2015-08-24 13:08
Kažkaip nekokia savijauta.jau grįžtant iš Birštono pradėjo imti nerimas, liūdesys, panika.Matyt, per gerai buvo tam kurorte. Vakar draugė aplankė senų laikų.Ji tiek daug pasiekus gyvenime, o aš tokia va višta:(( Šiandien leidau sau nieko neveikti,juk sekmadienis, tai dar blogiau pasidarė-sukilo baimės, nėra jėgų nei norų, nežinau, kur dėtis. kaltinu save, graužiuos, lendu į sraigės kiautą.Ypač kankina mintis, kad vėl reiks eiti į darbą, vėl bus tas pats.brrrr. Ak, kaip sunku kartais išsilaikyti... na, nieko, ryt bus geriau, čia tik laikina. Ryt nuo pat ryto pulsiu dirbti, į reikalus.Stebiuos ir žaviuos jumis visomis-kokios Jūs stiprios.kad ir sunku, bet randat kuo pasidžiaugti, ir kitai ašaras nušluostot, ir viena kitą padrąsinat. Mūsų visuomenėj priimtas kaip tinkamas šaunuolio įvaizdis, nelabai kam įdomu su liūdnu žmogum...bijoma tarsi užsikrėsti bloga savijauta...Bet visokių yra, visokių reikia gal:)) Štai mano draugė, pati būdama ne iš laimės kūdikių, nusprendė studijuoti socialinę pedagogiką, sako, norinti dirbti senelių namuose, kad galėtų kam pagelbėti....Tikrai yra taip-kai tau sunku, pagelbėk kažkam, kam dar blogiau-ir kitam padėsi, ir pačiam bus geriau, kai pajusi prasmę savo dienos....Ir žinau, kad negalima užsidaryti.Tad lendu po dušu, puošiuos ir gražinuos ir šaunu į Žemaitkiemį-ten Čepinskis grieš... Tai, kas tikra, atgaivins. Man gražu žiūrėti į gražius žmones, kai jie su aistra atlieka savo darbą. Groti be atsidavimo neįmanoma. laimingi tie, kurie atradę savo tikrąją vietą gyvenime, turi talentų, gabumų, ambicijų siekti, nepalūžti.