tarp mūsų-mergaičių ir moterų...

[Roberta]

Tai vat ir bandau susidėlioti, kokia turi būti strategija ir taktika:) O tam ir norisi suprasti kitą žmogų, jo elgesio priežastis, įžvelgti savo ką netaip darau, kad taip darosi. Keistis pačiai reikia, keisti savo požiūrį, elgesį. Tiesiog susidoroti su iškilusiu iššūkiu. Galvoju apie save-kur esu ištižusi višta, o kur išmintinga, o kur klystu.Kitų nepakeisi. Tačiau pastebėjome, kad kelios to skyriaus moterys, kurios ne kartą išlėkė iš jos kabineto verkdamos, pačios dabar daros tokios-piktos, valdingos, ižūlios su kitais, tarsi tai plinta lyg liga. Nors buvo draugiškos moterys... Jos pasirinko tokį pat kelią-mane skriaudžia, ir aš ant kitų atsigriebsiu, nes prieš aną nedrįstu. Aš taip pat galiu imti kovoti tokiom pačiom priemonėm-pykčiu, pletkais, apmaudu, bet juk bus tik pačiai sunkiau, aš taip nemoku.

[Roberta]

Vakarais guliu ir rašau jai gražius laiškus, bandau rasti tai, už ką galiu gerbti. Randu. Bandau suprasti dėl ko ji tokia su žmonėm-kategoriška, tik save kelianti, pasipūtusi. Ižvelgiu moterį, kuriai trūksta meilės, kurios ego jau tiek užžėlęs jos sielą, kad ji tiesiog kitaip nemoka. Ir gal jai pačiai nuo to blogai. Juk turėtų būti sunku išrodyti visada galingai. Nežinau. Bet vėl galvoju-o gal yra žmonių, kurie tiesiog maitinasi pykčiu ir jiems gerai, kai jie parodo uch kitam žmogui, pamina. Aš jausčiaus labai prastai, jei ką būčiau įžeidusi, bet juk yra visokių žmonių, gal jai taip smagiau, jei taip elgiasi. Nesuprasi. Nenoriu nei aš ant jos pykti, nei pletkinti, nei kažkam skųstis, guostis, verkšlenti. Nei kaupti savy apmaudą, nei kovoti su ja. Galvojau visaip.Tarsi du keliai-meiles, gerumo, išminties ir pykčio, keršto,baimės, apmaudo. Gal yra trečias, toks per vidurį:)Čia gal aš per daug sureikšminau. Apskritai mąstau-kaip susidoroti su blogiu, kaip tos vertybės šiandien, kokie pasirinkimo keliai.

[Roberta]

Aišku, kad pykstu, juk aš tikrai nebuvau kalta.O kad ir būtų tai mano asmeninė klaida, ji neturi šitaip kalbėti. Ji labai džiaugtųsi matydama mane apsiverkusią, nuliūdusią, nelaimingą. Ji tokia ir ką tu jai. Ji nesupras meilės ir gerumo, jai per kitai prilipus kaukė galingos. Kaip koks šarvas. Turiu nuotrauką netyčia, persmeigsiu segtuku ir pasikabinsiu ant sienos:) jėzau kokia aš baisi:) nu privedė mane prie to, garbės žodis, kaip matot:)

[Roberta]

Reikia man būti geros nuotaikos, stiprios dvasios, laimingai, tada neįveiks jokios piktos bobos. Tokių visad bus, visuose darbuose. Kas maitinasi pykčiu, jaučiasi galingas kitą pažeminęs-buvo ir bus. Su ja kalbėtis dalykiškai, neįsileisti į bobizmus. Mintyse bent užversiu grietinės stiklainį ant galvos ir tiek. O pati stengsiuos išlikti ori ir garbinga sau. Eina ji šikt:)

[Roberta]

jei būtų paranoja, tai vaidentus be priežaisties, bet čia tai yra tikri faktai, dar prieš kelias dienas buvau apkaltinta, pažeminta, su manim kalbėta kaip su vaiku, kurį galima aprėkti, pasijuokti.Čia jau greičiau neurozė daros, kai jauti baimę , įtampą, paniekinimą. O dar taip neseniai pagerėjo po deporesijos, bijau, kad vėl neįkrisčiau. Kartais galvoju, kad reikia rasti kelią meilės ir gerumo, o kartais norisi net keršyti:) et, bent šiandien penktadienis,pasipuošiau, vakare-džiazo koncertas, tikiuosi neužpuls iki vakaro ir neišves iš pusiausvyros. Kokia laimė, kad namie šilta ir gera visom prasmėm. Savaitgalį žadėjau pabandyti organizmo valymą ta sriuba-porai, morkos, salierai, kopūstai, ankštiniai pipirai.Žada neatšalti dar, tai lauke reiks pavaikščioti. Kasdien tik labai trumpam išeinu..

[Roberta]

Gabija, kaip jums atrodo-kur tas kelias, takelis, tas mokėjimas pastovėti už save. Ko labiausiai reikia? Kad kiti nemanipuliuotų.. Kai nesinori nei būti boba kovotoja, nei skuduru..

[r]

nežinau...aš nenoriu to bobizmo, kai prasideda bobiška kova.Manau, kad esu per silpna, ji įtakinga, turtinga, su laipsniais ir t. t., svarbiausia-nagla, chamiška, apie save labai gerai galvoja ir galvos. Visi jai lankstos, o tada jai tokie geriausi-atseit ją gerbia, nors dažnas špygą raito užanty. Keli žmonės išėjo iš darbo, kurie nenorėjo taikstytis ir veidmainiauti. Klius man dar ne kartą, kai tik galės-keršys, ji jau tokia.Juk išdrįsau prieš pasakyti, oho, tik ne jai...

[Roberta]

Ryte perverčiau Lietuvos rytą-vieni nusikaltimai ir nelaimės, negi taip baisu šiam gyvenime, kartais atrodo, kad tik blogis aplink ir neįmanoma jam pasipriešinti.Laimi kažkokia žvėrių kasta. Veši nemandagumas, nekultūra, pyktis, nesusikalbėjimas.Kaip pasipriešinti blogiui? Nežinau:(bandau matyti gėrį, jį kurti, bet apima neviltis...

[Roberta]

Kū Kū, kaip gyvenimas?:)Atsinešiau į darbą pietums kopūstų salotų:) Sako, žudo vėžines ląsteles. Kas čia žino, ką žmogus turi. Nors atsinešiau tai ne dėl tų ląstelių, tiesiog dėl lieknėjimo:) Viena moteris pasakojo, kad ji sukūdo gerdama kasdien kopūstų sultis.Neįsivaizduoju, kaip jas išsunkti, bet ir tingėčiau iš tikro.

[Roberta]

Na va, akurat-užsipuolė mane dėl mano vienos darbuotojos klaidos, kuri visai nereikšminga, o gal netgi dar geriau, ten net ne klaida(na, prirašė prie vieno žmogaus prof. ir tai yra tiesa, bet ji man nenorėjo, kad būtų tas prof.), bandžiau sakyti atgal. Nu dabar dar labiau ims pielavoti, sudirbs, jei norės, juk visad galima prisikabinti, kai nori. Išeiti iš darbo?-bet tai būtų lyg pasidavimas ir kur čia labai eisi..Kovoti, kasdien būti įtampoje?...Nusileisti, duoti durniui kelią...