Ar norėtumėte gyventi po mirties?

Tai, kas atrodė neįmanoma

Nors pirmasis gyvūno inkstas buvo persodintas 1902-aisiais, medikai ilgai dar negalėjo pasigirti džiugiais pasiekimais transplantologijos srityje. Jiems koją kišo menkos imunologijos žinios ir veiksmingų imunosupresantų (apsaugančių nuo persodinto organo atmetimo reakcijos) nebuvimas.
Prof. habil. dr B. Dainys pasakoja, kad aktyvus domėjimasis transplantologija vyko ir Lietuvoje. 1927 m. V.Kuzma atliko pirmąją eksperimentinę inksto transplantaciją. Transplantologijos renesansas prasidėjo tik aštuntajame dešimtmetyje, kada buvo išrasti ypač veiksmingi vaistai, slopinantys organizmo atsaką į svetimą audinį. Tai leido apsaugoti persodintą organą nuo imuninės sistemos antpuolio.
Šiuolaikinė medicina leidžia persodinti net 21 organą ir audinį.
Jau praėjo beveik metai, kai prancūzų chirurgai sugebėjo atlikti dalinę veido transplantaciją. Šuns sukandžiotai moteriai buvo persodintas smakras, lūpa ir nosis. O tai tikrai labai sudėtinga operacija, reikalaujanti daug kruopštaus darbo ir jėgų.
Po atliktų dešimt metų trukusių tyrimų Londono chirurgai ruošiasi visiškai, keturiolika valandų truksiančiai veido transplantacijai, apie kurią dar neseniai galėjome skaityti tik fantastinėse knygose. Operacijai parinkti penki gaisre suluošinti žmonės. Tikimasi, kad jie vėl galės išeiti į gatvę, nebijodami apkalbų ir pašaipių žvilgsnių.
Neatsilieka ir lietuviai. Medikai atlieka širdies, kepenų, inkstų, odos, akies ragenos, kaulinio audinio transplantacijas. Aktyviai ruošiamasi plaučių, širdies ir plaučių komplekso transplantacijoms.
 

Nebūkite abejingi svetimo skausmui

Nors Lietuvoje kasmet vidutiniškai atliekama per šimtas transplantacijų, laukiančiųjų eilės nemažėja. Prof. habil. dr.Balio Dainio teigimu, mes turime pasaulinio garso medikų, galinčių išgelbėti gyvybes šimtams žmonių. Bet jie bejėgiai, kai nėra organų. Lietuva pagal organų transplantacijų skaičių užima beveik paskutinę vietą. Mus lenkia net latviai su estais.
Vakaruose donoro kortelė – prestižo reikalas. Lietuviai vis dar nenori aukoti savo organų. Užuot dovanoję gyvybę kitam, nueina į nebūtį, kartu nusinešdami viltį sulaukti pavasario šimtams nuostabių žmonių. Laukiantieji transplantacijos – tokie pat kaip mes: mylintys, svajojantys ir besišypsantys. Tik jie daug kartų stipresni už mus. Nors klastinga liga atėmė jų širdis, inkstus, akis, jie dega begaliniu noru gyventi, užauginti vaikus, pasirūpinti šeima. Daugelis taip ir miršta kančiose, iki paskutinės minutės tikėdamiesi išgirsti lemtingąjį skambutį, kad pagaliau rastas tinkamas donoras. Vien tik inksto transplantacijos praėjusiais metais laukė 230 žmonių. O daugiau nei tūkstantis tris kartus per savaitę patiki save mašinai ir kenčia sunkią dializės procedūrą.

Išreikškit savo valią

Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja Julija Širokova apgailestauja, kad Lietuvoje po mirties tapti organų donorais sutiko vos šeši tūkstančiai žmonių. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje – net 21 proc. piliečių yra pasirašę sutikimą po mirties tapti organų donorais. „Nelikite abejingi svetimo skausmui“, – sako ji. – Laukiančiųjų transplantacijos sąraše – net vaikai. Suteikite galimybę jiems užaugti“.
J. Širokova pasakoja, kad, norint transplantuoti donoro organus, kai nėra donoro kortelės, reikalingas šeimos narių sutikimas. Dažnai jie nežino mirusiojo pozicijos ir bijo priimti neteisingą sprendimą. „Per tą trumpą laiką, per kurį mirusio žmogaus organai yra tinkami transplantuoti, sunku įsisąmoninti artimo žmogaus netektį, nustoti mylėti kūną ir duoti sutikimą transplantacijai. Be to, dažnai nepalieka, nors ir visai nepagrįsta, bet sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis padedanti nepalūžti viltis, kad dar ne viskas prarasta, kad medikai klysta, kad dar galima kažką padaryti. Didžioji visuomenės dalis iki lemtingos akimirkos nesusimąsto, kaip pasielgtų, susidūrę su artimojo mirtimi. Dėl to dar sunkiau priimti sprendimą kritinėse situacijose“, – sako bioteisės doktorantė Kristina Zamarytė. Todėl svarbu, kad kiekvienas aiškiai išreikštų savo poziciją dėl organų transplantacijos artimiesiems arba užpildytų prašymą gauti donoro kortelę. Taip palengvindami artimųjų dalią.
 

Likimo išdaigos

„Kas tas nuostabus žmogus, dovanojęs save?“, – dažnai Julijos klausia žmonės, stebuklingo atsitiktinumo išplėšti iš mirties nagų. Deja, jie apie savo gelbėtoją gali gauti tik minimalią informaciją: vyras ar moteris, kokio amžiaus, po kurio laiko – ir vardą. Dauguma pacientų užsako mišias už savo donorą. Išgelbėtieji tik per Biurą donoro šeimai gali perduoti padėkos laišką, nusiųsti gėlių. Tačiau donoro ir recipiento (žmogaus, kuriam persodinamas organas) tapatybės yra konfidenciali informacija.
Kuriam pacientui bus persodinti širdis ir kepenys, gydytojai transplantologai jau žino važiuodami į organų paėmimo operaciją, tačiau, kam bus persodinti inkstai, ragenos, širdies audiniai, sužinoma daug vėliau. Tai lemia parinkimo ypatumai.
Persodinant širdį atsižvelgiama į bendrą paciento sveikatos būk-lę, ūgį, svorį, kraujo grupę ir pan. Tuo tarpu persodinant inkstus atliekamas imunologinis parinkimas, trunkantis net 6 valandos. Kad būtų kuo mažesnė organo atmetimo tikimybė, donoras ir recipientas turi būti kuo daugiau genetiškai panašūs. Iš beveik 300 pacientų vienam inkstui parenkami 3 imunologiškai artimiausi donoriniam organui pacientai. Jie kviečiami į ligoninę platesniam ištyrimui, po kurio nustatoma kuriam labiausiai tiktų organas. Jei pacientas įtrauktas į „skubių pacientų sąrašą“, jam transplantacija turi būti atlikta kaip įmanoma greičiau, organai persodinami neatsižvelgiant į kitų pacientų tinkamumą. Šiuo atveju gelbėjamas tas, kuris jau miršta.
Lietuvoje yra moteris, po inksto transplantacijos gyvenanti net 24 metus.
 

Bažnyčia visu šimtu už

Visuomenėje sklando mitas, kad Bažnyčia pasisako prieš organų donorystę. Daugelį tai atbaido nuo minties padėti kitam. Taip tikrai nėra. Dar 1991 metais šviesaus atminimo popiežius Jonas Pauliaus II išreiškė teigiamą požiūrį į neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ar organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. „Su organų transplantacija, prasidėjusia kraujo perpylimais, žmogus atrado būdą atiduoti save, savo kraują ir kūną, kad galėtų gyventi kiti. Šitaip biomedicininių mokslų pažanga atvėrė žmonėms galimybes planuoti savo pašaukimą mylėti ir po mirties. Pagal Kristaus Velykų paslapties analogiją, mirštant mirtis yra nugalima ir atkuriamas gyvenimas. Ne vienas žmogus šiandien yra gyvas tiktai dėl organo transplantacijos“, – sakė jis. Panašiai pasisako ir kitų religijų atstovai: musulmonai, budistai, judaistai. Jie visi vieningai sutaria, kad tai galimybė atlikti patį nuostabiausią darbą – dovanoti save, išgelbstint kitą.
 

Pagarbos vertos istorijos

Tikriausiai retas susimąsto, kad laukiančiųjų organų transplantacijos sąraše gali atsidurti bet kas. Apie tai niekada nebūtų pagalvojusi ir Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė. Žavi ir gyvenimu besidžiaugianti moteris, iškentusi net dvi inkstų transplantacijas, visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą, dabar savo patirtimi dalijasi su likimo draugais.
„Gyvenau eilinį gyvenimą, kai vieną niekuo neišsiskiriančią dieną būdama 11 metų susirgau paprasčiausiu gripu“, – sako ji. Gripas komplikavosi inkstų uždegimu. „Tačiau ir tada, kliedėdama nuo aukštos temperatūros ir jau paguldyta į ligoninę, maniau, kad tai laikina. Maniau, kad buvęs gyvenimas grįš“. Inkstų funkcija vis blogėjo, kol galiausiai jauna mergina išgirdo tuo metu atrodžiusią lemtingą diagnozę – reikalingos dializės, po to ir inkstų persodinimo operacija. Kai jos draugės svajojo apie vaikinus, Ugnė, būdama 16 metų, tris kartus per savaitę kęsdavo dializės procedūras. „Žinau tik tiek, kad tais laikais tie, kuriems persodindavo inkstą, sakydavo: daugiau nebenoriu dializių, kai inkstas nustos dirbti, baigsiu ir savo gyvenimą. Panašiai jaučiausi ir pati. Tais laikais tiek dializuojamųjų, tiek transplantuotųjų gyvenimas būdavo trumpas“.
Matydama mylimos dukros kančias ir vis blogėjančią būklę, inkstą padovanojo mama. „Po transplantacijos gyvenimas pasikeitė. Pirmiausia atsirado suvokimas, kad esu ne tokia, kaip dauguma. Negaliu daug to, ką gali draugai. Pabaigus vidurinę, manęs net nenorėjo leisti toliau mokytis. Sovietiniais laikais „invalidai“ turėjo sėdėti namuose“. Su mamos inkstu Ugnė pragyveno šešerius metus. Tais laikais tai buvo labai daug. Vėliau įvyko inksto atmetimo reakcija. Nieko nebeliko, kaip tik iškęsti dar vieną varginančią operaciją. Antrąjį inkstą paaukojo tėtis. Su šiuo inkstu Ugnė ir gyvena jau 16 metų. „Atsirado tobulesnių vaistų. Ir jų atsiranda vis daugiau. Vis daugiau mano likimo draugų švenčia 10-ąsias, 15-ąsias antrojo gimimo metines. Tikiu, kad tie, kuriems transplantacijos atliekamos dabar, galės gyventi absoliučiai normalų gyvenimą, nebegalvodami, kad rytoj jis gali baigtis. Kad tik donorinių organų netrūktų...“