Legionieriu liga

Legionierių liga (legioneliozė) tai yra ūminė infekcinė liga, pasireiškianti karščiavimu, plaučių uždegimu, rečiau – virškinimo, inkstų bei nervų sistemos sutrikimais. Ligą sukelia Legionella genties bakterijos. Yra 28 legionelių rūšys (svarbiausia - Legionella pneumophilia) su daug serotipų. Legionelės paplitusios gėlame vandenyje. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis 20 – 450C. Šių bakterijų šiek tiek aptinkama ir natūralioje aplinkoje: upių bei ežerų vandenyje, dirvožemyje, daugiau – gamybinės bei visuomeninės paskirties vandens objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose, apnašų pilnuose vamzdžiuose, ypač esant lėtai vandens apytakai. Šiai reikšmingai virusinei ligai plisti įtakos turi aplinka.Legioneliozės rizikos zona - vietos, kuriose gali susidaryti užkrėstų vandens lašelių: dušai ir čiaupai, mineralinio vandens ir sūkurinės vonios, turkiškos pirtys ir saunos, patalpos su oro kondicionavimo sistemomis, aušinimo bokštai ir garų kondensatoriai, patalpose trykštantys fontanai. Susirgimai legionelioze dažniausiai nustatomi pavieniai, tačiau pasitaiko ir ligos protrūkių. Legionelioze žmogus dažniausiai užsikrečia kvėpuodamas oru, kuriame yra legionelėmis užkrėsto aerozolio (oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose, įvairiose voniose ir kt.). Nuo sergančio žmogaus tiesiogiai neužsikrečiama. Pradedama sirgti po 2 - 10 dienų nuo užsikrėtimo. Legionelės yra vienos iš dažniausiai pasitaikančių plaučių uždegimo sukėlėjų. Susilpnėjus organizmo atsparumui tikimybė užsikrėsti padidėja. Šią grėsmę didina lėtinės plaučių, medžiagų apykaitos ligos, rūkymas, organizmo būklės po operacijų, tam tikrų vaistų (ypač gliukokortikosteroidų) vartojimas, vyresnis amžius. Jokių klinikinių simptomų, specifiškų legioneliozei, nėra. Apie 90 proc apsikrėtusiųjų ligos eiga būna besimptomė. Kliniškai pasireiškiančios, skiriamos dvi ligos formos: pneumoninė legioneliozės forma vadinama legionierių liga, kuri pasireikšia karščiavimu, šaltkrėčiu, galvos, raumenų skausmais, svorio mažėjimu. Vėliau ligonis pradedama sausai kosėti, vystosi kvėpavimo funkcijos nepakankamumas. Ligoniai gali skųstis virškinimo trakto sutrikimais (pilvo skausmais, viduriavimu ar vėminu), gali sutrikti sąmonė, elektrolitų balansas. Kita forma – Pontiako karštinė – kuomet ligos eiga lengvesnė, primena gripą ir nesukelia plaučių uždegimo. Diagnostika remiasi anamneze (buvę kelionės, gyvenant viešbučiuose), legionelių antigeno nustatymu (pvz., tiriant skreplius, bronchų sekretą, serumą, šlapimą, plaučių biopsinę medžiagą), sukėlėjų nustatymu (kultūra, fluorescencinė mikroskopijos būdu), serologiniu antikūnų nustatymu (per dvi savaites titras padidėja 4 kartus). Liga gydyma makrolidiniais antibiotikais. Ligos profilaktikai svarbu reguliari šilto vandens telkinių priežiūra, mėginiai legionelėms nustatyti.