Tulžies pūslės ir šlapimo takų akmenligė. Skausmo lydimos ligos

Tulžies pūslės akmenligė

Trumpai apie ligos atsiradimo priežastis. Tiksliai nėra nustatyta, kodėl atsiranda tulžies pūslės akmenligė. Viena iš priežasčių gali būti genetinė. Tada šeimoje akivaizdžiai pastebimas iš kartos į kartą perduodamas polinkis sirgti tulžies pūslės akmenlige.
Tam tikri vaistai, pvz., kontracepciniai preparatai, taip pat gali išprovokuoti tulžies pūslės akmenų susidarymą. Populiariausia turbūt yra versija, teigianti, kad akmenys pradeda formuotis sutrikus tulžies pūslės apykaitai. Šio sutrikimo kilmė gali būti įvairi, tačiau mitybai tenka lemiama reikšmė. Nustatyta, kad dažnai tulžies pūslės akmenlige serga nutukusios moterys.
Skausmo tipai. Skausmas gali ir nebūti pagrindinis požymis, rodantis, kad žmogus serga tulžies pūslės akmenlige. Pasitaiko atvejų, kai atlikus tyrimą echoskopu norint nustatyti, ar pacientas neserga visiškai kitomis ligomis, tulžies pūslėje randama akmenų. Žmogus labai nustemba išgirdęs diagnozę, nes jam niekada nėra skaudėję.
Tulžies pūslės akmenligė gali reikštis vadinamaisiais dispepsiniais sutrikimais, be jokių skausmų (pykina, nelabai virškina, “sustoja” skrandis, kartais vemiama). Tačiau dažniausiai akmenligei skausmo sindromas vis dėlto yra būdingas. Pacientui pradeda skaudėti pavalgius riebesnio, aštresnio maisto (tuo momentu, kai iš tulžies pūslės išstumiama tulžis).
Jeigu tulžies latakuose įstringa akmenukas, gali atsirasti dieglių pobūdžio ūminis priepuolinis skausmas. Jį dažnai lydi pykinimas, vėmimas, pacientas tiesiog negali prisiliesti prie skaudančio dešiniojo šono, griuvinėja. Tada būtina kuo skubiau kreiptis į gydymo įstaigą.
Be minėtojo priepuolinio skausmo (kolikų), tulžies pūslės akmenligei būdingas ir lėtinis, maudžiantis skausmas. Dažnai atsiranda diegimo, dūrimo pojūtis, skausmas plinta į nugarą, pilvą (bambos sritį), kartais leidžiasi žemyn. Šis skausmas ne visada toks stiprus, kad žmogus nepajėgtų su juo susitaikyti.
Apie mechaninę geltą. Jeigu, užėjus skausmui, pacientas per kelias valandas pagelsta (pagelsta akys, oda, ją niežti) - tai labai pavojingas simptomas. Šis pageltimas rodo, kad yra užkimštas latakas ir prasidėjo mechaninė gelta. Kepenų latakuose susikaupusi tulžis pradeda skirtis į kraują. Tai labai pavojingas simptomas.
Ką turėtų žinoti pacientas. Skausmas bet kuriuo atveju yra pavojingas, jis perspėja, kad būtina kreiptis į gydytoją.
Jeigu pacientui aiški diagnozė, jeigu lėtinio skausmo
pobūdis gerai pažįstamas ir jam žinoma, kad išgėrus spazmolitikų šis skausmas sumažės arba praeis, jis gali ir pats savarankiškai pavartoti spazmolitikų (pvz., himekromono, drotaverino). Tačiau jeigu skausmai kartojasi, reikėtų sutikti operuotis, nes lėtiniai skausmai gadina kasą - sutrinka jos veikla ir gali atsirasti papildomų negalavimu, sukeltų kasos uždegimo.
Tulžies pūslė dažniausiai šalinama laparoskopinės operacijos būdu, pilvo sienelėje darant keturis mažus 1-2 cm ilgio pjūvelius. Jei operacija praeina be komplikacijų, pacientas jau tą pačią dieną keliasi iš lovos, o trečią dieną yra išleidžiamas iš ligoninės.
Gydymas vaistais. Jeigu po echoskopijos paaiškėja, kad tulžies pūslės sienelė yra sustorėjusi bei atsirado grėsmė jai praplyšus visam uždegimo turiniui išsilieti į pilvo ertmę, vienintelė tinkama išeitis - chirurginis gydymas. Paciento neturėtų gąsdinti gyvenimas be tulžies pūslės, nes jis gyvens normalų gyvenimą (o šito tikrai negalima garantuoti skausmų varginamam pacientui). Jeigu realios grėsmės nėra, galima pamėginti skirti spazmolitikų (himekromono, drotaverino). Spazmolitikai netinka jei stipriai sutrikusi kepenų arba inkstų funkcija.
Tais atvejais, kai tenka gydyti tulžies pūslės uždegimą, būtina skirti veiksmingų antibiotikų. Diagnozavus tulžies pūslės uždegimą ir akmenis, pacientą reikia operuoti (prieš tai uždegimą numalšinus antibiotikais).
NVNU galima skirti tada, kai tulžies pūslės akmenligės eiga yra lėtinė, be ūminių skausmų. Analgetikai, spazmolitikai, virškinimo fermentai - visi šie preparatai tinka tik pirmajai pagalbai teikti. Su analgetikais reikia elgtis ypač atsargiai, nes jie gali “užtušuoti” klinikinius simptomus, rodančius, jog prasidėjo peritonitas ar kitokio pobūdžio komplikacijos.
 

Šlapimo takų akmenligė

Priežastys. Jų gali būti ne viena. Pvz., turi reikšmės mityba, infekcijos, medžiagų apykaitos sutrikimai, endokrininės sistemos ligos ir kt. Šlapimo takų akmenys, palyginti su tulžies pūslės akmenlige, rečiau yra paveldimi. Šių akmenų atsiradimas labiausiai siejasi su mityba. Tokie maisto produktai kaip rabarbarai, rūgštynės skatina akmenų formavimąsi šlapimo takuose. Mat inkstų geldelėse nusėda oksalo rūgšties druskos, kurios kaupiasi ir formuojasi akmenys.
Skirtingai nei tulžies pūslės akmenys, inkstų akmenys gali ir patys pasišalinti (jeigu jie yra maži, o ne koraliniai). Moterims šie akmenukai pasišalina lengviau, o vyrams skausmingiau, kol praeina pro siauresnę šlaplę.
Skausmo priepuoliai. Gydymas. Žmonės, kurie yra patyrę inkstų dieglių, tai prisimena visą gyvenimą. Paprastai pradeda skaudėti vieną ar kitą šoną. Paskui skausmas plinta į kirkšnį. Jeigu kartu prasideda ir uždegimas, gali atsirasti šaltkrėtis, pakilti temperatūra. Inkstų skausmai pajudėjus akmeniui yra stiprūs ir diegiantys. Jie gali sukelti pykinimą ir (arba) vėmimą.
Vaistų, galinčių ištirpdyti akmenis, nėra. Tačiau pacientui gali padėti tam tikros modernios technologijos. Pavyzdžiui, urologas gali pro šlaplę pasiekti šlapimo takus ir tam tikru įtaisu išimti akmenį. Kitas akmenų šalinimo metodas - litotripsija. Tai akmenų skaldymo metodas. Patys litotriptoriai skiriasi nustatymo sistemomis (vienuose gali būti naudojamas ultragarsas, kituose - spinduliai, trečiuose - abu šaltiniai kartu). Procedūra atliekama ligoninėje. Be to, ligai progresavus tenka daryti ir sudėtingas chirurgines operacijas, kai su akmeniu tenka pašalinti ir inkstą.
Iš vaistų, skiriamų sergantiesiems inkstų akmenlige, pirmiausia reikėtų paminėti šlapimo takus dezinfekuojančias arbatas. Jos turi šlapimą varantį poveikį. Spazmolitikai, šilumos procedūros atpalaiduoja spazmus, kartais netgi leidžia tam akmeniui pasišalinti. Sergant inkstų akmenlige nėra pavojinga vartoti analgetikų, nes jų vartojimas negresia ligos simptomų užtušavimu. Tuo metu kai skauda, galima pavartoti ir NVNU.
Jei priepuoliai kartojasi. Priepuoliams kartojantis, šeimos gydytojas, konsultuojamas urologo, turėtų parinkti tolesnę gydymo taktiką. Operuotis pacientui ar gydytis konservatyviai, šeimos gydytojas sprendžia kartu su urologu. Kartais pacientas, nesutikęs operuotis, grįžta pas šeimos gydytoją. Tada prasideda užburtas ratas: dezinfekuojamosios arbatos, uroseptikai, spazmolitikai ir... iki kito priepuolio. Tačiau inkstų akmenys vienaip ar kitaip išjuda. Šlapimo takų akmenligė nėra tokios lėtos eigos kaip tulžies pūslės akmenligė (kai pacientas akmens gali nejusti net 10 metų ar dar ilgiau).