){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
“Labai skaudėdavo. Nesitikėjau ir kad bus geriau. Nežinodavau, kuri valanda, rytas ar vakaras. Su niekuo nesidalindavau savo išgyvenimais. Tik daug vėliau mamai pradėjau diktuoti mintyse surikiuotus žodžius - pirmuosius savo eilėraščius. Mačiau, kaip likimo draugai bandydavo sėdėti. “O kada - aš?” - klausdavau savęs, bet neskubėjau. Gal todėl ir išlikau. Paskubėjusiųjų mamos džiaugdavosi, o vėliau ateidavo juodais rūbais… Iš penkių palatos draugių po operacijos likau tik aš viena. Buvo žmonių, lyg akmenį sviedžiančių: “Į tamsų tavo kambarį niekas neužeis”. O vienas gydytojas man pasakė: jei dirbsi, mankštinsiesi, - vaikščiosi. Nežadėjo, kad pastatys ant kojų. Prisiminiau tą džiaugsmą, kai reanimacijos palatoje savarankiškai pradėjau kvėpuoti. Nustojau verkti, ėmiau galvoti, kad neturiu ieškoti sau palengvinimų, o priešingai - nepriprasti prie jų. Kad stiprėtų rankos, atsisakydavau specialių plaštakos įtvarų: norėjau, kaip ir visi sveiki žmonės, pati pasiekti daiktus.
Kartą draugas, negalintis sėdėti, mane padrąsino: “Tu tiek daug gali! Kodėl kiti turi gyventi tavo gyvenimą? Pasitempk”. Atkakliai stengiausi neprarasti vilties, kad vaikščiosiu. Iš naujo mokiausi bendrauti, daugiausia - reabilitacijos ligoninėse, sanatorijose. Buvau reikli sau, kineziterapeutams, masažistams, prašydavau tėvų, kad padėtų mankštintis. Kai labai skauda, atrodo, plyšiu iš skausmo ir kūnas išsilakstys į atskiras dalis. Bet išmokau nukreipti mintis kitur. Mokiausi pati apsirengti, susišukuoti, valgyti. Kai namiškiai siūlydavosi padėti, aš vis prašydavau dar palaukti, dar leisti pabandyti pačiai. Negalvodavau apie skausmą. Ir dabar, nors nuo sėdėjimo ar lankstymosi ima “plėšti” nugarą, nevartoju nuskausminamųjų, migdomųjų, nes nenoriu būti mieguista, viskam abejinga. Kas gi pasirūpins katinu Simu, kurį be galo myliu?! Mankštinuosi kiekvieną dieną, tėvams padedant, su specialiu ortezu po vieną valandą vaikštau, pabūnu vertikalioje padėtyje. Tuomet jaučiuosi laiminga. Trumpam pamirštu skausmą, nes matau pasaulį iš aukštai”.
Raimondos ryžtas, tikėjimas ir darbas davė vaisių. Jos pasiekimais džiaugėsi reabilitologai, rodė kaip pavyzdį likimo draugams. 1996-aisiais Danijos Rotary klubas pažadėjo Raimondai savo pagalbą: įrengti vonią, virtuvę, kambarį, nuolaidų taką iš balkono. Raimonda žavėjosi aukšta Danijos rotariečių kultūra, o netikėti jų vizitai ir dovanotas kompiuteris skaidrino kasdienybę. Praėjo dar trys vilties, tikėjimo ir laukimo metai. Raimondos artimieji pasirūpino butu pirmame aukšte.
Vilnietis architektas, kuriuo pasitikėjo ir Raimonda, ir jos artimieji, turintis, kaip pats patikino, dešimties metų aplinkos pritaikymo neįgaliesiems patirtį, paaiškinęs apie parengtą buto projektą ir jo sąmatą, gavo raktus ir pažadėjo, jog įkurtuvės - po dviejų mėnesių. Deja, remontas užtruko, visi darbai buvo atlikti blogai, lyg dirbta ne specialistų. Šeimininkei jau apsigyvenus bute paaiškėjo, kad viską teks perdaryti.
“Ką šiuo atveju turėtų daryti vienišas, be artimųjų žmogus? Supratau, kad darbai ir toliau vyks vangiai arba atmestinai, jei pati nematysiu jų eigos, nesiimsiu iniciatyvos. Dabar, iškilus problemai, aš pati paklausiu: “O kas toliau?”. Atrodo, pasakyčiau garsiai, kad man silpna, kad nesutvarkytu taku negaliu išvažiuoti, pasitraukti nuo triukšmo, kad nuolat bute tvyrančios dulkės graužia akis ir odą… Tuomet pagalvoji, kad ši kova - tai išbandymas man. Kai pasidaro silpna, susikaupiu, tvirtai sau pasakau, kad išlaikysiu, kad esu ir savarankiška, ir stipri. Pamirštu, kad esu pavargusi.”
Raimonda sutinka įvairių žmonių. Kai kurių likimas dar negailestingesnis.
“Žmonės yra pikti, nes jiems dabar bloga gyventi. Bet jeigu nepasikeisi, jeigu nesieksi - tai toks ir liksi. Kai buvo labai labai sunku, pagalvodavau: turbūt visai Dievo nėra. Dabar žinau, kad viskas vyksta taip, kaip Jis nori. Taip turėjo būti. Džiaugiuosi, turėdama rūpestingus tėvus, geras tetas, mokytojus, į gyvenimą padėjusius sugrįžti medikus, likimo draugus. Daugelis jų - labai taktiški, nuoširdūs, dvasingos asmenybės. Mama dėl manęs aukoja savo gyvenimą. Sesuo mano labui atsisakė buto. Draugė, užuot pati gavusi vežimėlį su elektros varikliu, jį pasiūlė man, nes “…tavo rankos silpnesnės”. Dažnai prisimenu šviesios atminties klasės auklėtoją, kuris kiekvienam gimimo dienos proga nupirkdavo knygą… Ir dabar man padeda geri žmonės. Visiems jiems norėčiau padovanoti gėlių”, - sako Raimonda.
“Sunkiais, mažais žingsneliais mano gyvenimas juda į priekį. Dėkui likimui ir geriems žmonėms.”
Šlapimo nelaikymas – subtili problema, kelianti moralinį ir fizinį diskomfortą. Tai gali nutikti bet kokio amžiaus žmonėms. Priežasčių, sukeliančių šlapimo nelaikymą, yra be galo daug: aktyvus sportas, sunkus fizinis darbas, lėtinis kosulys, diuretikų vartojimas, nėštumas, gimdymas, menopauzė, traumos, operacijos, amžiaus nulemti pakitimai, šlapimo takų infekcijos, nervų ligos....
Skaityti daugiauNuolatinės slaugos poreikis gali atsirasti labai greitai ir netikėtai. Net jei artimasis ir serga sunkia nepagydoma liga, tokia situacija dažnai būna netikėta. Kaip elgtis: ieškoti slaugos įstaigos ar pačiam jį prižiūrėti namuose? Daugelio nuomone, geriausia slaugos priežiūros tarnyba – šeima. Tačiau, nusprendę savo artimąjį slaugyti namuose, daugelis net nenutuokia, kaip pakeisti patalynę, sauskelnes, kaip nuprausti nesikeliantį iš lovos žmogų. O netinkama priežiūra gali smarkiai pabloginti ligonio būklę. Ką svarbu žinoti slaugant namuose? Kokie papildomi pavojai gresia vasarą?...
Skaityti daugiauPragulos - tai vietinis išeminis odos, poodinių ir gilesnių audinių pažeidimas, išsivystantis dėl sutrikusios kraujotakos, deguonies aprūpinimo bei audinių mitybos nepakankamumo spaudžiamose kūno paviršiaus vietose. Pragulų gali atsirasti sunkiems pacientams, kurie dėl funkcinių sutrikimų yra priversti sėdėti arba gulėti ilgą laiką nekeisdami kūno padėties, ta pačia poza. Tokie pažeidimai dažniausiai vystosi kryžkaulio ir uodegikaulio srityje, ties šlaunikaulio didžiaisiais gumburais, klubakaulio dygliais, kulnakauliais, menčių kraštais, alkūnėmis, pakaušiu, šonkauliais....
Skaityti daugiauNeretai, kai liga ilgam prikausto prie patalo, anksčiau ar vėliau atsiranda pragulų. Kaip reikėtų prižiūrėti ligonį, norint jų išvengti? Apie slaugos ypatumus kalbamės su Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Olga PUCHLIAKOVA....
Skaityti daugiauDarbingumo lygis – tai asmens pajėgumas įgyvendinti turimą profesinę kompetenciją, įgyti naują arba atlikti mažesnės kompetencijos reikalaujančius darbus. Darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (toliau – NDNT)....
Skaityti daugiauPragulos – tai vietinis išeminis odos, poodinių ir gilesnių audinių pažeidimas, išsivystęs sutrikus audinių mitybai, dėl nepakankamo audinių aprūpinimo deguonimi sutrikus kraujotakai, spaudžiamose kūno paviršiaus vietose. Pragulų gali atsirasti išsekusiems, ilgai be sąmonės gulintiems arba paralyžiuotiems ligoniams, dažniausiai – kryžkaulio ir uodegikaulio srityje, ties šlaunikaulio didžiaisiais gumburais, klubakaulio dygliais, kulnakauliais, menčių kraštais, alkūnėmis, pakaušiu, šonkauliais....
Skaityti daugiauPo sunkios ligos ar patirtos traumos organizmas būna nusilpęs, o mes norime kuo greičiau grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Kaip padėti sau sutvirtėti, kalbamės su ambulatorinės reabilitacijos centro vedėja Aurelija Simavičiene....
Skaityti daugiauKartą, kalbėdama su meno pasaulyje gerai žinomu žmogumi, išgirdau, kad jis negalėtų „pakelti“ judėjimo apribojimų. Sakė, verčiau pasirinktų kalėjimą nei fizinę negalę. Jis tikriausiai nebuvo girdėjęs, ką gali šiuolaikinė ortopedija. Apie tai kalbamės su AB „Ortopedijos technika“ rinkodaros skyriaus vadove Laima VITKAUSKIENE bei Atėnų paraolimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavusiu penkiakovininku Tomu KAIRIU....
Skaityti daugiauStuburas – žmogaus atraminė ašis. Sudaryta iš 33 slankstelių, tarpslankstelinių diskų, raiščių ir daugybės raumenų. Išeinantys iš nugaros smegenų kanalo nervai inervuoja aplinkinius raumenis, vidaus organus. Todėl, esant stuburo pažaidai, galimi ir vidaus organų negalavimai. ...
Skaityti daugiauSocialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno 229 230 asmenų, gaunančių invalidumo pensijas. Tai sudarė apie 6,5 proc. visų šalies gyventojų. Iš jų 13 852 buvo vaikai iki 16 metų. I invalidumo grupės buvo 30 057 asmenys (13 proc. viso neįgaliųjų skaičiaus), II grupės – 138 187 (60 proc.), III grupės – 47 134, visiškos negalios – 10556. Apytiksliais duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno per 70 tūkst. judėjimo, 28 tūkst. psichikos, 15 tūkst. regos, 5 tūkst. klausos, 95 tūkst. vidaus organų ir įvairias kitas negalias turinčių asmenų. 30 proc. bendrojo neįgaliųjų skaičiaus sudaro pensinio amžiaus asmenys....
Skaityti daugiauNeįgalumas, be abejonės, sumažina dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybes. Šie žmonės, akivaizdu, įgyja teisę į valstybės paramą, pagalbą, socialinę integraciją. Tačiau tam, kad jie galėtų pasinaudotų suteikiamomis lengvatomis, kad, atsižvelgiant į jų negalią, būtų sudarytos visos sąlygos tapti kuo savarankiškesniems, turėti tokias pačias teises, kaip ir kiti visuomenės nariai, neįgalieji tokį statusą turi įgyti teisiškai numatyta tvarka....
Skaityti daugiauRetas žmogus, ypač brandžiame ar vyresniame amžiuje, gali pasigirti sveikomis kojoms. Vargina iššokęs nykščio kauliukas, skaudantis padas ar panašūs dalykai. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis batus, kad mažiau skaudėtų kojas ir jaustumės patogiau? Apie tai kalbame su UAB „Pirmas žingsnis“ ilgamečiu ortopedu Arūnu Černeckiu....
Skaityti daugiauPaprasčiausiai: pasiilgau arklio, Jo protingų ir gerų akių. Norisi kažką sunkaus pavalkiot Arba šiaip - pasiganyt sykiu. J. Marcinkevičius Palangiškiai Jūratė ir Stanislovas Kungiai turi septynis žirgus. Pasak šeimos galvos, žirgas - tai puiki relaksacijos ir poilsio priemonė. “Kodėl gi turint laiko nenujoti pas kaimyną alaus išgerti?” - juokauja ponas Stanislovas. Mat tikrasis jo hobis - skraidymas, o žirgais daugiau rūpinasi žmona, jojimu susidomėjusi vaikystėje. Nors, kaip pati sako, rimta sportininke ji netapo, tačiau nėra tik mėgėja pajodinėti. Jūratė - veterinarijos gydytoja. Kai prieš kelerius metus po traumos ir stuburo juosmeninės srities slankstelio kompresinio lūžio nesiliovė skausmai, prisiminė, kad tokiais atvejais gelbsti... arkliai....
Skaityti daugiau„Nedaug likę tokių žmonių, kurie, negailėdami savęs, dirba dėl kitų...“, „ ...paaukos viską, kad tik kitas nusišypsotų. Žiūrint į ją ir jos užsispyrimą atrodo, kad sveikesnių žmonių pasaulyje nėra, o juk ji tiek daug iškentė“, „Ugnė dalija šilumą savo delnais, ir visa tai iš širdies“. Tokius ir dar gražesnius komentarus galima išgirsti apie žmogų, kuris nepalūžęs po dviejų inkstų transplantacijų tapo užuovėja daugeliui kitų panašaus negailestingo likimo draugų. Tas žmogus – tai Ugnė ŠAKŪNIENĖ, organizacijos, vienijančios šimtus žmonių, iškentusių transplantaciją ar jos tebelaukiančių, vadovė....
Skaityti daugiauNe vienam kažkuriame gyvenimo etape tenka susidurti su pagyvenusių žmonių, kurie negali vaikščioti ir turi nuolat gulėti, priežiūra ir slauga. O jeigu tokia situacija užklupo pirmą kartą, tai, žinoma, atsiranda įvairių klausimų ir neaiškumų. Todėl pamėginsime pažvelgti į dažniausiai pasitaikančius sunkumus ir pasiūlyti keletą patarimų....
Skaityti daugiauJei ne invalido vežimėlis ir nuo gimimo cerebrinio paralyžiaus pažeistos galūnės, pagalvotum, kad fotelyje patogiai įsitaisęs 36 metų vyriškis yra visiškai sveikas. Nuoširdžiai besidžiaugiančio kiekvienu svečiu kauniečio Elvidijaus GASINSKO veidą nušviečia plati šypsena, o interviu netrukus virsta draugišku pašnekesiu prie gardžios arbatos puodelio. Optimistinis požiūris į gyvenimą, pasitikėjimas Dievu, viltis ir begalinis noras padėti kitiems – nuolatiniai palydovai, be kurių Elvidijus jau neįsivaizduoja savo, kaip neįgalaus žmogaus, kasdienybės....
Skaityti daugiau
V.V.