Mano pustreciu metuku sunus turi tris silpnybes:
1.Alui- namie alaus retai buna, bet sveciuose vaikas elgiasi kaip pamises. Jei pamato alu, reikalauja duoti. Pykstames iki asaru, jei leidziu paragauti tik keleta gurksniu. Reikalauja visos stiklines. Turbut kiek duotum tiek gertu. Geda nueit i parduotuve, nes tuoj bega ne prie zaislu, o prie alaus. Jei kas paklausia ka pirksi parduotuvej, atsako- alaus. (Lyg butu is asocialios seimos).
2. Pedkelnems- vos pamato mane su pedkelnem tuoj puola glostyt kojas, o is skalbimo masinos pirmiausia istraukia pedkelnes ir glosto bei glaudzia prie veiduko. Bando uzsimauti. Jei i svecius ateina mergaite su ”getrytem”, tuoj puola pasilenkes glostyt kojytes. Mergaites ima begti ir sleptis nuo jo. Kas cia per vaikiskas fetisizmas:)))Ka reiskia toks keistas vaiko elgesys?
3. Siukslems- vos pamato kokia siukslyte, zaislo nuolauza, puka, siula, maisto trupini, viska kisa burnyten. Stengiuosi palaikyti svara, bet , na zinot, su mazu vaiku, greit prisitrupina. Lauke irgi tas pats, renka nuo zemes viska. (Drauges juokauja: paskolink mums savo ”siurbli”, kilimai svarus bus). Bijau kirmeliu, enterovirusu ir.t..t..Kaip paaiskinti mazyliui, kad tai nevalgoma?
Aptarus su psichiatru tai, kas aprašyta, preliminariai galima pasakyti tiek, kad dėl tokių vaiko pomėgių baimintis nereikėtų. Potraukį alui, kitiems netradicinį (vaiko požiūriu) skonį turintiems maisto produktams bei gėrimams turi ne vienas vaikas. Pasitaiko, kad toks potraukis pasireiškia net ne maisto produktams (popieriui, paukščių išmatoms, randamoms balkone ar lauke ir pan.). Kartais šį potraukį lemia kokių nors medžiagų trūkumas organizme, o potraukis kartais tampa paprasčiausiu įpročiu.
Potraukį pėdkelnėms galima būtų paaiškinti kaip švelniam, specifinių fizinių savybių daiktui. Galbūt vaiko dėmesys tiesiog užsifiksavo ir pėdkelnės tapo jo mėgstamiausiu žaislu. Tokio amžiaus vaikui šio potraukio nereiktų sieti su lytine orientacija.
Rinkti viską nuo žemės ir dėti į burną vaikams būdinga. Tai būdas pažinti supantį pasaulį.
Kad žinotumėte, kaip tinkamai elgtis tokiais atvejais ir nepadaryti žalos vaikui, geriausia būtų pasitarti su vaikų psichologu arba vaikų psichiatru. Šie specialistai galėtų išsamiau paanalizuoti ir paaiškinti tokių vaikiškų “silpnybių” priežastis ir patartų, koks tėvų elgesys būtų teisingiausias.
){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
