacijai. Šiandien pažangių vaistų dėka tai įmanoma, ir tikrai nemažai žmonių pasveiksta.
 

Kiek išgyvena po transplantacijos?


Ilgalaikis išgyvenamumas po transplantacijos siekia 50–60 proc. Jei, po transplantacijos praėjus 2–3 metams, liga neatsinaujino, laikoma, kad šie žmonės pasveiko ir tikimasi, kad jie gyvens ilgai. Be transplantacijos ilgalaikis išgyvenamumas siektų 10–20 proc.
Kaulų čiulpų transplantacija Lietuvoje atliekama tik VUL Santariškių klinikose: giminingų donorų transplantacija pradėta prieš dešimtmetį, negiminingų – nuo 2005-ųjų. Galime pasidžiaugti, kad ligi šiol gyvena ir gerai jaučiasi ir pirmieji mūsų pacientai.
 

Geriausias donoras – brolis, sesuo. Ar yra amžiaus apribojimai donorams? Kaip parenkamas tinkamiausias donoras?


Giminingam donorui, t.y. tų pačių tėvų vaikams, amžiaus apribojimų nėra. Negiminingas donoras į registrą įtraukiamas nuo 18 iki 55 metų.
Negiminingas kaulų čiulpų donoras parenkamas pagal specifinę leukocitinių antigenų sudėtį, kurią kiekvienas turime individualią. Ši leukocitinių antigenų sudėtis gali būti nustatoma iš kraujo, tam nereikia kaulų čiulpų mėginio. Leukocitinių antigenų funkcija mūsų organizme – atskirti svetimą nuo savo, t.y., į mūsų organizmą patekus virusams ar bakterijoms, atpažinti juos kaip svetimus ir sunaikinti. Ieškodami donoro, turime rasti tokį, kurio leukocitinių antigenų sudėtis kuo labiau atitiktų sergančiojo, ir tada paciento organizmas svetimus kaulų čiulpus priimtų tarsi savus, o šie padėtų atsigaminti sveikam kraujui ir nugalėti ligą.
Taigi leukocitinių antigenų sudėtis – vienintelis kriterijus parenkant donorą. Privalumas – jei donoras jaunas vyras, ta pati kraujo grupė.
Apie 10 proc. atvejų, t.y. kai ligonis turi labai retą leukocitinių antigenų struktūrą, donoro nerandama. Tokiu atveju tęsiama chemoterapija.
 

Kada pradedama donoro paieška?


Negiminingo donoro paieška pradedama, kai žmogus neturi tinkamo giminingo donoro (brolio, sesers) ir, kaip minėjau, serga standartinės ar didelės rizikos ŪML. Tinkamiausio donoro ieškoma kaulų čiulpų donorų registre, iš pradžių Lietuvos, vėliau – pasaulio, kuriame užsiregistravę 14 mln. savanorių. Paieška dažniausiai trunka 1–2 mėnesius. Visą tą laiką pacientas gydomas chemoterapija, o kai ją baigia, dažniausiai jau būna surastas ir donoras.
 

Ar yra amžiaus apribojimų pacientams? Kokio amžiaus ligoniams ji nebus atliekama?


Į pasą nežiūrime, svarbiau yra biologinis paciento amžius, sveikatos būklė, gretutinės ligos. Esame sėkmingai atlikę kaulų čiulpų transplantaciją 60-ies metų ir vyresniems pacientams.
 

Ar transplantacija – visiškai ligonių kasų apmokamas gydymas?


Taip. Šis brangus gydymas kompensuojamas iš specialių transplantacijos lėšų.
 

Kokia Lietuvoje kaulų čiulpų transplantacijos tvarka? Ar yra eilės?


Eilių nėra. Baigus chemoterapijos kursą, po kurio pavyksta ligą pristabdyti, iš karto ir pradedama planuoti transplantacija. Sergantiems ŪML laukti tikrai netenka, nes ŪML – tai liga, kuriai transplantacija yra pakankamai skubi, todėl jos stengiamasi nenukelti ir neuždelsti, nes ilgalaikis laukimas gali nulemti ligos atsinaujinimą. Apie 60–70 proc. sergančiųjų ŪML reikalinga transplantacija. Tačiau yra kraujo vėžio formų, kai transplantacijos atlikti neskubama, leidžiama ligoniui ilgėliau atsigauti, sustiprėti.
 

Kaip vyksta transplantacija? Ar tai sudėtinga operacija?


Nevadinčiau to operacija. Transplantacija paprastai žiūrint atrodo kaip kraujo perpylimas (transfuzija) tik vietoje kraujo komponentų ligoniui lašinamos kamieninės kraujodaros ląstelės.
 

Kiek laiko turi praeiti po transplantacijos, kad būtų galima pasakyti, jog ji pavyko?


Donoro kaulų čiulpų prigijimas trunka 2–3 savaites. Dažniausiai jie sėkmingai prigyja, neprigijimas įvyksta retai, gal tik apie 5 proc. atvejų. Tačiau, ir čiulpams prigijus, pavojai nesibaigia. Pavojingiausias periodas – tai pirmosios 100 dienų ar net pirmi metai.
Maždaug trečdaliui pacientų ir po transplantacijos liga atsinaujina, dažniausiai tai įvyksta per pirmuosius dvejus metus. Todėl laikoma, kad, jeigu per 2–3 metus liga neatsinaujino, gydymas pavyko. Tiesa, šie žmonės ir toliau periodiškai stebimi hematologo.
 

Kokios galimos transplantacijos komplikacijos, kokios jų dažniausios? Kaip jų išvengti?


Pirmosios savaitės po transplantacijos – tai periodas, kai ligoniui yra didelė infekcijų, kraujavimo, organų funkcijų nepakankamumo išvystymo rizika. Juk dėl chemoterapijos metu sunaikintų kaulų čiulpų sutriko ir susilpnėjo imuninės sistemos veikla. Kol persodintos kamieninės ląstelės įsitvirtins ir pradės gaminti naujas kraujo ląsteles, ligonis yra imlus įvairioms infekcijoms, todėl jam skiriamos didelės antibiotikų ir kitų preparatų dozės, siekiant apsaugoti nuo infekcijų ir jas gydyti.
Kitas dalykas, kad donoro imuninės ląstelės gali imti pažinti pacientą kaip svetimą ir atakuoti jo organus ir audinius, dažniausiai odą, žarnyną, kepenys, burną, akis. Tada prasideda vadinamoji transplantato prieš šeimininką liga. Ta išties nemenka bėda, nes pasitaiko kone pusei visų pacientų.
Todėl ligonis geria specialių vaistų, saugančių nuo transplantato prieš šeimininką ligos išsivystymo, kurie savo ruožtu irgi silpnina imunitetą. Po negiminingo donoro transplantacijos tokie imuninę sistemą slopinantys vaistai vartojami ilgai, ir gana ilgai (6 mėn.–2 m.) imuninė sistema būna nevisiškai funkcionuojanti. Todėl įvairių infekcijų, kitų dėl silpno imuniteto atsirandančių ligų rizika išlieka didelė ir vėlesniu periodu.
 

Sergantieji vėžiu dažnai gydosi ir netradiciniais gydymo būdais. Kokie, Jūsų nuomone, netradiciniai gydymo būdai galimi sergant ūmine mieloleukemija?


Kol žmogus gydosi medikamentais, jokių netradicinių metodų nerekomenduojame, nes galima padaryti daugiau žalos negu naudos. Vėliau, kai pasiekta remisija ir tolesnio gydymo nebereikia, gal ir galima būtų kokomis nors liaudiškomis priemonėmis stiprinti imunitetą ar pan. Tačiau ūminėje ligos fazėje tikrai jokių liaudiškų metodų taikyti nepatariu.

Susiję straipsniai

Rodyti daugiau

Video

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi forumo įrašai

Sveikas žmogus Sveikas žmogus

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2024. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS