2015-05-25 21:05
Bijoti mirties tai tas pat, kaip bijoti uzaugti. Juk augti buvo nebaisu? Net nepajutom kaip uzaugom. Kokia prasme bijoti to, kas neisvengiama? Kaip nebijome uzmigti ir pabusti, taip neturetume bijoti numirti. Niekas negrizo is anapus ir nepapaskojo, kaip ten yra is tikruju. Tikejimas reinkarnacija padeda nebijoti mirties ir netgi paguodzia gyvenant sitokiame ziauriame ir neteisybes pilname gyvenime. Katalikybe varo i depresija jau vien todel, kad nepalieka zmogui jokios vilties ateityje pasitaisyti ir nepaaiskina, uz ka geras zmogus kencia sioje zemeje. Reikia tiketi, kad yra gyvenimas po mirties. Jam ruosiames gyvendami dabar. Reikia moket dziaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, kiekviena smulkmena. O bijant mirties tik greiciau susenstama. Mano patarimas - pamastyti apie tokius dalykus kaip "kodel as mastau?", "Kas vercia plakti mano sirdi?", "Kokia energija varineja krauja?", " Kaip as jauciuosi savo kune ir kodel as butent sitame kune, o ne kitame?", "Kam yra duoti zmogui pojuciai ir kaip yra blogai netekus vieno kurio nors?". Kai atrasi atsakymus i siuos klausimus, tuomet ateis susitaikymas su mintimis apie mirti. Pamatysi, kad mirtis nera baisus dalykas, kad ji truks tik akimirka ir net nepajusi, kad numirei. Lygiai taip, kaip nugrimzti i sapnu pasauli. Ar verta save grauzti visa gyvenima, pavyzdziui 100 metu? Juk yra daug idomios veiklos, kol gyvename. Siulau daugiau paskaitineti Rytu filosofija. Tikra atgaiva sielai ir geras vaistas nuo baimiu. Jei tas nemacys, tai tada galima nueit ir pas psichoterapeuta. Zinoma, jis nieko geresnio nepatars, tik israsys vaistu, gerinanciu nuotaika.
