Plaučių vėžys – viena pavojingiausių onkologinių ligų

Dėl ko atsiranda ir vystosi plaučių vėžys

Tai ilgalaikis, daug stadijų turintis procesas, kurio metu ląstelėse dėl genetinių, imuninių, gyvensenos ir kt. faktorių pamažu keičiasi ląstelės. Tų pakitimų visuma lemia ląstelių virtimą piktybinėmis ir plaučių vėžio atsiradimą.
 

Pagrindiniai rizikos veiksniai, didinantys tikimybę susirgti

· Rūkymas. Daugiau nei 90 proc. plaučių vėžio atvejų siejami su rūkymu. Rizika susirgti plaučių vėžiu priklauso nuo surūkomų cigarečių kiekio, amžiaus, kada pradėta rūkyti, rūkymo trukmės, cigarečių rūšies, dūmų įkvėpimo gylio. Santykinė mirštamumo nuo plaučių vėžio rizika rūkantiems išauga 9–14 kartų, o, jei surūkoma daugiau nei 40 cigarečių per dieną, – net 19–24 karto, palyginti su nerūkančiais. Metus rūkyti, tikimybė susirgti plaučių vėžiu smarkiai sumažėja tik po 5 metų, tačiau išlieka didesnė nei niekada nerūkiusiems asmenims.
· Pasyvus rūkymas didina riziką susirgti plaučių vėžiu 26 proc.
· Profesiniai veiksniai, pavyzdžiui, darbas su nuodingomis, dirginančiomis medžiagomis (asbestu ir kt.)
· Genetiniai veiksniai. Nors dauguma plaučių vėžio atvejų susiję su tabako rūkymu, tik 10–15 proc. rūkančiųjų suserga plaučių vėžiu. Manoma, kad tam turi reikšmės paveldėjimas.
· Gretutinės plaučių ligos. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL), plaučių fibrozė, tuberkuliozė yra pagrindinės plaučių ligos, susijusios su plaučių vėžio išsivystymo rizika.
· Dieta. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, daržovės ir vaisiai mažina tikimybę susirgti plaučių vėžiu, tačiau perspektyvieji tyrimai to neįrodė.
 

Gyventojų patikra ir plaučių vėžio profilaktika

Metimas rūkyti – vienintelė veiksminga plaučių vėžio profilaktikos priemonė. Kol kas dar nerasta veiksmingų cheminių priemonių, leidžiančių sumažinti tikimybę susirgti plaučių vėžiu ar jo išvengti.
Siekiant sumažinti mirštamumą nuo plaučių vėžio, atliekamos gyventojų patikros. Deja, vis dar nėra rasta veiksmingų diagnostikos priemonių. Daug vilčių dedama į pastarųjų metų molekulinės biologijos tyrimus.
 

Simptomai ir ligos eiga

Plaučių vėžys dažniausiai nustatomas atsitiktinai radus pakitimus krūtinės ląstos rentgenogramose arba atsiradus naujiems ar blogėjant esantiems simptomams.
Daugiau nei 90 proc. pacientų diagnozės nustatymo metu būna tam tikrų simptomų:
· Pirminio plaučių vėžio simptomai: kosulys, kraujo atkosėjimas, dusulys, švokštimas, kliūtinis kvėpavimas, karščiavimas, krūtinės skausmas.
· Išplitimo krūtinės ląstos viduje simptomai: rankos, peties skausmai, vyzdžių susiaurėjimas, užkimimas, diafragmos nusilpimas, krūtinės ląstos skausmas, pleuritas (pleuros uždegimas), širdaplėvės uždegimas, rijimo sutrikimai.
· Metastazių centrinėje nervų sistemoje, kauluose, kepenyse, limfmazgiuose ir kt. sukelti simptomai.
· Kai kuriems ligoniams (iki 10 proc. pacientų) nustatomi netiesiogiai onkologinio proceso sukeliami sindromai dėl kitų organų pažeidimo.
Plaučių vėžio simptomai nėra specifiniai (t.y. nėra būdingi vien tik šiai ligai), todėl įtarus plaučių vėžį ar kai jo rizika didelė (amžius – 40 metų ir daugiau, rūkymo intensyvumas – daugiau kaip 40 cigarečių per dieną, naujai atsirado ar pakito kosulys ar skreplių kiekis bei pobūdis, atkosima kraujo, dažnai kartojasi ar nepraeina plaučių uždegimo simptomai), ligonis nedelsiant turi būti siunčiamas gydytojo pulmonologo konsultacijai į tas asmens sveikatos priežiūros įstaigas, kuriose vykdoma plaučių vėžio diagnostika ir kompleksinis gydymas.
 

Diagnostika

Tyrimai plaučių vėžiui nustatyti
· Fizikinis tyrimas: gydytojas surenka žinias apie ligonį ir jo ligą, išsiaiškindamas, ar žmogus nerūko, ar nėra su profesija, gyvenamąja aplinka ir gyvenimo būdu susijusių rizikos veiksnių, ar nėra artimų giminaičių, sirgusių onkologinėmis ligomis, taip pat išsiaiškina ligonio nusiskundimas ir nustato objektyvius ligos požymius požymiai).
· Krūtinės ląstos rentgenograma. Ji atliekama įtariant plaučių vėžį, jei simptomai be aiškios priežasties yra užsitęsę ilgiau kaip tris savaites, atkosėjus kraujo – tuoj pat.
· Būtinai atliekama bronchoskopija paimti medžiagos citologiniam ir histologiniam tyrimui – šiandien tai yra plaučių vėžio diagnostikos „auksinis standartas“.
· Be to, gali būti atliekami: skreplių citologinis tyrimas, plaučių audinio biopsija (atliekant punkciją pro krūtinės ląstos sieną, kontroliuojant ultragarsu, rentgenu ar kompiuterine tomografija), plaučių audinio biopsija pro nedidelį pjūvį ar atvėrus krūtinės ląstą, bendrieji tyrimai (kraujo, šlapimo, biocheminiai) bei kiti tyrimai plaučių vėžio išplitimui krūtinės ląstos viduje ir atokiosioms metastazėms nustatyti ir plaučių ir širdies funkcinei būklei įvertinti. Apie jų reikalingumą sprendžia gydytojas.
 

Plaučių vėžio gydymo principai

Išskiriamos dvi pagrindinės plaučių vėžio grupės: nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžys ir smulkiųjų ląstelių plaučių vėžys.
Kokią plaučių vėžio gydymo taktiką taikyti, turi būti sprendžiama įvairių sričių gydytojų specialistų pasitarimo metu, o gydoma tose gydymo įstaigose, kuriose užtikrinamas visų tos komandos narių dalyvavimas, kompleksinis plaučių vėžiu sergančių ligonių ištyrimas ir gydymas.
 

Plaučių vėžio gydymas priklauso nuo:

· Naviko histologijos, t.y. koks tai vėžys – nesmulkiųjų ląstelių ar smulkiųjų ląstelių plaučių vėžys
· Naviko išplitimo
· Ligonio bendrosios būklės, kvėpavimo sistemos funkcijos, ypač planuojant chirurginį ar radikalų spindulinį (chemospindulinį) gydymą, gretutinių ligų, kūno masės sumažėjimo bei kitų ligos eigą galinčių nulemti veiksnių.
Plaučių vėžys gydomas keliais būdais: chirurginiu, spinduliniu, chemoterapija, tačiau dažniausiai – derinant kelis būdus.
 

Nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžio gydymo principai

· I ir II stadija – gydymo standartas yra operacija. Kai ji negalima, taikomas radikalus spindulinis gydymas.
· III stadija – chemospindulinis (t.y.cheminiais vaistais ir spinduliais) gydymas arba priešoperacinė chemoterapija ir operacija.
· IV stadija – chemoterapija, biologinė terapija.
 

Smulkiųjų ląstelių plaučių vėžio gydymo principai

· Jei vėžys neišplitęs – taikomas chemospindulinis gydymas. Pasiekus teigiamą rezultatą, taikomas profilaktinis galvos smegenų spindulinis gydymas.
· Jei liga išplitusi, gydoma chemoterapija.
 

Plaučių biologinė terapija

Chemoterapija – viena ar kartu su kitais gydymo būdais (chirurginiu, spinduliniu) – dažniausiai taikomas metodas gydant sergančiuosius plaučių vėžiu. Nors įrodyta, kad chemoterapija pailgina geros funkcinės būklės pacientų, sergančių plaučių vėžiu, gyvenimo trukmę, užtikrina simptomų kontrolę ir geresnę gyvenimo kokybę, ir dabar plačiai vartojami efektyvūs trečiosios kartos antinavikiniai vaistai, daugelis mokslininkų ir tyrėjų pripažįsta, kad chemoterapija yra pasiekusi galimybių ribas. Be to, gydant chemoterapija, neretai susiduriama su nepageidaujamais, gyvybei dažnai grėsmingais poveikiais. Todėl biologinė, arba taikinių, terapija žada naujas perspektyvas ir teikia daug vilčių, kad plaučių vėžį pavyks įveikti.
Šiuo metu klinikiniais tyrimais įrodytas dviejų ketvirtosios kartos biologinės terapijos vaistų– erlotinibo bei bevacizumabo – efektyvumas ir saugumas gydant nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžį.
Erlotinibas yra pirmasis biologinės terapijos vaistas patvirtintas nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžio pacientams, kuriems pradinė chemoterapija buvo neveiksminga, gydyti bei pailginantis šių pacientų gyvenimo trukmę.
Bevacizumabas slopina plaučių vėžio kraujagyslių tinklo formavimąsi navikiniame audinyje. Nustatyta, kad jis vienintelis iš biologinės terapijos antinavikinių vaistų reikšmingai pailgina nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu sergančių pacientų gyvenimo trukmę, skiriant jo kartu su standartine chemoterapija.
Taigi šiandien nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu sergantys pacientai turėtų būti gydomi ir efektyviais bei gerai toleruojamais naujos kartos preparatais erlotinibu ir bevacizumabu.