Kolorektalinio vėžio galima išvengti kontroliuojant svarbius rizikos veiksnius

Kolorektalinis vėžys, taip pat žinomas kaip žarnyno vėžys, yra gaubtinės (colon) ir tiesiosios žarnos (rectum) vėžys. Vėžys vystosi, kai sutrinka normalus žarnyną dengiančių ląstelių atsinaujinimo procesas. Gali susiformuoti auglys, kuris, jei nustatomas ankstyvų stadijų, gali būti pašalintas. Tačiau dažnai nebūna jokių pirminių simptomų, ir vėžys, prieš jį nustatant, gali išplisti į kitas organizmo vietas.
Gaila, bet tik tuomet, kai suserga, pacientai ne tik pradeda domėtis ligos gydymu, bet ir nori išsiaiškinti priežastis, nulėmusias ligos atsiradimą. Apie kolorektalinio vėžio rizikos veiksnius, trumpai apie pačią ligą, ligos simptomus ir diagnostikos metodus kalbamės su docentu habilituotu medicinos mokslų daktaru Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinikos vadovu ir Lietuvos koloproktologų draugijos prezidentu Narimantu Evaldu Samalavičiumi.
 

Ar dažna liga – kolorektalinis vėžys? Gal galite trumpai apibūdinti pačią ligą?

Storosios žarnos vėžys pagal sergamumą užima antrą vietą Europoje tarp onkologinių ligų – jis sudaro apie 10 procentų visų onkologinių atvejų. Jeigu anksčiau buvo manoma jog ši vėžio forma yra civilizuoto, Vakarų pasaulio rykštė, tai šiandien jau pastebimas akivaizdus susirgimų gausėjimas ir trečiojo pasaulio šalyse.
Lietuvoje tai taip pat didžiulė ir auganti problema: Lietuvos vėžio registro duomenimis, 2005 metais Lietuvoje užregistruota netoli 1500 naujų atvejų, ir beveik 1000 mirčių dėl storosios žarnos vėžio. Kasmet respublikoje užregistruojama šios ligos 4–6 procentais daugiau. Bėda ta, kad beveik 2/3 mūsų pacientų liga diagnozuojama III ar IV stadijos, kai išgydymo galimybės yra gerokai ribotos. Tuo tarpu storosios žarnos vėžys yra potencialiai geriausiai išgydomas pilvo organų piktybinis navikas, žinoma, jei diagnozuojamas laiku.
 

Kokie rizikos veiksniai lemia šią ligą?

Amžius pats savaime yra rizikos veiksnys sirgti storosios žarnos vėžiu – kiekvienas, sulaukęs 50 ir daugiau metų, priklauso vadinamajai vidutinės rizikos grupei. Tikimybė per gyvenimą susirgti šia liga yra 6 procentai. Ši rizika didėja, jei žmogus serga uždegimine žarnyno liga, jam aptinkama polipų storojoje žarnoje. Jei asmens šeimoje buvo storosios žarnos vėžio atvejų, rizika didėja smarkiai, priklauso nuo šia liga sirgusių giminių skaičiaus, jų amžiaus, giminystės ryšio.
Yra keletas paveldimų storosios žarnos vėžio sindromų, kai ligą lemia patologiniai genai, ir tikimybė paveldėti šią ligą siekia net 50 procentų.
Be abejo, riziką susirgti storosios žarnos vėžiu didina netinkama mityba, nejudrus gyvenimo būdas, antsvoris.

Ar tikrai maistas ir gyvenimo būdas turi didžiausią įtaką kolorektalinio vėžio atsiradimui?

Yra žinoma, kad didelis raudonos mėsos vartojimas, nutukimas, mažas fizinis judrumas yra šios ligos rizikos veiksniai. Tačiau storosios žarnos vėžio atsiradimas yra daugiaveiksnis, todėl teigti, kad šie veiksniai yra lemiami, tikrai negalima.
 

Kokius simptomus jaučiant reikia susirūpinti ir kreiptis į specialistus, įtarus, kad tai gali būti kolorektalinis vėžys?

Storosios žarnos vėžys specifinių, tik jam vienam būdingų simptomų neturi. Tai ir yra viena iš pagrindinių šios ligos užleistumo priežasčių. Jį reikia skirti nuo įvairių nepiktybinių išeinamosios angos ir storosios žarnos ligų. Dažniausia jis aptinkamas kairėje gaubtinės storosios žarnos dalyje ir tiesiojoje žarnoje. Tuomet jam būdingas tuštinimosi funkcijos sutrikimas; progresuojantis vidurių užkietėjimas ar viduriavimas, neretai su matomo kraujo priemaiša, dažnas ir neefektyvus tuštinimasis, pilvo pūtimas ar gurguliavimas pilve, diskomfortas ir skausmai pilve, apetito stoka, svorio kritimas. Dešiniojoje gaubtinės storosios žarnos dalyje vėžys būna rečiau, ir jo eiga slaptesnė: neretai pirmieji simptomai būna mažakraujystė, bendras silpnumas, skausmai dešinėje pilvo pusėje.
 

Kaip nustatomas šio vėžio išplitimas?

Yra visa keletas storosios žarnos vėžio diagnostikos būdų. Pagrindiniai jų – endoskopiniai. Tai rektoskopija, rektosigmoideoskopija ir – išsamiausias ir tiksliausias – kolonoskopija. Šią ligą galima diagnozuoti ir rentegenu, atliekant retrogradinę irigoskopiją.
Tačiau reikia priminti, kad, norint patvirtinti ligą, reikia paimti keletą audinio gabalėlių iš naviko – atlikti biopsiją – ir patvirtinti diagnozę atlikus mikroskopinį tyrimą. Paminėtina, kad pamažu kelią skinasi ir kompiuterinės tomografijos kolonoskopija, kuri gali suteikti informaciją apie storosios žarnos pakitimus be jokios invazijos. Tačiau šis tyrimas kol kas dar nėra iki galo patikimas, nors nuolat tobulėja.
Kolorektalinis vėžys – dažna liga, tačiau būtina žinoti, kad yra labai didelė galimybė pasveikti, jei vėžys nėra išplitęs ir ligą pradedama gydyti anksti. Reikia žinoti ir tai, kad ne visiems sergantiesiems kolorektaliniu vėžiu gydymas vienodas. Gydymo pobūdis priklauso nuo daugelio veiksnių – vėžio dydžio, lokalizacijos, jo išplitimo, ląstelių tipo, paciento amžiaus bei sveikatos būklės.
Apie kolorektalinio vėžio gydymo principus ir gydymo naujoves paprašėme papasakoti Klaipėdos universitetinės ligoninės chemoterapijos skyriaus vedėjo Lietuvos chemoterapeutų draugijos pirmininko Alvydo Česo.
 

Kokie yra kolorektalinio vėžio gydymo principai? Nuo ko priklauso gydymo pobūdis?

Kolorektalinio vėžio gydymo galimybės yra ribotos ir jos skiriasi pagal vėžio stadiją – jo dydį, lokalizaciją ir išplitimą. Pagrindiniai kolorektalinio vėžio gydymo būdai:
· Chirurginis gydymas (auglio pašalinimas): tai yra pagrindinis gydymo būdas tiems pacientams, kurių kolorektalinis vėžys dar neišplitęs į kitas organizmo vietas (pvz., kepenis ar plaučius). Gali būti derinama su radioterapija ar chemoterapija.
· Radioterapija: spindulinis gydymas arba radioterapija, dažnai taikomas kartu su chirurginiu gydymu ar chemoterapija, siekiant sumažinti vėžio atsinaujinimo tikimybę.
· Chemoterapija: Chemoterapinis gydymas po chirurginės operacijos (vadinamasis adjuvantinis gydymas) taip pat gali būti skiriamas siekiant sumažinti vėžio atsinaujinimo tikimybę. Chemoterapija taikoma ir išplitusiam vėžiui gydyti (vėžiui metastazavus į kitas organizmo vietas).
 

Ar gydymo praktikoje, be chirurginio gydymo, chemo-, radioterapijos, yra kokių nors vaistų nuo kolorektalinio vėžio?

Taip, šiuo metu praktikoje taikoma biologinė terapija. Naujasis medikamentas sutrikdo naviko kraujotaką ir šis, negaudamas deguonies ir maisto medžiagų, ima nykti. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad, storosios žarnos vėžiu sergančius pacientus gydant angiogenezę slopinančiu medikamentu (Avastin,) kartu su įprastine chemoterapija (Xeloda), bendras išgyvenamumas pailgėja net 30 proc., o laikas iki ligos progresavimo pailgėja net iki 71 proc.
Jei yra bent menkiausia galimybė sumažinti riziką susirgti bet kuria liga – reikia ja pasinaudoti. Tai ypač svarbu kalbant apie vėžines ligas, tarp jų ir kolorektalinį vėžį. Kolorektalinio vėžio profilaktikos galimybes apžvelgs docentas habilituotas medicinos mokslų daktaras Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinikos vadovas ir Lietuvos koloproktologų draugijos prezidentas Narimantas Evaldas Samalavičius.
 

Ar galima sumažinti riziką susirgti kolorektaliniu vėžiu? Jei taip, tai kokiomis priemonėmis?

Manoma, kad riziką šia liga susirgti galima sumažinti mažiau vartojant raudonos mėsos ir daugiau skaidulinio maisto, daugiau užsiimant fizine veikla, vengiant antsvorio. Didžiausias dėmesys turi būti koncentruojamas į rizikos grupių profilaktinius tyrimus.
Tad tikroji profilaktika turi būti skirta rizikos grupei priklausantiems asmenims. Rizikos grupei priskiriami: pacientai, kurių šeimoje yra buvę storosios žarnos vėžio atvejų, sirgę nepiktybiniais storosios žarnos augliais, sergantieji uždegiminėmis ligomis, sergantieji paveldimais storosios žarnos vėžio sindromais, taip pat bet kuris žmogus, perkopęs per 50 metų amžiaus slenkstį. Respublikos masteliu pastarajai grupei šiuo metu yra inicijuojama patikros programa.
Vienas iš storosios žarnos prevencijos modelių yra šeiminė adenominė polipozė – reta paveldima liga, kuria domiuosi ir ja sergančiuosius gydau jau daugiau nei dešimtmetį. Dėl pakitusio geno 5 žmogaus chromosomoje, storojoje žarnoje atsiranda dauginių ataugėlių – polipų, kurių negydant, žmogus neišvengiamai suserga storosios žarnos vėžiu, vidutiniškai sulaukęs 40 metų amžiaus. Kol nėra vėžio, liga paprastai nepasireiškia, tad užbėgti vėžiui už akių galima tik tiriant šia liga sergančiojo pirmos eilės gimines (brolius, seseris, vaikus, kartais ir tėvus). Diagnozavus ligą, būtina taikyti profilaktinį gydymą – storosios žarnos pašalinimą, nes tik tokiu būdu patologinis genas nesukels storosios žarnos vėžio. Nors ši liga sudaro mažiau nei pusė procento visų storosios žarnos vėžio atvejų, ji yra tarsi modelis storosios žarnos vėžiui pažinti, taip pat ir modeliuoti profilaktines patikras. Be to, laiku atliekant operacijas, storosios žarnos vėžio prevencija šioje ligonių grupėje yra ypač akivaizdi.