Prano Skersio gyvenimo pamokslai

Parduotos vasaros ir žiemos...


Plungiškis Pranas Skersis gimė 1904 m. balandžio 30 d. Jo tėvas, nors ir turėjo žemės Salantuose ir jau buvo “pasibudavojęs” trobą, bet viską užstatęs išvyko laimės ieškoti į užsienį. Motina viena augino keturis vaikus. Kad nupirktų žibalo, kartais - silkių, motina turėdavusi daug verpti ir austi. Šešiametį Pranuką išleido tarnauti pas ūkininkus. Todėl, 60 metų išėjęs į pensiją, jis turėjo ne ką trumpesnį darbo stažą. Iki 14 metų teko žiemomis vaikus žiūrėti, o vasaromis piemenauti. Gaspadinė, pasiguodusi, kad šeivos sulūžo, vakare iš karves parginusio Pranelio gaudavusi išskobtų naujų. “Vaje, kokios dailios, padaryk ir dar”, - prašydavusi. Nupinti skrybėlę, krepšį, padirbdinti grėblį, kultuvę jam buvę vieni niekai. Panoms pripindavęs gražių šlepečių su “kaspinais”. 1918 m., “stojus Lietuvai” ir ūkininko namuose atidarius mokyklą, jis pradėjo mokytis. Tačiau po poros savaičių susirgo plaučių uždegimu, vėliau - tuberkulioze, ir mokslai baigėsi. Visą amžių iki pensijos buvęs visokių ligų pilnas.
 

Trisdešimtmetis turėjo būti riba


1925 m. jį pašaukė į kariuomenę, bet dėl sveikatos paleido
namo. Dar dvejus metus taip kvietę, kol pripažinę netinkamu. Tada jis tapo šauliu. Daktarai sakę: sulauksi trisdešimties - gyvensi ir dar. Iki tol neturėjęs nei nuolatinio darbo, nei žmonos nesidairęs. Tačiau duoną pelnytis reikėjo pačiam. Nesibaidė jokio darbo: kasęs griovius, dirbęs muitinėje, plytinėje, fabrike. Visą amžių degęs gyvu noru pažinti, suprasti. Dvylika valandų išstovėjęs kalvėje, per naktį dar pasilikdavo mokytis prie tekinimo staklių. Taip vėliau užsitarnavęs meistro vietą bendrovėje “Kučinskas ir Pabedinskai”. Atsirado ir žmonelė, pasižadėjusi padėti gyvenimo vargus vargti. Parėjęs iš darbo, kartą radęs ją beverkiančią: “Tavo sveikata niekais nuėjusi, juk matau, kad mirsi, nereikėjo mums pradėti...”. Norėjosi dar bent porą metų pagyventi, namą statyti pabaigti...
Surinkęs į indą tai, ką per naktį iškosėdavo iš plaučių, nuo namų nešdavo tolyn. “Po dvejų metų supuvęs būsi”, - sakė daktaras. Iš kažkur išgirdęs patarimą trinti krūtinę plunksninio paparčio nuoviru, taip ir daręs. Sulaukus trisdešimt penkerių, sveikata kiek pasitaisiusi. Tačiau kankino bronchitas, radikulitas. Nuolat, net vasarą, vaikščiojęs ir miegojęs su kailiais ant strėnų. Gydėsi sanatorijose. 1957 m. išgirdo žinią: “Tėvuk, turi pilve velnią su ragais”. Skrandžio vėžys! Klaipėdiškiai chirurgai atliko tuomet dar naują skrandžio pašalinimo operaciją. Iškentė ją Pranas dantis sukandęs - nuskausminimas buvo vietinis. “Iki pensijos buvo likę dar septyneri metai, o aš pradėjau ruoštis pas Aukščiausiąjį - juk turėjau gyventi du ar tris mėnesius, gal pusmetį...”.
 

Nesisielok, nebijok...


1945 m. Salantuose buvau sutikęs žmogų, kuris, netekęs vienintelio sūnaus, susitaikė su netektimi. Man įsmigo į širdį to žmogaus kantrybė ir nesisielojimas. Supratau, kad niekada nereikia stipriai išgyventi. Ilgai to mokiausi. Ir su žmona pasikalbėdavom, kad abu kartu nemirsim. Vienam reikės antrą palikti. Ašarėlei nukristi sveika, bet labai išgyventi nereikia. Kartą, susirgus karvei, ją reikėjo papjauti. Žmona raudojo, o aš raminau: “Kotletų bus”. Jeigu verksi, nieko nebus. Jei troba sudegtų, sakyčiau: “Sūnau, važiuok rąstų, statysim naują”. Niekada neapleidau bažnyčios ir maldos. Nieko nebijau. Bet netikėčiau, jei taip sakytų jaunas žmogus”, - pasakojo ilgaamžis.
 

Svajonės ir darbai


Jaunas būdamas, visko norėjęs, svajojęs. “Kiti juokėsi, o aš visur lindau, norėjau suprasti, išmanyti. Žmona sakydavo, kad gera būtų bet kokią trobelę turėti, tris obelis. O aš pasakiau, kad mes turėsime didelį ir gražų namą. 1937 m. Telšiuose vyko žemės ūkio paroda. Pamačiau sodybos maketą: namas, prie vieno kampo eglutės pasodintos, prie kito - kryžius. Patiko. Taip viską savo rankomis pastačiau ir įrengiau. Sodas - du hektarai. Prieš kelerius metus penkias savaites kasdien laipiojau po obelis, kol obuolius nuskyniau. Užauginome keturis sūnūs ir dvi dukras. Kiekvieno namuose visi pašaliai blizga, smagu, kad gerai gyvena. Dabar mūsų šeimoje - 43 nariai. Visi vaikai, visos marčios man geros. Tėviškėje ūkininkauja jaunėlis sūnus, kiti į miestus išlėkė”.
 

Radikulitą įveikė joga


P.Skersis įsitikinęs, kad jeigu žmogus ko nors nežino, būtinai padarys priešingai. Išėjęs į pensiją, manęs, kad dabar tai jau pailsės, pagulinės, sočiai pavalgys, ir sveikata pasitaisys. O ji tik prastėjusi. Dešinė ranka ir koja atsisakiusios tarnauti, nė dalgio į rankas negalėdavęs paimti. Pradėjo tabaluoti širdis. Gydėsi Palangoje, “Jūratės” sanatorijoje, kai, anot jo, netikėta jėga įtraukė į knygyną. Pavartęs knygą apie jogus ir sužinojęs, kaip jie visas ligas mankštomis išnaikina, pagalvojęs: kodėl jie gali, o aš negaliu? Niekam nesakęs, lovoje, po antklode, pradėjo daryti tempimo pratimus. Po dešimties metų radikulitas pasitraukė. Įveikė ir bronchitą. Apie taisyklingą mitybą dar nieko nežinojo.


Dar dvi savaitėsmokslo, “pridėjusio sparnus”1990 m. sausio mėnesį Pranas Skersis, būdamas 87-erių, atvyko į Palangos sveikatos mokyklą. Atėjęs pas direktorių, paklausė, ar jį priims ir ar duos maišelį seniems kaulams susirinkti, ar savo atsivežti? O kad jo priimti neatsisakytų, čia pat pademonstravo, kaip jis mankštinasi.
Po dviejų savaičių, pavyzdingai laikęsis mokyklos programos, nevalgęs nei sviesto, nei lašinių, pasijuto labai gerai - “...sparnus pridėk, ir lėksiu”. Grįžęs iš sveikatos mokyklos nusprendė viską tęsti. “Toks mano pasiryžimas. Pasakiau - ir šventa”. Dabar valgo viską, bet apgalvoja, kas su kuo tinka. Supratęs, kad reikia protaujant sau maistą prisitaikyti, save reguliuoti, vengti bet kokių gyvulinės kilmės riebalų, mėsos, jei norisi, du gabalėlius per savaitę suvalgyti. Daug valgo daržovių, kruopų, medaus. Maisto nesūdo. Išmoko “taisyklingo kvėpavimo” - skaičiuodamas iki keturių įkvepia, tiek pat laiko sulaiko kvėpavimą ir iškvepia. Kuo rečiau kvėpuosime, tuo ilgiau gyvensime, - įsitikinęs ilgaamžis.
 

“Kur mano draugai?”


P.Skersis nebeturi draugų, kurie buvo net gerokai už jį jaunesni. Jau dešimtį metų ilsisi ramybėje žmona. Po septynias dešimtis metų tegyveno seserys. Motina mirė 79-rių, tėvas - 82-ejų. P.Skersį pažinojusieji dabar stebisi jo žvalumu. “Koks tu pasidarei!” - stebisi dažnas. Atrodytų, kad sveikata, norėjusi jį dar jaunystėje apleisti, visai pamiršo savo ketinimus. “Kartą atvažiavęs draugas rado mane sode besidarbuojantį. “Kaip sveikata? - paklausė. “Manai, kad be sveikatos čia pjaunu ir tampau medžius?” - atsakęs. Nė už jokius pinigus ar gražiausius rūmus jis nesutiktų pajaunėti keliasdešimčia metų, nes dabar jaučiasi sveikas.
 

Bičiulis, šaulys, sveikatos mokytojas


“Visą amžių buvau ligonis, tai argi galiu nesidžiaugti kiekviena dienele? Turiu dvidešimt bičių šeimų. Kasdien nueinu po tris penkis kilometrus, o kartais - ir visą dešimtį. Iki dvyliktos vakaro skaitau, klausau radijo. Ieškau tokių knygų, iš kurių galima pasimokyti. Skaitau apie sveikatą, apie keliautojus, išradėjus, įžymių žmonių gyvenimą. Keliuosi penktą valandą ryto. Šoku iš lovos, palendu po šaltu dušu arba pasineriu į kūdrą. Tada darau mankštą - labai paprastą, bet taip, kad visiems sąnariams po dešimt judesių kliūtų”.
Ši ilgaamžio patirtis žavi ne vieną klausytoją Palangos
sveikatos mokykloje, kur, kaip pats sako, jis vyksta pabūti tarp žmonių. “Man, nebaigusiam nė vieno skyriaus, prieš mokytus žmones stovėti skaudu ir nepatogu. Bet, kol galėsiu, pasižadėjau vis nuvažiuoti.
Tebesu šaulys, tarnauju Dievui ir tėvynei”, - atidaręs spintą parodo šaulio kostiumus, tarp jų ir paradinį, su kuriuo jį turėsią palaidoti. Apie mirtį galvojąs, jog “ten” esanti tikroji jo tėvynė, kur jam būsią geriau. Nors ir šį gyvenimą vadina dangum ir nedrįsta pats prašyti Dievo nė vienos dienos. “Tegul Jis sprendžia. Aš kasdien dėkoju: “Ačiū už šią dieną. Kaip bus rytoj - Tavo valia”. Ar gali vaikas, kuriam tėvas jau padovanojo automobilį, prašyti dar vieno? Mylintys tėvai patys žino, ko reikia. Meldžiuosi Dievo garbei kas vakarą po valandą laiko. Žmogui reikalinga sveika siela. Tik tada ir kūnas bus sveikas. Galvok tik gera, nieko nebijok. Neturiu dėl ko pergyventi, užtat ir sveikatą išlaikau,” - toks P.Skersio sveikatos mokslas.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

vitalijus
2010-02-12 16:46
labai geras straipsnis. daugiau straipsniu apie ilgaamzius.
irena
2009-12-10 14:00
tokių kaip šis žmogus vienetai, o didžiulė dauguma žmonių bėga, skuba ,nes toks gyvenimo tempas,neleidžiantis iš to rato ištrūkti.Smagu ,kad ir vienetai vistiek pavyzdys ir kam yra galimybė,pasinaudos jo pamokymais.o gal ir aš prisiruošiu,na jei nebus per vėlu...

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai