Vakar per vokiečius rodė laidą apie kelis sergančiuosius vėžiu, iš jų netgi ir vienas gydytojas, gydęs kitus, ir tapęs pats pacientu. Skirtingi žmonės, skirtingos jų istorijos, bet viena kas vienijo juos: stengimasis gyventi pilnavertį gyvenimą kiek tai įmanoma, gyventi rdquo;čia ir dabarrdquo;, džiaugiantis kiekviena diena, kiekviena akimirka... juk iš tikro nei vienas nežinom kiek mums yra likę. Nuskambėjo viena labai svarbi mintis: jei tik pasiduosi depresijai, nevilčiai, skaityk, kad jau kovą pralaimėjai...
Aš pati bendrauju su moterim, dabar jau 76-rių metų, prieš 25-rius metus jai buvo išoperuotas vėžys, nors ir nesijaučia ji visiškai sveika, bet kaip ilgai ji tebegyvena. Kita kaimynė serga kraujo vėžiu, ligoninėj paguli tik po savaitę per mėn., (nesuprantu tokio gydymo būdo), bet ji visada pasitempus, pasidažius, ir net neįtartum, jei nežinotum, jog tikrai serga.
Galiu įsivaizduoti tas kančias po švytinimo, kai nebesinori net ir pabusti po operacijos, žinant kas tavęs laukia; gerai žinau kaip kankinosi mano bendradarbė po gimdos vėžio operacijos, kai visi viduriai buvo išdeginti po švytinimo... svarbiausia, nereikia nusiteikti, kad kova su vėžiu būtinai iškart baigsis mirtimi, tai gali tęstis metų metus... Iš tikrųjų, žmogus tik gimęs, su kiekviena diena eina mirties link ir tai yra neišvengiama!
Beje, mūsų giminėj va, tik ką visai netikėtai apsilankė nekviesta viešnia - Mirtis. Mes palaidojom visiškai sveiką devyniolikmetį: jo mirties priežąstis tiesiog neįtikėtina - jis užduso, užspringęs naktį, nei pats nesupratęs kas įvyko...
Būtina susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, juk nei vienam dar nepavyko pergudraut Lemties.
Manau labai naudinga visiems pasiskaityti žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį, aprašytus pasakojimus, juk daugelis iš jų net nenorėjo grįžti atgal ir nei vienas iš jų nebebijo mirti!
