){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Kai buvau dvejų metų, man diagnozavo diabetą. O kai buvo penkeri, tėtis pirmą kartą parodė, kaip aš pati galėčiau susileisti insuliną. Man tai atrodė normalu. Aš dažnai tikrinausi sveikatą, laikiausi specialių dietų, o kartą per metus ligoninėje man atlikdavo išsamius tyrimus. Gydytojai sakė, kad aš galėsiu normaliai gyventi, jeigu laikysiuosi visų nurodymų. Kai baigiau mokyklą, pradėjau dirbti orouosto bilietų rezervavimo skyriuje. Tačiau palaipsniui pastebėjau, kad regėjimo lauke atsiranda juodų dėmių.
Gydytojas paaiškino, kad nepakankamą akių aprūpinimą krauju sukėlė diabetas. Beje, dėl diabeto gali išsivystyti aklumas. Bet aš tikėjausi, kad to išvengsiu, ir 18 mėnesių gydžiausi lazeriu. Man buvo tik 22 metai ir gyvenime aš norėjau dar tiek daug pasiekti… Niekaip negalėjau įsivaizduoti savęs aklos.
Bet juodos dėmės vis didėjo, kol vieną dieną gydytojas konstatavo faktą, jog po dvejų metų apaksiu. Sustingau. Ilgai dar negalėjau atsikratyti tų žiaurių žodžių skambesio… Koks bus mano gyvenimas? Tik tamsa ir nepilnavertis egzistavimas. Jaučiausi taip, tarsi iš manęs būtų atimta ateitis. Namuose puoliau į sesers Saros glėbį. Ilgai bandžiau susitaikyti su tuo, kas neišvengiamai turi įvykti, bet nuskendau į begalinį savęs gailėjimąsi.
Nežinau kada, bet susigriebiau, jog negaliu leisti sugriauti savo gyvenimo. Na, galbūt man liko tik dveji metai, kai galiu viską ryškiai matyti, tačiau aš juk galiu išnaudoti kiekvieną sekundę… Kiek galėjau, pakeičiau savo gyvenimą. Palikau namus ir su drauge apsigyvenau kitame name. Kiekvieną dieną daug vaikščiojau ir važinėjausi dviračiu. Niekaip negalėjau atsitraukti nuo knygų ir aplankiau daugybę teatro spektaklių. Man labai daug padėjo mano bendradarbiai ir viršininkai.
Praėjus ketveriems metams nuo būsimo aklumo diagnozavimo, aš dar šiek tiek mačiau. Tą vasarą ilsėjausi prie ežero ir sutikau Keviną. Greitai susižavėjau jo švelnumu ir humoro jausmu. Bet vieną vakarą išgirdau jį labai švelniai sakant telefonu: “Sveika, tai aš.” “Žmona”, - pamaniau.
Kitais metais atostogavau ten pat ir vėl sutikau Keviną. Vakarėlyje kažkas paklausė, kas niekada nebuvo vedęs, o Kevinas atsakė, kad jis. Kai priminiau jam, kad praėjusiais metais telefonu girdėjau jį kalbantis su žmona, jis nusijuokė - tai buvo jo motina.
Mes tapome artimais draugais. Kevinas suprato mano nerimą dėl sveikatos, nes jo sesuo taip pat sirgo diabetu ir, lygiai kaip ir aš, jau buvo pradėjusi akti.
Aš pamilau. Vis galvojau apie Keviną. Tik nedrįsau tikėtis, jog jis galėtų jausti man ką nors panašaus. Po atostogų Kevinas nuvežė mane į oro uostą, bet aš pavėlavau į lėktuvą. Tada jis pakvietė mane į savo namus ir mes turėjome galimybę išsiaiškinti, ką jaučiame vienas kitam. Atsisveikinimo bučinys kitą dieną buvo pirmasis mūsų gyvenime.
Po to mes vienas kitam skambindavome kasdien. Vieną kartą jis pasakė: “Aš myliu tave”. Aš neatsakiau. Bet dabar jis mėgsta pajuokauti, kad kai nemečiau ragelio, tai jis suprato, kad ir aš jį myliu.
Kai mes vėl susitikome, mūsų draugystė pagilėjo. Pasakiau Kevinui, kad turiu ginekologinių problemų, nesusijusių su diabetu, - reikėjo skubiai pašalinti gimdą. Kevino tas neišgąsdino. Troškau tapti Kevino žmona. Tačiau mane kankino dvejonės: aš labai norėjau būti laiminga, bet ar jis su manimi tikrai bus laimingas? Daugybę kartų aš klausiau savęs, ar jis tikrai susitaikys su mintimi, kad neturės vaikų, kad jo žmona - akla? Bet Kevinas mane apkabino ir pasakė, kad jis myli mane ir nieko daugiau netrokšta, tik kartu gyventi …
Mūsų vestuvės buvo labai gražios. Tai buvo pati laimingiausia mano gyvenimo diena ir aš dėkinga Dievui, kad mano regėjimas dar buvo pakankamai geras ir aš galėjau matyti, kaip Kevinas džiaugiasi.
Persikėliau į jo namus kaime. Virtuvėje mes įstatėme didelius langus, kad vidun patektų daugiau šviesos. Jaučiausi labai laiminga. Tik buvo gaila, kad niekada negalėsiu laikyti rankose Kevino kūdikio. Po keturių mėnesių man pašalino gimdą. Nors žinojau, kad operacija būtina, tačiau viduje raudojau.
Tuo metu jau nebegalėjau dirbti. Susvyravo mano pasitikėjimas savimi. Ilgėjausi pasivažinėjimų dviračiu, todėl Kevinas pasiūlė pirkti dvivietį dviratį. Sėdėdama už jo ir jausdama vėjo dvelksmą savo plaukuose, aš vėl jaučiausi gyvybinga. Be to, aš įsigijau vedlį šunį, su kuriuo be jokios baimės galėjau eiti pasivaikščioti. Išmokau skaityti Brailio raštą.
Praėjus trejiems metams po vestuvių, dešinėje kojoje atsirado diabeto sukeltų skaudulių. Žaizdos negijo, infekcija išplito į kaulus. Galiausiai man amputavo pirštą. Bet vis dar smarkiai skaudėjo ir penkis mėnesius praleidau ligoninėje. Man amputavo ir kitą pirštą, tačiau skausmas nesiliovė. Vienintelė išeitis buvo amputuoti visą koją. Labai to nenorėjau: kaip gi aš eisiu pasivaikščioti? Tik Kevinas man padėjo išlikti stipriai. Jis pažadėjo visą laiką būti su manimi, kad ir kas atsitiktų. Po mėnesio išvažiavau iš ligoninės invalido vežimėlyje ir pažadėjau sau, kad išmoksiu vaikščioti.
Praėjo daug dienų, kol man pritaisė kojos protezą, bet po mėnesio aš jau galėjau pasivaikščiodama nueiti vieną pusantro kilometro. Tada pajaučiau, kad ima skaudėti ir kairiąją koją, o gydytojas patvirtino mano baisiausius nuogąstavimus ir pasakė, kad reikia amputuoti kairiosios kojos pirštą.
Buvau labai pavargusi, nes mačiau kaip laisvė, už kurią aš taip smarkiai kovojau, dingsta. Bet Kevinas sakė, kad mes galime viską įveikti, kad mes tikrai dar galėsime važinėti dviračiu ir eiti pasivaikščioti. Galiausiai aš juo patikėjau.
Buvo tikrai sunku išmokti vaikščioti su abiejų kojų protezais: iš pradžių net metus dukart per savaitę man darė skausmingas fizioterapijos procedūras. Po to aš pradėjau vaikščioti: daugybę kartų griuvau, vėl kėliausi ir vėl griuvau, bet vaikščioti išmokau. Ir Kevinas buvo šalia manęs.
Dabar man 39 metai. Praėjo ketveri metai, kai nebeturiu abiejų kojų, tačiau jaučiuosi laisva ir ne bejėgė. Kasdien einu pasivaikščioti ir kartu su Kevinu važinėju dviviečiu dviračiu. Praėjusiais metais Prancūzijoje mes nuvažiavome apie 500 kilometrų.
Vis dar stebiuosi: “Kodėl aš?” Norėčiau turėti vaikų ir, manau, būtume tikrai geri tėvai. Bet, kaip sako Kevinas, mes turime vienas kitą - tai jau labai daug. Jo meilė mane palaiko. Mano kančios jam - kaip buvimas pragare, kaip pats baisiausias košmaras. Ir daugelis vyrų tikrai pabėgtų nuo manęs, bet jis pasilieka. Liga mūsų draugystę tik dar labiau sustiprino.
Praradusi regėjimą ir abi kojas, ėmiau iš tiesų vertinti viską, ką dar turiu ir ką galiu padaryti. Aš vis dar tikiuosi iš gyvenimo gauti kiek įmanoma daugiau.
Šlapimo nelaikymas – subtili problema, kelianti moralinį ir fizinį diskomfortą. Tai gali nutikti bet kokio amžiaus žmonėms. Priežasčių, sukeliančių šlapimo nelaikymą, yra be galo daug: aktyvus sportas, sunkus fizinis darbas, lėtinis kosulys, diuretikų vartojimas, nėštumas, gimdymas, menopauzė, traumos, operacijos, amžiaus nulemti pakitimai, šlapimo takų infekcijos, nervų ligos....
Skaityti daugiauNuolatinės slaugos poreikis gali atsirasti labai greitai ir netikėtai. Net jei artimasis ir serga sunkia nepagydoma liga, tokia situacija dažnai būna netikėta. Kaip elgtis: ieškoti slaugos įstaigos ar pačiam jį prižiūrėti namuose? Daugelio nuomone, geriausia slaugos priežiūros tarnyba – šeima. Tačiau, nusprendę savo artimąjį slaugyti namuose, daugelis net nenutuokia, kaip pakeisti patalynę, sauskelnes, kaip nuprausti nesikeliantį iš lovos žmogų. O netinkama priežiūra gali smarkiai pabloginti ligonio būklę. Ką svarbu žinoti slaugant namuose? Kokie papildomi pavojai gresia vasarą?...
Skaityti daugiauPragulos - tai vietinis išeminis odos, poodinių ir gilesnių audinių pažeidimas, išsivystantis dėl sutrikusios kraujotakos, deguonies aprūpinimo bei audinių mitybos nepakankamumo spaudžiamose kūno paviršiaus vietose. Pragulų gali atsirasti sunkiems pacientams, kurie dėl funkcinių sutrikimų yra priversti sėdėti arba gulėti ilgą laiką nekeisdami kūno padėties, ta pačia poza. Tokie pažeidimai dažniausiai vystosi kryžkaulio ir uodegikaulio srityje, ties šlaunikaulio didžiaisiais gumburais, klubakaulio dygliais, kulnakauliais, menčių kraštais, alkūnėmis, pakaušiu, šonkauliais....
Skaityti daugiauNeretai, kai liga ilgam prikausto prie patalo, anksčiau ar vėliau atsiranda pragulų. Kaip reikėtų prižiūrėti ligonį, norint jų išvengti? Apie slaugos ypatumus kalbamės su Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Olga PUCHLIAKOVA....
Skaityti daugiauDarbingumo lygis – tai asmens pajėgumas įgyvendinti turimą profesinę kompetenciją, įgyti naują arba atlikti mažesnės kompetencijos reikalaujančius darbus. Darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (toliau – NDNT)....
Skaityti daugiauPragulos – tai vietinis išeminis odos, poodinių ir gilesnių audinių pažeidimas, išsivystęs sutrikus audinių mitybai, dėl nepakankamo audinių aprūpinimo deguonimi sutrikus kraujotakai, spaudžiamose kūno paviršiaus vietose. Pragulų gali atsirasti išsekusiems, ilgai be sąmonės gulintiems arba paralyžiuotiems ligoniams, dažniausiai – kryžkaulio ir uodegikaulio srityje, ties šlaunikaulio didžiaisiais gumburais, klubakaulio dygliais, kulnakauliais, menčių kraštais, alkūnėmis, pakaušiu, šonkauliais....
Skaityti daugiauPo sunkios ligos ar patirtos traumos organizmas būna nusilpęs, o mes norime kuo greičiau grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Kaip padėti sau sutvirtėti, kalbamės su ambulatorinės reabilitacijos centro vedėja Aurelija Simavičiene....
Skaityti daugiauKartą, kalbėdama su meno pasaulyje gerai žinomu žmogumi, išgirdau, kad jis negalėtų „pakelti“ judėjimo apribojimų. Sakė, verčiau pasirinktų kalėjimą nei fizinę negalę. Jis tikriausiai nebuvo girdėjęs, ką gali šiuolaikinė ortopedija. Apie tai kalbamės su AB „Ortopedijos technika“ rinkodaros skyriaus vadove Laima VITKAUSKIENE bei Atėnų paraolimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavusiu penkiakovininku Tomu KAIRIU....
Skaityti daugiauStuburas – žmogaus atraminė ašis. Sudaryta iš 33 slankstelių, tarpslankstelinių diskų, raiščių ir daugybės raumenų. Išeinantys iš nugaros smegenų kanalo nervai inervuoja aplinkinius raumenis, vidaus organus. Todėl, esant stuburo pažaidai, galimi ir vidaus organų negalavimai. ...
Skaityti daugiauSocialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno 229 230 asmenų, gaunančių invalidumo pensijas. Tai sudarė apie 6,5 proc. visų šalies gyventojų. Iš jų 13 852 buvo vaikai iki 16 metų. I invalidumo grupės buvo 30 057 asmenys (13 proc. viso neįgaliųjų skaičiaus), II grupės – 138 187 (60 proc.), III grupės – 47 134, visiškos negalios – 10556. Apytiksliais duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno per 70 tūkst. judėjimo, 28 tūkst. psichikos, 15 tūkst. regos, 5 tūkst. klausos, 95 tūkst. vidaus organų ir įvairias kitas negalias turinčių asmenų. 30 proc. bendrojo neįgaliųjų skaičiaus sudaro pensinio amžiaus asmenys....
Skaityti daugiauNeįgalumas, be abejonės, sumažina dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybes. Šie žmonės, akivaizdu, įgyja teisę į valstybės paramą, pagalbą, socialinę integraciją. Tačiau tam, kad jie galėtų pasinaudotų suteikiamomis lengvatomis, kad, atsižvelgiant į jų negalią, būtų sudarytos visos sąlygos tapti kuo savarankiškesniems, turėti tokias pačias teises, kaip ir kiti visuomenės nariai, neįgalieji tokį statusą turi įgyti teisiškai numatyta tvarka....
Skaityti daugiauRetas žmogus, ypač brandžiame ar vyresniame amžiuje, gali pasigirti sveikomis kojoms. Vargina iššokęs nykščio kauliukas, skaudantis padas ar panašūs dalykai. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis batus, kad mažiau skaudėtų kojas ir jaustumės patogiau? Apie tai kalbame su UAB „Pirmas žingsnis“ ilgamečiu ortopedu Arūnu Černeckiu....
Skaityti daugiauPaprasčiausiai: pasiilgau arklio, Jo protingų ir gerų akių. Norisi kažką sunkaus pavalkiot Arba šiaip - pasiganyt sykiu. J. Marcinkevičius Palangiškiai Jūratė ir Stanislovas Kungiai turi septynis žirgus. Pasak šeimos galvos, žirgas - tai puiki relaksacijos ir poilsio priemonė. “Kodėl gi turint laiko nenujoti pas kaimyną alaus išgerti?” - juokauja ponas Stanislovas. Mat tikrasis jo hobis - skraidymas, o žirgais daugiau rūpinasi žmona, jojimu susidomėjusi vaikystėje. Nors, kaip pati sako, rimta sportininke ji netapo, tačiau nėra tik mėgėja pajodinėti. Jūratė - veterinarijos gydytoja. Kai prieš kelerius metus po traumos ir stuburo juosmeninės srities slankstelio kompresinio lūžio nesiliovė skausmai, prisiminė, kad tokiais atvejais gelbsti... arkliai....
Skaityti daugiau„Nedaug likę tokių žmonių, kurie, negailėdami savęs, dirba dėl kitų...“, „ ...paaukos viską, kad tik kitas nusišypsotų. Žiūrint į ją ir jos užsispyrimą atrodo, kad sveikesnių žmonių pasaulyje nėra, o juk ji tiek daug iškentė“, „Ugnė dalija šilumą savo delnais, ir visa tai iš širdies“. Tokius ir dar gražesnius komentarus galima išgirsti apie žmogų, kuris nepalūžęs po dviejų inkstų transplantacijų tapo užuovėja daugeliui kitų panašaus negailestingo likimo draugų. Tas žmogus – tai Ugnė ŠAKŪNIENĖ, organizacijos, vienijančios šimtus žmonių, iškentusių transplantaciją ar jos tebelaukiančių, vadovė....
Skaityti daugiauNe vienam kažkuriame gyvenimo etape tenka susidurti su pagyvenusių žmonių, kurie negali vaikščioti ir turi nuolat gulėti, priežiūra ir slauga. O jeigu tokia situacija užklupo pirmą kartą, tai, žinoma, atsiranda įvairių klausimų ir neaiškumų. Todėl pamėginsime pažvelgti į dažniausiai pasitaikančius sunkumus ir pasiūlyti keletą patarimų....
Skaityti daugiauJei ne invalido vežimėlis ir nuo gimimo cerebrinio paralyžiaus pažeistos galūnės, pagalvotum, kad fotelyje patogiai įsitaisęs 36 metų vyriškis yra visiškai sveikas. Nuoširdžiai besidžiaugiančio kiekvienu svečiu kauniečio Elvidijaus GASINSKO veidą nušviečia plati šypsena, o interviu netrukus virsta draugišku pašnekesiu prie gardžios arbatos puodelio. Optimistinis požiūris į gyvenimą, pasitikėjimas Dievu, viltis ir begalinis noras padėti kitiems – nuolatiniai palydovai, be kurių Elvidijus jau neįsivaizduoja savo, kaip neįgalaus žmogaus, kasdienybės....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę