Lobis iš Baltijos bangų

Gintaras – tai Lietuvos simbolis, kaip dažnai sakoma – mūsų auksas. Ir ne be priežasties: milijonus metų skaičiuojantis akmuo tiek savo istorine, tiek emocine, tiek ir gydomąja verte užsitarnavo šį titulą ir vardą. „Sveikas žmogus“ tęsia straipsnių apie gintarą ciklą ir šį kartą kviečia iš arčiau susipažinti su gintaro istorija, jo naudojimo per amžius tradicijas ir sveikatinamosiomis savybėmis.
 
Mūsų protėviai, be abejo, nežinojo, kas yra gintaras ir iš kur jis kilęs, todėl tikėjo, kad gintaras atsiranda iš į jūrą besileidžiančios saulės.
Šiandien visi žinome, kad gintaras – tai sukietėję spygliuočių medžių sakai. Prieš 50 mln. metų šiaurės Europa buvo padengta didžiuliais miškais. Iš medžių tekantys sakai patekdavo į žemę, iš ten juos išplaudavo vandenys ir nunešdavo į jūrą. Šiame kelyje sakai susimaišydavo su įvairiausiomis priemaišomis ir vabzdžiais, todėl randame ne tik skaidraus, bet ir matinio, įvairiausių spalvų ir atspalvių gintaro: geltonos, rudos, rausvos, oranžinės – iš viso yra apie 250 rūšių spalvų. Sakai, vykstant oksidacijos, polimerizacijos procesams per maždaug 2 milijonus metų virto gintaru, šiandien, įvairiausiomis formomis ir dydžiais randamu mūsų paplūdimiuose.
Didžiausias kada nors rastas gintaro gabalas yra beveik pusės metro ilgio ir 10 kilogramų svorio – jis saugomas Berlyne.
Palangos gintaro muziejuje esantis didžiausias Lietuvos gintaras, pavadinimu „Saulės akmuo“, sveria daugiau nei pustrečio kilogramo.
 

Tradicijos ir istorija


Mokslininkai teigia, kad milijonus metų skaičiuojantis gintaras kai kuriose akmens amžiaus valstybėse buvo naudojamas tarsi pinigai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose, 10-ajame amžiuje prieš mūsų erą, gintarą paminėjo asirai.
Mūsų kraštuose, prie banguojančių Baltijos jūros krantų, gintaras į žmonių gyvenimą atėjo prieš maždaug 6000 metų, o baltų gentys jį naudojo jau 2000-1800 m. prieš mūsų erą. Tad, drąsiai galime teigti, kad lietuvių tautą nuo pat ištakų lydėjo gintaras ir pagarba šiam aukso vertės akmeniui.
Pirmieji gintaro dirbiniai, rasti Lietuvos pajūryje datuojami jau nuo 4000 m.pr.m.e. Daugiausia ir įvairiausių dirbinių rasta 5–12 a. protėvių kapavietėse, ir tai rodo, kad gintaras tuometiniame gyvenime naudotas plačiai ir dažnai. Iš jo gaminti papuošalai, šukos, audimo įrankiai, gintaru gydytos ligos, saugotasi nuo piktųjų dvasių, tamsiosios magijos, jis buvo naudojamas pagoniškose apeigose. Itin paplitę buvo gintaro smilkalai, kuriais nuo nelaimių saugoti vaikai, į karą išvykstantys vyrai, jaunavedžiai, netgi į anapilį išeinantys artimieji ir t.t.
 

Gintaro kelias


Visi didžiuojamės lietuviškąja šilko kelio versija – gintaro keliu. Būtent Baltijos jūros krantuose prasidėdavo šis keliais ir iš ten gintaras keliaudavo ne tik po Europos, bet ir viso pasaulio šalis. Gintaras buvo vertinamas ir vežamas parduoti į Graikiją, Kretą, Italiją, taip pat ir Mažąją Aziją, Kaukazą, prie Juodosios jūros, netgi į Kiniją ir Japoniją.
Gintaras mėgtas ir artimųjų kaimynų: dabartinių vokiečių, danų, švedų. Čia rasti baltų dirbiniai bylojo, kad šis akmuo rado kelią ne tik į lietuvių širdis ir namus.
Su Romos imperija netgi vykdyti mainai: už gintarą buvo gaunama auksinių, sidabrinių, žalvarinių monetų, keramikos, tauriųjų metalų papuošalų ir kitų dirbinių. Akivaizdu, kad gintaras čia vertintas daugiau nei auksas. Brangiausias buvo aukso spalvos ir rausvas gintaras, iš kurio gaminti papuošalai, nedideli buities rakandai. Gintaras nebuvo per prastas ir karaliams, ir kitiems imperijos aukštuomenės atstovams: iš jo gaminti amuletai, gintaru puošti amfiteatrai.

Vėliau, prasidėjus kryžiuočių valdymui, gintaras buvo uždraustas, o iš gyventojų surinkti dirbiniai turėjo būti atiduodami valdžiai. Bandantieji nuslėpti gintarą buvo baudžiami žiauriomis bausmėmis.
 

Magiškos galios


Tiek mūsų protėviai, tiek ir kitų tautų, pamilusių gintarą žmonės, juo žavėjosi ne tik dėl patrauklios išvaizdos, bet ir dėl tariamo ar tikro teigiamo poveikio savijautai, sveikatai ir bendrai gerovei.
Antikos laikais medicinos tėvas Hipokratas savo veikaluose aprašė gintaro gydomąsias savybes ir vartojimo būdus. Romos imperijoje gintaru gydyta daugybė įvairiausių ligų, pradedant gerklės skausmais, skrandžio ligomis, akių ir ausų ligomis ir baigiant beprotyste. Tikėta, kad gintaras, liečiantis odą, ramina nervus, apsaugo nuo liaukų tinimo, reguliuoja kraujospūdį.
Garsusis arabų gydytojas Avicena taip pat garbino gintarą kaip vaistą, nuo visų ligų, rytų tautos gintaro dūmais stiprindavo žmogaus dvasią, siekdavo suteikti drąsos, o kinai gintaro rūgšties ir opiumo mišiniu gydė spazmus.
Viduramžiais gintaras, nešiotas suvertas į karolius, anot gydytojų, gydydavo nuo geltos, į save sugerdamas ne tik geltoną spalvą, bet ir bendrą sveikatos nusilpimą.
Kūdikiams taip pat dovanodavo gintaro papuošalėlius, kurie, kaip tikėdavo, apsaugodavo nuo dantų augimo skausmo, iš gintaro gamindavo ir čiulptukus.
Ilgus amžius bendrojoje medicinoje įvairiais tikslais naudotas gintaro aliejus, balzamas ir ekstraktas. Dėl raminamųjų savybių gintaro smilkalais smilkytos gyvenamosios patalpos, taip pat ir bažnyčios.
Gaminti ir įvairūs užpilai, kuomet gintaras, pamerktas degtinėje savo gydomąsias savybes perduodavo gėrimui ir, pvz., saugojo vyrus nuo impotencijos.
 

Požiūris šiandien


Tikra tiesa, kad kai kurie iš aukščiau išvardytų gydymo gintaru būdų atrodo juokingi arba netgi neįtikėtini. Vis dėlto mūsų dienų mokslininkai ir gydytojai lietuviškąjį auksą įvairiais gydomaisiais tikslais naudoja ir šiandien.
Tikriausiai esate girdėję teigiančių, kad gintaras šildo. Tai ne visiškai tiesa – jis šilumos nespinduliuoja, tačiau akmenyje esančios lakiosios rūgšties dalelės pradeda skirtis gintarui sušilus nuo žmogaus. Kūno šiluma padeda gintaro rūgščiai išsiskirti, tuomet ji per odą patenką į organizmą ir teigiamai veikia žmogaus kvėpavimo takus, naudinga sergantiems bronchitu, astma. Ši rūgštis taip pat turi ir raminamąjį poveikį, teigiamai veikia nervų sistemą, stiprina bendrą organizmo būklę.
Gintaro rūgštį iš natūralaus gintaro išgauna ir farmacininkai, ją naudodami įvairiems preparatams, pvz., imunitetui stiprinti ir pan.
Gintaras taip pat naudojamas kosmetikoje: kremai, odos šveitikliai, gintaro pudra, gintaro aliejus ir kitos priemonės saugo odą nuo ultravioletinių spindulių, turi antiseptinių savybių (todėl šiai kosmetikai nereikia konservantų), gydo žaizdas.
Pasaulyje paplito ir gintaro terapija, atliekama gintaru išpuoštuose ir juo įrengtuose kambariuose. Čia atliekami masažai, gydoma gintaro aksesuarais.

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai