Gydytoja Irena Pivoriūnienė:“ir sveikam žmogui praverstų pasiklausyti apie ligas”.

Kodėl pasirinkote mediciną?

Pirmame kurse, kai rašėme, kodėl įstojome į mediciną, aš parašiau: “Kad apsaugočiau žmones nuo ligų”. Ir iš tikrųjų mano darbas - apsaugoti žmones nuo ligų.
Vyresnioji mano sesuo Kaune studijavo stomatologiją, o aš stengiausi visur sekti jos pėdomis. Ji mokėsi muzikos mokykloje, ir aš mokiausi groti. Ji įstojo į mediciną, ir aš pasirinkau mediciną Vilniuje.
 

Koks Jūsų kelias į televiziją?

1972 metais baigiau Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Tačiau tuomet aš laukiausi sūnaus ir negalėjau tuojau pat pradėti dirbti. Po dekretinių atostogų tuometinis sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas dr. Songaila pasiūlė man darbą, kur buvo mažiausia eilė butui gauti. Toks gyvenimas - kartais likimas su mumis žaidžia. Taigi pradėjau dirbti sanitarinio švietimo namuose. Tuo metu Lietuvą buvo apėmusi tikra venerinių ligų epidemija ir mano darbas buvo informuoti visuomenę, kaip nuo jų saugotis, o viena iš mano pareigų buvo bendravimas su televizija.
Tuometinė Radijo ir televizijos valdžia labai atidžiai žiūrėjo į visuomenei teikiamą informaciją. Laidų vedėjai paprastai būdavo savo srities specialistai, turintys žurnalistinių sugebėjimų. Medicinos laidas vesdavo gydytojai, agronomai - žemės ūkio laidas, ekonomistai - laidas apie ekonomiką. Buvo siekiama, kad laidose būtų ne tik maloniai kalbamasi, bet ir pateikiama gili problemos analizė.
1980 metais mane pakvietė dirbti į televiziją. Labai nenorėjau. Mane apėmė tikra panika. Bijojau: beprotiškai sunkus ir atsakingas darbas. Ir esu labai dėkinga šviesaus atminimo žmogui, tuometiniam sveikatos apsaugos ministro pavaduotojui dr. Zaikauskui, kuris pasikvietė mane į savo kabinetą ir pasakė: “Vaikeli, eik, ten esi reikalinga”. O jeigu nesugebėsiu? Man pažadėjo, kad visada galėsiu grįžti į ankstesnę darbo vietą.
 

Ar buvo baisu pradėti dirbti televizijoje?

Niekada nemaniau, kad galėčiau dirbti televizijoje. Pradžioje labai bijojau kiekvienos laidos. Vaikystėje buvau bailiukė: jeigu reikėdavo koncertuoti (aš grojau), tai jau prieš dvi valandas delnai suprakaituodavo. Bet dabar jau 18 metų vedu sveikatos laidą, o ši laida mūsų televizijoje yra pati seniausia. Nėra nei vienos laidos, kurią taip ilgai būtų vedęs tas pats žmogus. Galbūt taip yra todėl, kad nenoriu pasakoti žiūrovams apie įvairias intrigas tarp gydytojų. Aš labai myliu savo žiūrovus ir manau, kad po laidos jie turėtų ne susinervinti, bet pasijusti daug geriau. Manau, laidą žiūri tie, kurių sveikata šlubuoja, - tai normalu. Bet sveikam žmogui taip pat reikėtų žinoti, kokie pirmieji klastingų ligų simptomai, kad galėtų laiku kreiptis į gydytoją. Teko girdėti tokių istorijų, kaip žmogui prieš porą mėnesių akyse raibuliavo, rankos drebėjo. Mūsų žmonės kantrūs, manė, praeis, o po poros mėnesių ištiko insultas. Jeigu tas žmogus būtų kreipęsis anksčiau, galbūt būtų insulto išvengęs.
Paskui baimė praėjo. Dabar kartais šiek tiek bijau, kai su pašnekovais bendraujame tiesioginiame eteryje. Tiesioginiame eteryje sunku dirbti: mano pašnekovai jaučiasi atsakingi už kiekvieną ištartą žodį, todėl kartais būna pernelyg įsitempę. Aš stengiuosi juos nuraminti. Bet man atrodo, kad tiesioginis eteris žmonėms labai patinka. Be to, po laidos žiūrovai gali paskambinti į studiją ir pasikalbėti su laidoje dalyvavusiu gydytoju.
Dabar viena laida tiesioginė (joje paliečiame tik vieną temą), o kita - montuota, kai žiūrovus informuojame apie įvairius renginius, parodas, kalbame keliomis temomis, rodome įvairius siužetus.
 

Iš kur semiatės idėjų laidoms?

Aš gaunu naujausius žurnalus (skirtus visuomenei ir medikams) iš Vokietijos ir seku visas Europos naujoves. Taip pat iš Kopenhagoje esančio Pasaulio sveikatos organizacijos padalinio gaunu svarbiausią informaciją, į kurią medikams siūloma atkreipti dėmesį.
Šiais metais lankiausi Šveicarijoje, Austrijoje, Olandijoje, Italijoje, Amerikoje - visur mokausi.

Ar po laidų pasiekia atgarsiai?

Manau, kad jeigu nors keli žmonės po laidos susimąsto ir nubėga pas gydytoją - reiškia, aš tikrai daug padėjau. Buvo ir toks atvejis, kai man paskambino viena moteris, kuri po laidos atsiprašė savo vaiko, nes aprėkė jį be jokio pagrindo.
Su laikraščiu “Medicina ir dar kai kas visiems” darėme bendras akcijas: “Vasara be cigaretės”, profilaktinio sveikatos pasitikrinimo akciją. Daug žmonių atsiuntė užpildytas anketas. Laikraštis ir TV laida - labai geras duetas. Net 200 žmonių parašė, kad metė rūkyti.
 

Kokias laidas norėtumėte paruošti?

Kai ruošiu laidą, man atrodo, kad ta tema - pati svarbiausia. Šiuo metu man aktuali vėžio tema, nes Lietuvoje labai didelis sergamumas.
 

Koks buvo džiaugsmingiausias momentas Jūsų darbe?

Pats sunkiausias ir džiugiausias mano gyvenimo etapas buvo po Sausio įvykių, kai dirbome Kauno redakcijoje. Esu labai dėkinga kauniečiams, kurie parodė didelę meilę televizijos žmonėms. Kai sausio
17 d., nufilmavusi sužeistuosius, atvažiavau su vaizdajuoste į televiziją, mus saugojo apie tūkstantį žmonių. Pamatę mane, jie pradėjo ploti. Tai buvo didžiulis pasitenkinimas.
 

Ar darbas televizijoje netrukdo Jūsų asmeniniam gyvenimui?

Būtų neteisinga, jeigu pasakyčiau, kad darbas televizijoje nenuskriaudė mano šeimos. Tai darbas, kuris reikalauja tavęs visos. Labai sunku rasti pakankamai laiko darbui ir namams. Kai sūnus buvo paauglys ir, pastebėjusi, kad prarandame kontaktą, paklausiau, ar kažkas negerai, ar per mažai dėmesio skiriu, jis atsakė: “Mamyt, aš tavim didžiuojuosi”. Jam buvo svarbu ne tai, kad mama kiekvieną dieną išvirtų cepelinų.
Darbas televizijoje tikrai nelengvas, bet aš nesigailiu, kad esu čia.
 

Kokie gydytojo bruožai Jums labiausiai nepatinka?

Labiausiai nepatinka, kai gydytojai kritikuoja savo kolegų darbą. Kai pasako: “Koks nemokša tave gydė?” Gydytojas turėtų paskambinti kolegai ir mandagiai su juo pasitarti.
 

Koks ligonio bruožas nepatinka?

Ligoniui leidžiu viską ir gerbiu visus jo kaprizus. Yra tokia indų patarlė: “Kai žmogus sveikas, jis turi šimtą planų, kai serga, turi tik vieną planą - pasveikti”.
 

O ar pačiai teko rimčiau sirgti?

Kiekvienas žmogus turi savo silpnąją vietą. Mano silpnoji vieta buvo skrandis - dabar jis mane vargina tik tada, kai jaučiu nervinę įtampą. Nemalonius simptomus skrandžio srityje pajaučiau dar studijų metais, ketvirtame kurse, nes labai uoliai mokiausi. Įtakos turėjo stresai, sunkūs egzaminai, prasta mityba (pietų pertraukos neturėjome, dažniausiai maitinomės sausa bandele). Bet dabar jaučiuosi puikiai, energijos turiu tiek, kad galiu kalnus nuversti.
Turiu savo asmeninį gydytoją dr. Irnių. Kai jam skambinu kviesdama į laidą, jis klausia: “Tai vėl skrandis?” Ne, sakau, profesoriau, skrandžio neskauda.
 

Kiek laiko skiriate sveikatai?

Nesu buvusi jokioje sanatorijoje ar poilsio namuose. Turiu savo dienos ritmą. Ryte mankštinuosi (namuose turiu treniruoklį). Man patinka mankštintis vienai. Mano principas - mūsų sveikata priklauso nuo mūsų bendravimo, todėl negalima krėsti sąmoningų šunybių, nes vėliau jos atsiliepia.
 

Ar esate turėjusi kokių nors psichologinio pobūdžio traumų?

Liūdniausias gyvenimo atvejis buvo tėvų mirtis. Nors daug laiko prabėgo, bet neužmirštu jų. Noriu visiems pasakyti: mylėkite savo mamą ir tėtį, kol jie yra gyvi. Labai sunku, jei kankina mintis: gal galėjau dar ką nors jiems gero padaryti?
 

Kur užaugote?

Užaugau Telšiuose. Tėtis buvo suvalkietis, mama - žemaitė. Deja, tėvelių nebėra. Bet mano vaikystė buvo nuostabi. Tėvai man davė viską, ką galėjo duoti. Deja, nebegaliu tėvams padėkoti. Man gaila, kad nepadariau dėl jų visko, ką galėjau.
Baigiau Telšių muzikos mokyklą. Iš tėvų išmokau žmonėms sakyti kuo daugiau gero. Amerikiečiai ne veltui į klausimą “kaip gyveni?” atsako “puikiai”. Kodėl? Kad draugas nudžiugtų, o priešas nuliūstų.
 

Kokia Jūsų energingumo paslaptis?

Energijos semiuosi iš nepaprastai gerų žmonių. Lietuvos televizijos kolektyvas nuostabus. Nors pro duris įeini blogai nusiteikusi, tačiau kas nors pajuokauja, ir nuotaika vėl pasitaiso. Daug kas klausia, kodėl aš tiek stengiuosi dėl kitų. Bet padėdama kitiems aš pati pasijuntu labai laiminga. Gal jau visi girdėjo mano kartojamus Motinos Teresės žodžius, bet dar kartą pasakysiu: “Pasistenkime, kad kiekvienas, pabendravęs su mumis, taptų nors kiek laimingesnis”. Jeigu kiekvienas taip darytų…
 

Kiek laiko skiriate grožiui?

Gal 5 minutes. Grimuotojos man vis liepia nueiti į kosmetikos kabinetą, bet aš neturiu laiko. Nors žaviuosi moterimis, kurios grožiui skiria daugiau dėmesio.
 

Kaip praleidžiate laisvalaikį?

Veduosi pasivaikščioti šnaucerę Džipsi. Juokais ją vadinu savo “psichoterapeute”.
Aš nepaprastai mėgstu muziką. Manau, tai pats
veiksmingiausias atsipalaidavimo būdas. Kai man būna labai liūdna, aš klausausi P.Čaikovskio pirmojo koncerto fortepijonui ir orkestrui. Tada man ašaros upeliais bėga, - taip visko gaila, - bet netrukus pasijaučiu geriau.
 

Ačiū už pokalbį.