broliuko netektis

Sveiki,

Į Jūsų klausimą atsako vaikų psichologė Jurga Raudienė (Romuvos klinika, registracija tel 8 37 202048 ir 8 644 22448):

Laba diena,

Tiek Jūs, tiek sūnus išgyvenote labai didelę ir skaudžią netektį. Susidūrę su netektimi neišvengiamai patiriame daugybę emocijų. Brolio ar sesers praradimas  vaikams –  ypatingai skaudi patirtis. Paprastai maždaug dvejų metų laikotarpyje po netekties sielvartas ima mažėti, žmogus ima grįžti į įprastinį gyvenimą. Tačiau kartais tarytum „įstringama“ gedėjime – jis labai užsitęsia. Dažniausiai tai nutinka tada, kai po artimojo mirties bandant save (o ypač – vaikus) apsaugoti nuo dar didesnio skausmo vengiama rodyti savo jausmus, šnekėtis apie mirusįjį, jį prisiminti. Suaugę ir vaikai stengiasi neverkti vieni kitų akivaizdoje, nevartoti žodžių, susijusių su mirtimi. Kartais vaikai slepia savo išgyvenimus nuoširdžiai bijodami dar labiau įskaudinti tėvus. Sielvartą ypač sunku išgyventi berniukams, kuriuos nuo vaikystės neretai mokome nerodyti, kaip jaučiasi. „Paslėpti“ jausmai niekur nedingsta, skausmas, kurio neišreiškiame, praeina labai sunkiai. Kadangi Jūsų berniukas atsisako eiti pas psichologą, kad ir kaip tai būtų sudėtinga, pamėginkite namuose dažniau atvirai kalbėtis apie mirusį sūnų. Pradėkite nuo savo jausmų, prisiminimų – paprastai kai suaugę ima dalintis tuo, ką jaučia, ką galvoja, lengviau atsiveria ir vaikai. Nebijokite verkti kartu. Raskite progą kartu pažiūrėti senas nuotraukas (galbūt per mirusio brolio gimtadienį ar mirties metines), pasikalbėti apie tai, ko labiausiai trūksta, ko gailitės. Kalbėti apie tokius dalykus iš tiesų labai liūdna ir skaudu, tačiau tai gali padėti pamažu atsisveikinti su mirusiu artimuoju ir gyventi toliau.