Gydytoja Rima Balanaškienė: laisvalaikio mums lieka nedaug

- Mūsų žurnalas skirtas žmonėms, kuriems rūpi sveikata. Ką Jūs galėtumėte ar ką Jūs norėtumėte papasakoti apie savo sveikatą?
- Paprastai žmonės vengia kalbėti apie savo sveikatą ir savo ligas. Jie dažniausiai tai slepia. Sunku pasakyti, kodėl. Greičiausiai žmogus bijo būti silpnas ir pernelyg pažeidžiamas, papasakodamas apie save viską. Mano gyvenime buvo reikšmingi 1988 metai, kai gimė dukra. Tuo metu man buvo implantuotas kardiostimuliatorius. Tris dienas prieš dukros gimimą prof. Petras Stirbys Kauno akademinėse klinikose man padarė šią nedidelę operaciją. Gal žmonėms ir atrodo, kad tai sudėtinga, nes susiję su širdimi, bet iš tikrųjų tai nedidelė operacija. Po trijų parų gimė dukrytė, ir viskas buvo gerai. Tik po pusmečio mane apėmė didžiulė depresija. Atrodė labai keista: sveikata puiki, vaikas auga sveikas, o man - negerai. Slėgė ir tai, kad teko gyventi pasyvesnį gyvenimą, nes dėl kardiostimuliatoriaus turėjau apriboti plaukymą, aerobiką, kurią labai mėgau. Tuo metu man labai padėjo vyras ir artimieji. Mane išgydė darbas: įstojau į oftalmologijos rezidentūrą, paskui pradėjau dirbti televizijoje. Dabar aš esu sveikas žmogus ir fizine, ir dvasine prasme.
- Kaip pradėjote dirbti televizijoje?
- Visiškai atsitiktinai. Rezidentūroje studijavau akių ligas ir norėjau būti vaikų akių gydytoja, net išleidau keletą knygučių apie vaikų trumparegystę. Doc. Aldona Blužienė manė, kad reikia pakalbėti apie vaikų trumparegystę per televiziją, suteikti tėvams daugiau informacijos. Mes nuėjome į valstybinę televiziją, tačiau niekam nereikėjo tokios laidos. Dabar sveikata žmonės labiau rūpinasi, o prieš 5 metus tai buvo neįdomu. Tik po ilgo laiko tuometinis Valstybinės televizijos Kauno skyriaus direktorius Raimundas Šeštakauskas pasakė: “Štai kamera, kasetės. Eik ir filmuok.” O kaip tai daryti? Nieko nežinojau. Dvi savaites kūriau laidos scenarijų, tariausi su vyru, kokia ji turėtų būti. Pavadinau “Sveikatos abėcėle”, po to sutrumpėjo iki “Sveikatos ABC”. Dirbau valstybinėje televizijoje, vėliau “Kaunas Plius” televizijoje, o dabar - LNK, kurioje labai geros darbo sąlygos. Taip po truputį ir tampama profesionalu.
- Darbas televizijoje reikalauja daug pastangų - reikia parengti laidą ir pasirengti joje dalyvauti pačiai. Be to, dar ir namai... Kaip Jūs viską spėjate?
- Kai pradėjau filmuoti pirmąją laidą, pagalvojau: “jeigu taip bus kiekvieną kartą, aš neištversiu”. Bet stresas vargina tik pirmą kartą, o filmuodama antrą kartą aš jau pamiršau, kad reikia jaudintis. Dabar studijoje jaučiuosi normaliai - kaip įprastoje darbo vietoje. Pirmą kartą prieš kameras sėdintis žmogus jaučia stresą, bet mūsų laida neišeina tiesiai į eterį, ir jeigu jis suklydo, sustojame, pataisome ir vėl kalbame toliau. Laidai pasiruošti reikia daug laiko: surasti temą, pašnekovą, jį pakviesti. Dažniausiai laidose dalyvauja profesoriai, docentai, kurie yra labai užsiėmę, ir jeigu jie skaitys šį straipsnį, norėčiau jiems padėkoti, kad nė vienas neatsisakė dalyvauti laidoje: nors ir būdami labai užsiėmę, jie man labai padeda. Be jų nebūtų mano laidos, nes žmonės klausosi būtent jų naudingų patarimų. Susirandi juos, filmuoji, po to tą medžiagą kelis kartus peržiūri. Laida susideda iš mažų gabaliukų ir reikia atrinkti, kas yra įdomiau, kas vertingiau. O sekmadienį - laida. Kartais žiūri ir džiaugiesi - kokia gera, kokia naudinga laida, o kartais pamatai trūkumų, pagalvoji, kad kitą kartą reikės padaryti geriau.

Kaip suspėju? Man labai daug padeda kiti šeimos nariai, vyras. Savo vyrui aš labai dėkinga - tai yra mano pirmasis kritikas, mano patarėjas, moralinė, dvasinė parama. Jis chirurgas, tad supranta visas problemas, apie kurias aš kalbu, ir gali man patarti, nes jis yra labai kritiškas žmogus ir nebijo atvirai pasakyti savo nuomonės. Kiti mano patarėjai - dukra, artimieji. Jie visada žiūri mano laidą. Vyro mama net eina į bažnyčią kitu laiku, kad galėtų pamatyti laidą. Mano tėvai, gyvenantys Žemaitijoje, kiekvieną sekmadienį žiūrėdami laidą jaučia, tarsi aš būčiau apsilankiusi tėviškėje.
- Kokias laidas labiausiai norėtumėte paruošti?
- Gal prieš pusmetį norėjau ruošti laidas, susijusias su psichologija, seksologija, intymesnėmis problemomis. Tačiau daugybė žmonių rašo laiškus, prašydami papasakoti apie dažnas ligas, tokias kaip peršalimas, reumatas, vėžys - jos dar nepakankamai išnagrinėtos. Galvoju, kad tai, ką darau dabar, tikrai reikalinga.
- Kaip pasirenkate TV laidų temas?
- Svarbu žiūrovų laiškai, gydytojų pasiūlymai ir mano pačios idėjos. Jau žinau beveik visas šių metų ir kai kurias kitų metų laidų temas. Man rašo labai daug žmonių - dažnai žmonės, sergantys vėžiu, širdies ligomis, nevaisingos šeimos, kartais būna ir juokingų laiškų, tačiau jeigu žmogus rašo, jam tai rūpi, tad stengiuosi atsakyti. Atiduodu laiškus tos srities gydytojams specialistams arba pati atsakau. Į visus laiškus tikrai negaliu atsakyti, tačiau stengiuosi, kad laidų temos atsakytų į tuos klausimus. Aš noriu atsiprašyti tų žiūrovų, kurie man parašė ir negavo atsakymų - aš tikrai nepajėgiu.
- Ar norėtumėte dirbti praktikuojančia gydytoja?
- Ne. Mano gydytojos karjera baigėsi oftalmologės diplomu. Laidą per savaitę žiūri apie 400 000 žiūrovų, o labai intensyviai dirbdama gydytoja maksimaliai galėčiau per savaitę pakonsultuoti 200 žmonių. Manau, kad dabar aš esu naudingesnė žmonėms. Be to, man darbas televizijoje labai patinka.
- Kokius gydytojo bruožus labiausiai vertinate?
- Labiausiai vertinu atsidavimą darbui ir sąžiningumą: nesvarbu, kiek tau moka, negalima būti abejingam. Žmogaus gyvybė ir sveikata pernelyg svarbūs dalykai.
- Kokie gydytojo bruožai labiausiai nepatinka?
- Ligonis turėtų pasitikėti gydytoju, bet tuo pačiu domėtis savo liga. Atėjęs pacientas turėtų padiskutuoti su gydytoju apie savo ligą. Labiausiai nepatinka, kai gydytojas nenori bendrauti su pacientu ir nesako, kodėl reikia gerti būtent tas tabletes. Be abejo, yra vyresnio amžiaus ligonių, kurie negali domėtis liga, jiems reikia tik elementarių nurodymų. Bet daugelis ligonių gali viską suprasti, tik reikia su jais kalbėtis. Mano laidose būna daug informacijos apie ligą ir apie vaistus. Aš noriu, kad žmonės žinotų, kokios yra pasirinkimo galimybės, bet gydymą, be abejo, turi paskirti gydytojas.
- Papasakokite apie savo šeimą.
- Šeimoje kol kas esame trise (neskaitant šuns Tobos): aš, vyras Kęstutis ir dukra Vytautė. Bet šalia gyvena anyta, uošvis ir vyro brolis su šeima. Švenčių dienomis visi susirenkame prie vieno stalo. Vyras - kraujagyslių chirurgas. Jis neskaičiuoja darbo valandų, dirba sąžiningai, niekada neatsisako pakonsultuoti - tai tikras gydytojas, turintis auksines rankas. Vaikystėje vyras svajojo remontuoti automobilius, tačiau būdamas 15 metų išardė tėčio Žigulius ir vėl surinko - nuo to laiko nusprendė, kad mašinos sandara neįdomi.
Vyras net mane yra operavęs, greičiausiai niekam nebūtų manęs patikėjęs (pas stomatologą įvyko kuriozinis atvejis - lūžo grąžtas ir skeveldra įsmigo į liežuvį). Ir dukrą operavo - pašalino mažytį apgamėlį.
Dukrai Vytautei - 10 metų. Ji labai savarankiška, darbšti, gerai mokosi, turi meninių gabumų, rašo eilėraščius, be to, padeda man kasdieniniuose darbuose.
- Kaip Jūsų šeima praleidžia laisvalaikį?
- Laisvalaikio mums lieka nedaug. Vyras stengiasi aktyviai sportuoti, žaidžia krepšinį, kartais eina į medžioklę, bet jam svarbiau pabūti gamtoje, o ne ką nors sumedžioti. O kai visi turime laiko, važiuojame į Žemaitiją pas mano tėvus. Laisvą laiką skiriame bendravimui tarpusavyje, kiekvieną vakarą pasikalbame apie problemas ir sėkmę. Galiu pasakyti, kad esame tikri draugai - tai labai svarbu. Gal dėl to aš neturiu labai geros draugės...
- Ką palinkėtumėte mūsų žurnalo skaitytojams ir sau?
- Skaitytojams linkiu, kad juos visada suptų tik geri žmonės. O sau?.. Tegul gyvenimas būna man toks palankus, koks buvo iki šiol.
 

VYRAS APIE ŽMONĄ

- Aš turiu nuostabią žmoną, ir kitą žmogų, kuris turėtų tiek daug valios, užsibrėžto tikslo siekimo, kantrybės, sunku būtų įvardinti. Galiu pasigirti, kad turiu protingą žmoną. Manau, nedaug vyrų gali tai garsiai pasakyti.
- Kaip sprendžiate šeimos konfliktus?
- Negaliu pasakyti, kad esame kada nors susibarę. Net mūsų draugystė buvo rami ir aiški, mes jau nuo pirmos dienos žinojome, kad susituoksime. Toms šeimoms, kuriose skraido lėkštės, galima tik patarti: indus palikite ramybėje, atsisėskite ir nuoširdžiai pasikalbėkite. Jeigu yra konfliktinė situacija, bent vienas turi elgtis protingai. O jeigu abu protingi - išeitį tikrai ras.
- Jūsų žmona yra televizijos žvaigždė. Kaip Jūs dėl to jaučiatės?
- Aš pripratau, man tai malonu. Svarbiausia - profesionaliai atlikti savo darbą. Žvaigžde nesunku tapti, sunkiau ja išlikti. O šeimoje viskas labai paprasta: tėtis - šeimos galva, o mama - kaklas, sukantis galvą į kurią nori pusę.