Metų pabaiga diktuoja apmąstymus

Folkloristė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė, dar žinoma kaip Lietuvos radijo viktorinos „O tai tau“ vedėja gruodžio mėnesį įvairiuose renginiuose daug pasakoja apie advento tradicijų prasmę. Ir pati stengiasi labiau susikaupti, užbaigti metinius darbus. Su tautosakos žinove kalbamės apie Advento tradicijų prasmę ir jų kaitą.
 

Susikaupimo atspalviai


„Advento laikas turėtų būti leidžiamas ne tuščiai, triukšmingai, o susikaupus, tobulinant save. Svarbiausia – nesusibarti, nesusipykti, o susitaikyti ir užbaigti svarbius metų darbus, kad neliktų skolų, neištesėtų pažadų. Jis skirtas susikaupti, ko nors išmokti, kas išmokta pasitikrinti. Žodžiu, studentų sesijos – pačiu laiku, pagal tradicijas“, – juokauja Gražina.
Anot jos, iš mūsų namų jau išėjo adventinės maldos ir giesmės Švenčiausiajai Mergelei Marijai, kuriomis šeimos pradėdavo kiekvieną rytą. Sekmadieniais mūsų seneliai skubėdavo į Rarotas – ankstyvąsias rytmetines pamaldas. Prieš jas irgi daug ir gražiai giedodavo. Pasimeldę bažnyčioje, dar su kaimynais pasikalbėdavo.
Mažojoje Lietuvoje kiekvieną Advento pavakarę šeimininkės uždegdavo Advento vainiko žvakeles (tiek žvakelių, kuri advento savaitė) ir su namiškiais susėsdavo pavakaroti, pasikalbėti, išgerti tame krašte jau seniai pamėgtos kavos.
Rytų Lietuvoje visa šeimyna susispiesdavo vėlyviesiems sekmadienio pusryčiams prie žvakės, kurią uždegdavo tą dieną grįžusieji iš bažnyčios.
„Manau, kad dabar pats tinkamiausias laikas prisiminti šį bei tą iš gražiai įprasminto senolių buvimo“, – sako folkloristė.
Nors ji pati kone kasdien eina į įvairius renginius, susitikimus, nemano tuo laužanti rimtį: „Neinu į tuščius vakarėlius, pasilinksminimus – einu ten, kur reikalingos mano žinios, kur žmonės ateina norėdami geriau pažinti Advento metą, suprasti tradicijų prasmę. Nors vienas žmogus pasiklausęs gal ir nieko namuose nekeičia, tačiau kitas – susimąsto, pradeda ieškoti ir šį bei tą daryti.“
 

Draudimai ir pastabos


Kraštotyros ekspedicijose užrašyta kadaise galiojusių adventinių ir gavėnios draudimų, tačiau jie neatsiejami nuo skatinimų kažką daryti, keisti. Kalėdų išvakarėse laikytasi sauso pasninko, stengtasi susitaikyti, atleisti šeimos nariams ir kaimynams. Sakyta, kad negalima nieko siūti, verpti, malti, kulti, malkų skaldyti, kad triukšmingi darbai nesukeltų audrų, nepakenktų trobesiams, gyvuliams ir žmonėms. Vengta leistis į ilgesnes keliones, stengtasi nesiskolinti ir visas skolas atiduoti, kad netektų skolintis visus metus.


„Šiandien ne visi šie draudimai turi prasmę. Svarbiausia – sakralus žmogaus nusiteikimas. Tai ne per vieną dieną pasiekiama būsena“, – pastebi Gražina.
Ji primena, kad mūsų protėviai sėsdavo prie baltut baltutėlaite staltiese užtiesto Kūčių stalo prieš tai išsimaudę pirtyje, tarsi nusimetę visokią naštą ir bet kokius nešvarumus.
„Tačiau šiandien neraginu žmonių prieš sėdant prie Kūčių stalo dar kartą pulti maudytis. Mūsų protėviai prie jo sėsdavo po sunkių darbų, todėl reikėdavo nuplauti prakaitą, o ryte išsimaudžiusiam miestiečiui to kartoti antrąkart nebūtina. Svarbu prie stalo sėsti švariam ir tinkamai nusiteikus“, – pataria Gražina.

 Burtai ir šiandiena


Kūčių vakaras laikytas burtų laiku. Merginos eidavo į lauką pasiklausyti, iš kurios pusės šunys loja, – iš ten piršliai atvažiuos. Iš lauko atnešdavo glėbį malkų ir skaičiuodavo, kiek jame pliauskų: jei porinis skaičius – tais metais ištekės, jei ne –dar teks palūkėti. Įdomus ir būrimas vaško liejimu į vandenį, šešėlių atspindžiais.
„Burdavo iš įvairiausių daiktų. Mūsų protėviams fantazijos nestigo, manau, jos žmonėms netrūksta ir dabar. O kaip suprasti vieną ar kitą ženklą – lemia kiekvieno žmogaus vaizduotės subtilumas“, – mano tautosakos žinovė.
Ar ji pati buria?
„Kūčių burtai daugiausia skirti jauniems – jiems labai rūpi, kas laukia gyvenime, kokie galimi pasirinkimai. Vyresnieji per Kūčias neburdavo. Man irgi burtų nereikia. Jau žinau savo gyvenimą ir manau, kad užtenka džiaugtis tuo, ką turiu“, – sakė Gražina.
Gal nors šiaudų ar šienelio po staltiese padeda ir traukia norėdama nuspėti, kiek gyvens?
„Ne. Man atrodo, kad mieste šis būrimas netinkamas. Ūkininkams, auginantiems gyvulius, visada buvo aktualu parodyti, kad jie atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukino. Todėl po staltiese Kūčių vakarą padėdavo šieno, jų maisto, o Kalėdų rytą nešdami šieną į kūtes įmaišydavo trupinių nuo savo stalo – tai rodė žmogaus pagarbą gyvuliams, padėką už jų teikiamą naudą. Vėliau, netekus šios prasmės, sugalvota kitokių būrimų. Dabar miestiečių namuose tik skolintas papročio atspindys, iš kito laiko, vietos. Nemanau, kad visų senųjų tradicijų reikia laikytis. Svarbiau suvokti, kaip, keičiantis gyvenimui, kinta veiksmų prasmės ir tradicijos, o ne beždžionauti“, – sakė Gražina.
 

Stalas ir tradicijos


Ji abejoja, ar šiandien ne per daug dėmesio skiriama šventiniam stalui. Svarbu yra ne patiekalų skaičius, bet tai, kad čia sudėti mūsų pačių metų darbo vaisiai: užauginti, surinkti, kaip nors kitaip pelnyti. Itin svarbu, jeigu patiekalai sutartinai visos šeimos gaminti, puošti, palaiminti bendra užstalės malda ir gerumo kupinais linkėjimais.
Pasak tradicijų žinovės, žmonėms, nespėjusiems savo artimųjų aplankyti per Kūčias ir Kalėdas, labai tinka tam skirti paskutiniąją metų dieną, vadinamąsias Kūčeles, kai galima nespėjusiems atlikti apeigos ją pakartoti: pasidalinti kalėdaičiu, padėkoti už praėjusių metų gerumą ir palinkėti viso ko geriausio ateinančiais.
Gražina įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų gali sukurti įdomių tradicijų. Štai Lietuvos edukologijos universiteto Socialinių komunikacijų instituto studentai, lankantys etnokultūros kursą, per egzaminą aprašo savo namų kalendorines šventes, pamąstydami, ką dar išsaugojo, o ką prarado, ką į namų apeigas galėtų sugrąžinti pasiklausinėję senelių ar pasiskaitę iš knygų. Skaitant jų rašinius, džiugu pastebėti, kad svarbiausias tradicinio kalendoriaus šventes yra išsaugoję daugumas Lietuvos šeimynų, ne viena iš jų puoselėja daugelio kartų patirties išsaugotus savitus, gražius, nestandartinius švenčių akcentus. Tai gali būti staltiesė, dengiama tik Kūčių vakarą, valgis, kadaise atneštas į giminę marčios iš tolimesnio krašto, istorijos gabalėlis, kurį būtinai reikia prisiminti, graži sakmė...
„Mūsų protėviai per Adventą skubėdavo užbaigti darbus, pripilti aruodus, suskaičiuoti gautą pelną ir tikslingai jį paskirstyti. Mes taip pati rašome metų ataskaitas, skaičiuojame darbus ir uždarbius, įvertiname, ką padarėm, ko neįstengėm. Darbai kiti, bet jų prasmė panaši,“ – apibendrino pašnekovė.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai