Mamos psichinė liga

Sveiki, Mano mama serga psichine liga, tiksliai nežinau pavadinimo, bet vis atsinaujina jai kas kažkiek laiko, kas 2-3 metus, kartais dažniau. Viskas prasidėjo, kai žuvo jos vyras ir sūnus. Kai jai suaktyvėja liga, ji pradeda elgtis keistai, pradeda dažnai skambint, pyksta dėl smulkmenų, išvadina visokiausiais žodžiais jei paprieštarauji ir pan. kartais elgiasi agresyviai. Jau yra kelis kartus gulėjusi ligoninėj Naujojoj Vilnioj, po ligoninės viskas būna gerai kurį laiką, po to vėl atsinaujina. Kai paguli ligoninėj ji šneka gražiai, kad jei vėl bus negerai, tai sutiks gultis, o kai taip atsitinka ji labai jautriai reaguoja į pasakymą, kad gal reikėtų gult į ligoninę, net jei sakai gražiu tonu, kad norim jai padėti. Dabar atėjus rudeniui jai vėl ligos suaktyvėjimo etapas ir nebežinom kaip jai padėti, taigi norėjau paklausti ar vienintelė išeitis tik per prievartą guldyt į ligoninę ar galima tikėtis, kad po kažkiek laiko praeis šis etapas? Kad ir kaip stengiamės ją suprasti, kad čia jos liga, bet labai sunku neprarasti kantrybės. Kaip turėtume elgtis šiuo atveju? Labai dėkoju už atsakymą.

Sveiki, Sandra,

Ne visi sergantys psichikos liga tai pripažįsta ir noriai laikosi paskirtų rekomendacijų. Jei Jūsų mama pablogėjimo metu dažniau lankytųsi pas psichiatrą ir vartotų vaistus, paūmėjimas gali praeiti be stacionaro. Nueikite Jūs pati pas jos psichiatrą ir informuokite apie būklės pablogėjimą (gali būti, kad atsiradusius simptomus pacientas kaip tik stengiasi nuslėpti). Paklauskite, kokia mamos liga, koks reikalingas gydymas ir kokia prognozė. Psichiatrai paprastai apsidžiaugia sulaukę sunkesnių ligonių artimųjų ir noriai jiems viską paaiškina. Jei Jūsų mama linkusi netinkamai vartoti vaistus ar juos nutraukinėti, išeitis gali būti ilgai veikiantys preparatai, injekuojami į raumenis kas 2 ar 4 savaites, tai labai sumažina atkryčių tikimybę. Bet kokiu atveju sergant lėtine psichikos liga gydymas turi būti nepertraukiamas ir trukti daug metų, tik taip galima išvengti dažnų atkryčių bei prievartinių stacionarizavimų, kurie labai trikdo tiek pačius ligonius, tiek jų artimuosius.

Svarbiausia, Sandra, būkite tvirta ir nepraraskite kantrybės, bendradarbiaukite su gydytojais ir žinokite, kad mamai labai reikalinga Jūsų pagalba.

Gyd. psichiatrė psichoterapeutė Zita Alseikienė

Mūsų draugai

Mūsų draugai